Кирстен Уайт - Paranormalūs

Be reikalo.

„Sveika, kvailute! – perskaičiau. – Tai kur norėtum susitikti? Myliu, Vivjana.“

Trisdešimt antras skyrius

KO DAR AŠ NEŽINOJAU

Išmečiau komunikatorių, tarsi jis būtų deginęs rankas. Viskas vyko iš tikrųjų – aš su tuo susijusi, susijusi su Vivjana. Ir kodėl klausiausi jos viena ausimi, kai aiškino, kas mes? Ką ji ten kalbėjo? Kad mirštu ar kad mirsiu, ar…

Padėjau galvą ant stalo. Viskas taip blogai, taip neįtikėtinai blogai. Negana, kad išprotėjusi antgamtinė žudikė žino daugiau nei aš ir gali įsigauti mano galvon, ji dar mano, jog mes turime būti kartu. Aišku, ir čia neapsieita be elfų.

Tai kas aš per – pypt! – tokia!?

Pirmieji mano vaikystės prisiminimai buvo apie globėjų šeimą. Policija rado mane klaidžiojančią nuogą visai vieną parke. Tada man buvo treji metai. Težinojau savo vardą. Jie nerado jokių tėvų pėdsakų, todėl buvau paskelbta našlaite. O jei… jei aš iš viso neturėjau tėvų? Iš kur tada atsiradau?

– Ji apsėsta manijos, – sušnibždėjau pati sau, prispaudusi kaktą prie medinio stalo. – Ji beprotė. Mes nesame tokios pat.

– Eve? – išsigandusi ir sutrikusi staigiai atsisėdau tiesiai. Ant virtuvės slenksčio stovėjo Lendo tėtis. – Neima miegas?

– A… taip… neima.

Svarsčiau, gal jam viską papasakoti. Bet jis pasitikėjo manimi, priėmė į savo šeimą. Ką jie darys, kai sužinos, jog padaras, kurio taip bijo, yra mano sesuo? Ir kad aš – galbūt – esu lygiai tokia pat kaip ji? Akys priplūdo ašarų: ir kodėl man nelemta būti paprastu žmogumi?

– Manęs irgi, – jis pasiėmė stiklinę vandens ir atsisėdo prie stalo priešais mane.

– Noriu paklausti, – mąsčiau, kaip gauti atsakymus į savo klausimus pačiai nieko neatskleidžiant. Jei Deividas apskritai galės ką nors atsakyti. Man atrodė, kad iš visų čia esančių aš žinau daugiausia, tik iš to nebuvo jokios naudos. – Retas žinojo tą eilėraštį apie Vi… apie tą merginą, kuri žudo. Ar čia kokia nors elfų pranašystė?

– Jis žinojo? Įdomu, – Deividas susimąstęs pažvelgė į mane. – Ar Retas priklauso šviesiesiems, ar tamsiesiems elfams?

– Ką? – ko dar aš nežinau? Nuostabu.

– Yra dvi elfų rūšys – dveji rūmai. Šviesieji ir Tamsieji. Nejau nežinojai?

– Nesu apie tai girdėjusi.

Jis susiraukė.

– Jie siuntė tave dirbti su elfais ir nepasakė, kuo jie skiriasi? O apie tradicinę elfų išmintį ar magiją pasakojo?

Tik gūžtelėjau.

– Nelabai. Rakelė vis išsisukdavo nuo atsakymų. Ji sakė, kad kol žinome tikruosius jų vardus, visa kita nesvarbu.

– Bet jie dirbo tik su šviesiaisiais elfais, ar ne?

Vėl patraukiau pečiais.

– Manau, su visais, kuriuos pažabojo.

Jis atsilošė, atrodė išvargęs, pasitrynė kaktą – visai kaip Lendas.

– Tai kvailiai.

– Aš rimtai. Koks tas skirtumas?

– Gerai, dauguma elfų yra nepriklausomi ir mažai kuo susiję su rūmais, bet visi skirstomi į dvi pagrindines grupes. Šviesieji elfai yra geranoriai, tiesa, tas jų gerumas – sąlyginis. Jie irgi gali pridaryti nemažai bėdų. Tamsieji – daug blogesni, piktavaliai.

– Tuomet Retas tikrai iš tamsiųjų. Jūs jį matėte. Tai jis atvedė ugninę merginą į Centrą.

– Ir jis žinojo pranašystę. Hm. Man įdomu, kodėl čia įveltas tas elfas. Šmėkla išpranašavo teisingai – pranešė apie mirtis, – linktelėjau apsimesdama, kad suprantu, apie ką jis šneka. Tuoj prisiminiau, kad Lendas yra kažką kalbėjęs apie šmėklą, neva ji minėjusi eilėraštį.

– Retas sakė dar kai ką, – prikandau lūpą. Laikas sumeluoti. – Kalbėjo apie tuštumą. Pasakė, kad ji, ta ugninė mergina, tuščia, – laukiau, kad Deividas kaip nors sureaguos, bet jis tik įbedė į mane suglumusias akis.

