Кирстен Уайт - Paranormalūs

Priešais mane stojo Kreseda. Kūdros pakraščiai beveik atitirpo ir ji iškilo visai netoli manęs.

– O… eee… labas.

– Evelina, – išdainavo melodingu čiurlenančiu balsu.

– Pamaniau, gal galėsi man atsakyti į kelis klausimus?

Ji grėsmingai ir kartu liūdnai pažvelgė į mane.

– Kaip jau sakiau, tavo kelias – ne vandens. Sielos ir ugnies – štai koks tavo kelias.

– Taip, bet gal žinai, kas yra tuščia?

– Tu esi tuščia.

Labai padėjo.

– Taip, bet kas tai yra? Ką tai reiškia?

– Nieko, kol neapsispręsi. Tu gali pasirinkti ir tu dar nepripildyta.

Mano balsas sudrebėjo, akis ėmė graužti ašaros.

– O jei aš nenoriu, kad mane pripildytų?

– Mes negalime pakeisti savo prigimties, – ir, tarsi norėdama tai patvirtinti, liūdnai nusišypsojusi ištiesė man ranką. Aš dvejodama ištiesiau savąją ir paliečiau Kresedą. Mano ranka perėjo kiaurai.

– Aš nenoriu būti niekuo, – ir ašaros ėmė ristis man skruostais. – Aš nenoriu būti kaip ji, kaip Vivjana. Ar irgi imsiu puldinėti žmones?

– Niekas negali priversti tavęs to daryti, vaikeli. Tu įstrigusi tarp dviejų pasaulių, visai kaip manasis Lendas. Tu panorėsi ugnies, panorėsi, kad tave pripildytų. Tokia tavo prigimtis. Tikiuosi, atsilaikysi, bet ji daug stipresnė už tave, – Kreseda nusišypsojo ir pasviro į priekį tarsi norėdama nušluostyti man ašaras. – Lik ištikima tam, kas verta tavo gyvenime. Būk gera mano sūnui, – jos figūra suraibuliavo ir suiro susiliedama su vandeniu.

Namo ėjau krečiama šalčio ir jausdamasi baisiai vieniša. Ir vėl Kreseda nieko doro man nepasakė. Aš taip ir nesupratau, kas tos tuščios ir kodėl aš viena iš jų. Buvau tokia prislėgta, kad jau ėmiau svarstyti, ar tuojau pat nesusitikus su Vivjana. Regis, ji vienintelė žino, kas čia dedasi.

Bet paskui prisiminiau, ką sakė Kreseda: Lendas ir aš panašūs, abu įstrigę tarp dviejų pasaulių. Ir nors žinojo, kas aš tokia, nebandė manęs nužudyti ir neįsakė laikytis kuo toliau nuo jos sūnaus. Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo lengviau man darėsi širdyje. Kreseda nemano, kad aš pavojinga, ir jau tuo reikia džiaugtis. O Vivjana ir elfai su savo nesąmonėm tegul daro, ką išmano, man tai nerūpi.

Aišku, man rūpėjo, ir dar kaip, apie tai mąsčiau kiekvieną minutę, bet aš nesiduosiu įtraukiama į jų žaidimus. Mano panašumas su Vivjana nieko nereiškia. Aš ne tokia kaip ji, aš nebijau tuštumos. Jei ir norėjau, kad kas mane pripildytų, tai laimingos mintys apie tai, kaip Lendas laiko mane už rankos.

Trisdešimt trečias skyrius

MELAGIŲ MELAGĖ

Apimta panikos atsimerkiau – drebėjo visas pasaulis. Paskui išgirdau kvatojant Lendą: jis šokinėjo mano lovos gale. Griebiau pagalvę ir sviedžiau į jį. Jis sugavo ir atsisėdo galukojy sukryžiavęs kojas.

– Tinginė, – erzino.

Kilstelėjau markstydamasi.

– Klausyk, tai mano pirmos atostogos, neturėjau jų nuo aštuonerių. Juk turiu teisę pailsėti?

– Gerai. Bet mokykloje be tavęs nuobodu. Niekas nealpsta pamatęs rakinamas spinteles ir panašiai.

– Tai kvailiai.

Jis įbedė akis į lovos užtiesalą.

– Pagalvojau, gal norėtum vakare kur nueiti? Mano draugai ketina susitikti picerijoje.

Atsisėdau kaip ant spyruoklių pamėtėta.

– Dievulėliau! Tai pasimatymas? Ir ten bus kitų tikrų paauglių?

– Bijau, taip.

Vienu šuoliu atsidūriau galukojy ir apsivijau rankomis jam kaklą.

– Tai dar viena išsipildžiusi svajonė!

Lendas apkabino mane per liemenį.

– Žinai, tave taip lengva padaryti laimingą.

– Bet… O, ne! – ir atsitraukiau nuo jo tiek, kad galėčiau pažvelgti į veidą, nes jis tebelaikė mane glėbyje. – Juk tau namų areštas! Ketini išlipti pro langą ir pavogti automobilį?

