Кирстен Уайт - Paranormalūs

– Ne tavo reikalas, kas jis toks.

– Ne, tikrai, jis kitoks.

– Taip. Ir jis mano.

Vivjana nusijuokė.

– Ak, nusiramink. Neketinu atimti iš tavęs tavo berniūkščio. Man jo nereikia.

– Ką tai reiškia? – dėbtelėjau į ją.

– Nejau manai, kad jis liks su tavimi, kai sužinos, kas tu tokia? – Vivjanos balse nebuvo jokio žiaurumo. Priešingai, ji atrodė susirūpinusi dėl manęs.

– Bet aš jam patinku, – pasakiau suprasdama, kaip apgailėtinai tai skamba.

– Tu ne ta, kuo jis tave laiko. Tu ne viena iš jų. Gali apsimesti, kad esi paprasta žmogiška mergina, gali apsimesti, kad esi antgamtinė būtybė, galų gale tai neturi jokios reikšmės. Mes niekas, – jos veidas virto tuščia kauke.

– Kodėl taip elgiesi? – paklausiau tyliai. – Kodėl juos žudai?

– Aš jų nežudau! Tiesiog paleidžiu juos.

Ji pažvelgė į mane, blyškios akys buvo sklidinos liūdesio.

– Mes tokios esame, Eve. Taip elgtis mums liepia prigimtis. Paleisti juos, išlaisvinti. Jie nepriklauso šiam pasauliui. Ir jei aš neatiminėsiu jų sielų, mirsiu.

– Tu iš tikrųjų pasiimi jų sielas?

Ji gūžtelėjo.

– Sielą, dvasią, gyvybinę energiją, vadink, kaip nori. Gyvybei palaikyti reikia labai daug energijos, o antgamtiniai padarai gyvena ilgai, labai ilgai. Štai ką aš iš jų atimu. Manau, kad čia laimi abi pusės: jie pagaliau gali palikti šį varganą, atšiaurų pasaulį, o aš gaunu tai, kas padeda man išgyventi.

– Tačiau aš to nedarau ir, kaip matai, esu gyva.

Ji kilstelėjo antakį.

– Šiandien tu daug ryškesnė. Arba tave vėl aplankė tas elfas, arba tavyje ugnį uždegė kažkas kitas. Mes neturime savo sielos, Eve.

– Aš turiu sielą! – karštai užginčijau.

– Mes abi tuščios – kaip tos mažutės porcelianinės lėlytės. Mes negalime išgyventi vienos pačios. Kai mus sukūrė, davė mums tik mažą dalelę. Visiškai mažutę dalelę sielos. Net paprastų žmonių sielos švyti stipriau, o jų sieliūkštės tokios apgailėtinai mažos, kad net kalbėti neverta. Nejau niekada nesusimąstei, kodėl tau visą laiką šalta? Kodėl nuolat jautiesi vieniša?

Nuleidau galvą neprisiversdama pažvelgti jai į akis.

– Nejau aš tikrai neturiu sielos?

– Savo – ne. Ir nežinau, kaip ilgai dar tversi, jei neimsi daryti to, kas tau lemta. Eve, paklausyk manęs, – Vivjana suėmė mano ranką, jos delnai buvo tokie pat šalti kaip mano. Pažvelgiau jai į akis: švytinčias, ryškias, gilias. – Tai nuostabu. Tikrai. Ta tėkmė, ta ugnis, pripildanti kūną. Nieko panašaus nesi patyrusi per visą savo gyvenimą. Tarsi atgimtum iš naujo ir daugiau nebūtum vieniša. Visos tos sielos apsigyvena tavyje ir tu nesi vieniša! Aš jas saugau. Saugau kaip didžiausią man dovanotą lobį. Jos mano, aš jas myliu, jos atiduoda man savo šilumą.

Aš vėl įbedžiau akis į auksines liepsnas jai už nugaros. Dabar supratau, kas tai. Turėjau nuliūsti, bet vietoje to vėl ėmiau jų trokšti, labiau nei bet kada. Aš nenorėjau būti tuščia.

– Turėčiau tave nužudyti, – ištarė ji rimtai ir tyliai. – Visos tos kvailos pranašystės… Jie nori, kad atsikratyčiau tavęs, kol dar nesusivokei, ką gali padaryti. Ir aš galėčiau. Tave nužudyti, turiu omeny. Juk tu visai nesusigaudai. Tu net nežinai, kaip atimti sielas, o aš dabar labai galinga, – ir ji susimąstė. Norėjau bėgti, tačiau ji buvo tokia rami ir vis dar nepaleido mano rankos. – Bet aš nenoriu to daryti. Kvaišos elfai, jie mano, kad žino viską, galvoja, kad gali mane valdyti. Aš pavargau nuo jų ir pavargau būti viena. Juk mes šeima, ar ne? Mes turime būti kartu, supranti?

Nežinojau, ką atsakyti. Ką jūs atsakytumėt, jei kažkas prisipažintų, kad lengvai gali jus nužudyti, ir paskui pasiūlytų draugauti, dar daugiau – tapti šeima?

– Aš negaliu tavęs surasti, – Vivjanos žvilgsnis gręžė mane kiaurai. – Net elfai, kurie man padeda, negali tavęs surasti. Pasakyk man, kur tu esi.