– Nieko apie tai nežinau. Elfai gyvena visai kitame lygmenyje nei mes. Mums ateitis – tai keleri metai į priekį, o jų užmačios aprėpia kelis šimtmečius. Jie kišasi į žmonių reikalus daugiau nei kiti tikri nemirtingieji, tačiau gyvena visai kitame laiko matmenyje. Paimkim kad ir Kresedą, – jis liūdnai nusišypsojo. – Pabandyk iš jos gauti aiškų atsakymą – bet kokį. Ji kitaip suvokia laiko tėkmę, nežino, kas yra skuba. Bet reikia džiaugtis tuo, ką turime.

– Taip, žinoma.

Kreseda. Gal ji man ką paaiškintų? Negalėjau eiti pas ją tuojau pat, nes bijojau pasiklysti tamsoje, bet įsižiebė viltis, kad gal bent ryte ką nors išsiaiškinsiu.

Ir dar vienas dalykas nedavė man ramybės: Vivjanos žinutė atėjo iš Rakelės komunikatoriaus. Nežinojau, ką tai reiškia, kur ir kaip Vivjana jį gavo, bet tai nežadėjo nieko gera.

– Eee… – sumykiau įbedusi akis į stalą, – žinau, kad jūs tikriausiai nemėgstate Rakelės, – tariant jos vardą mano balsas suvirpėjo, – bet ji visuomet buvo man gera. Būgštauju, kad ji… Ar dar nieko apie ją nesužinojote?

Deividas nusišypsojo ir paplekšnojo man per petį.

– Ketinau tau pasakyti rytoj. Tikrai žinau, kad Rakelė gyva ir sveika.

– Išties? – žvelgiau į jį su džiaugsmo ašaromis akyse. Rakelė, kad ir kaip mane nuvylė, buvo artimiausias man žmogus. Sužinojus, kad ji saugi, man tarsi akmuo nuo širdies nusirito.

– Ar jūs negalėtumėt… – man labai norėjosi pranešti jai apie save. Ką nors, kad ji suprastų, jog man viskas gerai.

Bet ji, ko gero, manimi nusivylė po visko, ką padariau: pamečiau sekimo įtaisus ir jais pasinaudojusi Vivjana prasmuko į Centrą, išlaisvinau Lendą ir pabėgau, užuot elgusis pagal protokolą, ir negrįžau, nors esu gyva. Ne, ji tikrai neapsidžiaugtų gavusi iš manęs žinutę. Bus geriausia, jei paliksiu ją ramybėje.

– Negalėčiau ko?

– Nesvarbu, – šyptelėjau. – Džiaugiuosi, kad jai viskas gerai. Jūs dėl to tikras?

– Visiškai. Gerai, eisiu, pabandysiu užmigti.

– Aš irgi.

Prasivarčius dar kelias ilgas, nerimastingas valandas pagaliau išaušo. Buvau išvargusi ir pikta. Dar suprasčiau, jei nemiegočiau svaigdama nuo minčių apie Lendą, o dabar prabūdravau apimta baimės ir paranojos – dėl savo šiurpinančios sesutės ir jos apsilankymo sapne.

Apie septintą į duris pabeldė Lendas.

– Taip?

Jis įkišo nosį. O Dieve, jis, kaip visada, pritrenkiamas.

– Labas, eisi su manimi į pamokas? Šiandien užtruksiu tik pusdienį.

– Tiesą sakant, prastokai jaučiuosi, – tikiuosi, jis pastebėjo, kaip apgailestauju. Bet tai vienintelė galimybė pasikalbėti su jo mama neatsakinėjant į Lendo ar Deivido klausimus. Kol kas nebuvau tam pasirengusi.

– Supratau. Tinginė. Grįšiu iki vidurdienio, – jis nusišypsojo, o aš pasijutau pačiu blogiausiu žmogumi Žemėje.

– Laukiu nesulaukiu, – atsakiau irgi nusišypsojusi. Klausiausi išpūtusi ausis, kol įsitikinau, kad namas ištuštėjo, tada užsimečiau striukę ir įsikišau į kišenę Elą. Lendas ir jo tėvas patikino, kad Kreseda įbaugino Retą, bet nenorėjau rizikuoti.

Šį sykį kelias atrodė trumpesnis, tikriausiai dėl to, kad ėjau paskendusi mintyse, galvojau, ką man atsakys Kreseda. Trakštelėjus šakelei kaskart pašokdavau, nes atrodydavo, kad štai iš už medžių pasirodys tingiai žingsniuojantis Retas arba – dar blogiau – Vivjana.

Priėjusi kūdros pakraštį sustojau. Neturėjau supratimo, kaip pasikviesti Kresedą. Lendas paleido vandens paviršiumi akmenėlį, bet man tai nors užmušk nepavyktų. Suraukusi kaktą susiradau apvalainą akmenį ir pabandžiau pakartoti meistrišką Lendo metimą. Deja, akmuo tik garsiai pliumptelėjo į vandenį. Nė karto neatšokęs. Pabandžiau dar kartą, bet veltui. Matyt, ilgai čia stypsosiu. Paskandinusi dar keturis akmenis jau buvau beketinanti pasiduoti, kai iš kūdros vidurio ėmė sklisti ratilai.