– Taip, nes aš pamišėlis ir seku vienu iš tavo televizijos serialų. Jei rimtai, tai paprašiau tėčio ir jis mus išleido.

– Dieve, jis tikrai griežtas drausmės sergėtojas, ar ne?

– Manau, tėtis džiaugiasi, kad aš pagaliau ėmiau elgtis kaip paprastas paauglys. Jis visą laiką jaudinosi dėl to, kad per mažai bendrauju.

Liūdnai nusišypsojau: dėl mano bendravimo su pasauliu niekas niekada nesijaudino. Nesakau, Rakelė savaip manimi rūpinosi: nerimavo, ar aš gyva, ar ne, ar padariau prancūzų kalbos namų darbus (gal ne tiksliai tokia seka), tačiau ji stengėsi išvengti mano jausmų ir išgyvenimų temos. Tikiuosi, Deividas žinojo, ką kalba, kai pranešė, jog Rakelė gyva ir sveika.

– Kas yra?

– Kodėl klausi?

– Kažkas neduoda tau ramybės.

Pažvelgiau į jo tikrąsias akis ir pasistengiau nusišypsoti. Nenorėjau dabar šnekėti apie Rakelę. Žinojau, kad turėčiau, bet norėjosi galvoti tik apie malonius dalykus, o ne apie tai, kaip Vivjana gavo Rakelės komunikatorių.

– Pastaruoju metu man daug kas neduoda ramybės.

– Gal galiu kuo nors padėti?

– Galbūt. Bet apie tai pasikalbėsime vėliau, gerai? Man reikia pasirengti pasimatymui.

– Tam tau prireiks trijų valandų?

– Nežinau. Einu su tokiu gražuoliu, tad turiu atrodyti pritrenkiamai.

Jis nusijuokė, paleido mane ir nulipo nuo lovos.

– O, nepagalvojau, aš irgi veduosi stulbinamą panelę. Gal man pakeisti pavidalą? – jis sumirguliavo ir prieš mane stojo mėlynakis blondinas. – Ką manai? Ar šis veidas manęs nestorina?

Nusijuokiau.

– O gal truputį azijietiško žavesio? – jis vėl sumirguliavo ir pasivertė dailučiu vaikinuku kinu. – Ar taip geriau?

– Hm. Nežinau, ne visai mano skonio.

– O koks tavo skonio? – jo balsas keitėsi kaskart pakeitus pavidalą, ir tai mane, kaip visada, erzino.

– Man patinka vandens spalvos vaikinai.

Jis nudelbė akis.

– Tau tikrai patinka, kaip aš atrodau? Ar tai tavęs, na, nežinau, negąsdina?

Atsistojau, pridėjau delną jam prie skruosto ir sutelkiau žvilgsnį, kad galėčiau matyti kiaurai jo apžavų.

– Man tikrai patinka, kaip tu atrodai. Nė vienas tavo pavidalas negali lygintis su tikruoju tavimi.

Jis nervingai suraukė antakius. Tada dar kartą sumirguliavo, spalvos išbluko ir prieš mane stojo tikrasis Lendas, be jokių apžavų. Toks, kokį jį mačiau tada, gulintį Centre be sąmonės. Jau buvau pamiršusi, koks jis įstabus. Nusišypsojau tebelaikydama delną jam ant skruosto. Pasikeitė ir jo oda, liečiant atrodė dar švelnesnė ir glotnesnė, jei tai išvis įmanoma.

– Štai ir tu.

Jei žiūrėjau tiesiai jam į akis, akies krašteliu galėjau matyti visą veidą, tačiau vos tik nukreipdavau žvilgsnį, bruožai išskysdavo.

– Štai ir aš, – tyliai pratarė tikruoju savo balsu. Jis priminė jo motinos, tik buvo sodresnis ir žmogiškesnis, todėl skambėjo šilčiau ir mano ausiai buvo pažįstamesnis. Malonesnio balso nesu girdėjusi: tarsi sušalęs iki kaulų čiulpų pasinertum į garuojančią vonią.

– Noriu, kad žinotum, – pasakiau apsimestinai rūsčiai, – dabar, kai išgirdau tavo tikrąjį balsą, daugiau nepakęsiu jokių kitų.

Jis nusijuokė ir man ėmė linkti keliai. Visa Reto dovanota šiluma negalėjo prilygti šiam juokui ir tam, kaip dabar jaučiausi.

– Eve, tu neįtikėtina, ar žinai šitai?

– Numanau, – išdykėliškai nusiviepusi atitraukiau delną jam nuo skruosto ir apsivijau abiem rankomis per kaklą.

Jis viena ranka apglėbė mane per liemenį, prisitraukė arčiau, kitos pirštais paglostė skruostą. Mano kvėpavimas sutankėjo: supratau, kad tuoj tuoj atsitiks tai, apie ką taip ilgai svajojau, – jis mane pabučiuos – ir baisiausiai išsigandau. Jo lūpos buvo vos per kelis colius nuo manųjų. Staiga Lendas surimtėjo ir mūsų lūpos susiliejo bučinyje.