Sielos priartėjo ir apakino mane savo nežemišku grožiu. Vivjana galėtų mane išmokyti jas pasiimti. Jau žiojausi prašyti, kai išgirdau Lendo juoką. Pažvelgiau ton pusėn, kur mudu stovėjom. Jis laikė mane glėbyje ir kažką kuždėjo man į ausį.

– Aš su juo, – sušnibždėjau ir atsitraukiau nuo Vivjanos.

Akimirką ji atrodė įskaudinta, paskui veidą iškreipė žiauri šypsena.

– Žinoma. Pasakyk jam, kas tu, ir tada pranešk man, ar vis dar esi su juo. Pamatysi. Tu turi tik mane vieną. Tik mane vieną.

Ji sutraukė į save visus ugnies liežuvius ir pasidarė tokia ryški ir šiurpiai graži, kad aš apsiverkiau.

Kai pabudau, vis dar verkiau. Už lango tik pradėjo brėkšti, bet žinojau, kad jau neužmigsiu. Atsisėdau ir, prisitraukusi kelius prie krūtinės, apglėbiau rankomis. Ji teisi. Aš tuščia. Vieniša ir sušalusi, ir visą laiką tai žinojau. Patempusi sportinių marškinėlių apykaklę pažvelgiau po jais. Nors mano riešas nepasikeitė nuo to laiko, kai Retas įliejo į jį ugnį, širdis – buvau tikra – švietė ryškiau.

Ir tada man šovė mintis. Baisi, siaubinga mintis. O jei visą tą laiką atimu iš Lendo gyvybinę energiją? Jei palengva marinu jį? Pagaliau susiradau vaikiną, kurį neabejotinai įsimylėjau, ir štai – vagiu jo sielą!

Man reikia bėgti, dingti iš čia, kur nors, kur negalėčiau niekam pakenkti, ypač Lendui. Bet po to, kai jis man atsivėrė, kai pasitikėjo manimi, negalėjau taip jam atsilyginti. Stengdamasi nepravirkti nutipenau koridoriumi iki kambario, kur buvo Lendas. Jis miegojo, beveik nematomas, išsipleikęs per visą lovą ir susisukęs į antklodę.

Atrodė toks gražus ir mielas. Man suspaudė širdį. Šalia lovos ant stalelio gulėjo atverstas eskizų sąsiuvinis.

Pritykinusi blausioje rytmečio prieblandoje pamačiau, ką jis piešė. Mano portretą, galbūt buvo jį pradėjęs per piešimo pamoką. Tokia kieta mergužėlė, spaudžianti Elą ir įžūliai sakanti visam pasauliui: „Aš jums parodysiu!“ Lendas nupiešė mane tokią, kokią matė: aš buvau nepaprastai graži.

Apsižliumbiau balsu. Lendas pašoko iš miegų išsigandęs, veide radosi spalvos.

– Eve? Kas atsitiko?

Papurčiau galvą, pro ašaras nieko nemačiau.

– Man regis, aš tave žudau.

Trisdešimt penktas skyrius

RAUSVA, PURI MEILĖ

Lendas sutrikęs įbedė į mane akis.

– Tau regis, kad mane žudai?

– Aš tik… Vivjana sakė… ir aš švyčiu vis ryškiau, ir…

– Nusiramink, – Lendas prisislinko arčiau ir paplekšnojo per lovą šalia savęs. Šniurkščiodama prisėdau, stengiausi nesiliesti prie jo. – Apie ką tu kalbi?

– Aš žinau, kas žudo. Jos vardas Vivjana ir ji mano sesuo – tam tikra prasme. Ji sakė, kad mes ne visai kaip seserys, bet tokios pat.

– Kada su ja kalbėjai? – jis atrodė nustebęs ir sunerimęs.

– Šiąnakt. Ir dar porą kartų kitomis naktimis. Miegodama, sapne.

Jis pasistengė nenusišypsoti.

– Vadinasi, tu susapnavai, kad toji… kaip ji ten… tavo sesuo?

– Ne, – papurčiau galvą. – Tai ne šiaip sapnai, iš pradžių pamaniau, kad nuo įtampos man nuvažiavo stogas, bet ji pasakė, jog atsiuntė man žinutę, ir iš tikrųjų – į mano komunikatorių. Jis apačioje, virtuvėje, stalčiuje. Aš jį radau, atleisk.

Lendas susiraukė.

– Tikrai?

Linktelėjau visa širdimi trokšdama, kad tai būtų netiesa.

– Oho. Ir ką ji tau sakė?

– Na, nelabai supratau. Kad mes vienodos, kad mes negimėme, o buvome sukurtos. Kad mes tuščios, ir ji sakė… – aš vėl pradėjau verkti, – jog aš neturiu sielos. Kad aš tuščia ir šalta kaip ji, dėl to ji ir pasiima kitų sielas. Kad pripildytų save. Bet ji mano, jog daro gerą darbą, išlaisvina antgamtines būtybes iš šio pasaulio. Jos sielos visada su ja, švytinčios ir pasakiškai gražios, ir ji sakė, jog elfai pasiuntė ją manęs nužudyti, bet ji nori, kad mes būtume šeima.