Кирстен Уайт - Paranormalūs

Prisiglaudžiau prie jo šono, suspaudžiau ranką ir padėjau galvą ant peties.

– Taip, – išsišiepiau taip plačiai, kad, maniau, išsinarins žandikauliai. – Tu mielas, – jis su palengvėjimu atsikvėpė ir priglaudė galvą prie manosios.

Kai filmas ėjo į pabaigą (geriausias filmas pasaulyje, tik nepamenu, koks, ir, tiesą sakant, man buvo į tai nusispjaut), į kambarį įėjo Lendo tėtis. Aš greitai pakėliau galvą, bet Lendas nė nepasijudino. Nužvelgęs mudu Deividas nusišypsojo.

– Einu miegoti. Neužsisėdėkite, rytoj anksti į mokyklą.

– Gerai, tėti, labos nakties.

– Labanaktis, – pridūriau.

Laimei, Deividas nieko nesakė. Vėl padėjau galvą Lendui ant peties ir meldžiau Dievą, kad tas filmas niekada nesibaigtų.

Jis, ko gero, galvojo tą patį, nes kai pasirodė pabaigos titrai, paklausė:

– Gal pažiūrim dar vieną?

– O taip!

Lendas parinko kitą filmą, nudengė nuo vieno sofos galo užtiesalą ir užmetė mums ant kojų. Pastarosiomis savaitėmis man teko išgyventi tiek keistų dalykų, iškentėti tiek baimės, kad ši nereikšminga nuostabaus, įprasto gyvenimo smulkmena man pasirodė geriausia, ką teko patirti per visą gyvenimą.

Per vidurį filmo mano akys ėmė merktis. Kai atsimerkiau, šviesa kambaryje buvo kitokia. Nesupratau, kodėl, kol nesuvokiau, kad ji ryškesnė, šviesesnė ir kad sklinda ne iš televizoriaus. Pakėliau galvą. Krėsle šalia sofos sėdėjo Vivjana ir taip pat žiūrėjo televizorių. Jai už nugaros viliojamai švytėjo auksinis ugnies kamuolys.

– Ką čia veiki? – sušnypščiau. Pažvelgiau į Lendą, jis lyg niekur nieko žiūrėjo filmą. Aš sušnairavau į Vivjaną. – Kurių galų čia atsiradai?

Ji užvertė akis į lubas, išsipleikė krėsle ir ištiesusi kojas uždėjo ant žurnalinio staliuko.

– Atsipalaiduok, manęs čia nėra.

Suraukiau kaktą.

– O, aš užmigau.

– Pagaliau susivokei.

– Tai kvaila. Tu netikra.

Ji pakėlė antakius.

– Netikra? Ajajai. O aš jau maniau, kad mes radome bendrą kalbą.

– Tu tik mano proto vaizdinys, mano smegenys bando suprasti, kas vyksta.

– Nejaugi? Gerai, – ji nusišypsojo, blyškiose akyse žybtelėjo šelmiška kibirkštėlė. – O jei įrodyčiau? Ar vis dar turi tą TKABA telefoną, ar kas jis ten?

– Nežinau, – man nepatiko, kur ji lenkia.

– Tai susirask jį ir pažiūrėk į gautas žinutes.

Nuo įtampos suspaudė po širdimi. Kvaila – juk tai sapnas.

– Jei tu būtum tikra, aš dabar būčiau mirtinai išsigandusi.

– Kodėl?

– Todėl, kad tu beprotė, kad žudai žmones.

– Aš nežudau žmonių.

– Tu nužudei Lišą su Žaku ir visus tuos vampyrus!

– Taip, bet dar kartą pabrėžiu – aš nežudau žmonių.

– Nesvarbu! Ir gal gali taip bjauriai nešviesti – man skauda akis! – tiesa ta, kad man norėjosi žiūrėti į tą šviesą. Jei Lendo ranka taip stipriai nebūtų spaudusi prie sofos, jau seniai būčiau priėjusi prie to rutulio.

Ji nusijuokė.

– Tu tokia keista. Nejau pati neseniai negavai daugiau ugnies?

– Ne! Man nereikia jokios ugnies, – bet akys, prieš mano valią prikaustytos prie rutulio, išdavė, kad meluoju.

– Bet tu ryškesnė, nei buvai iki šiol. Maniau, žinai.

Nudelbiau akis. Marškinėliai dingę, sėdėjau su viena liemenėle. Ką ir kalbėti, mano širdis švytėjo skaisčiau.

– Keista, – sumurmėjau turėdama omeny dingusius marškinėlius ir švytinčią širdį. Sužiurau į Lendą susigėdusi dėl savo nuogumo, bet jis tebesėdėjo įbedęs akis į televizorių. Vėl pasisukau į Vivjaną. – Bet aš nieko nedariau. Ir Retas daugiau čia nesilankė.

Vivjana gūžtelėjo neatitraukdama žvilgsnio nuo ekrano.

– Juk supranti, kad negalėsi viena pati ilgai taip išgyventi.

– Ką tu sakai?

– Sakau, kad tavo laikas jau baigėsi. Kai jie tave sukūrė, davė tik mažą dalelę.

– Palauk… sukūrė ? – Retas kalbėjo tą patį. – Nori pasakyti, pagimdė? Šneki apie mūsų tėvus? Tu juos pažįsti?

– Taigi tu vis dar galvoji, kad aš netikra, bet nori, jog atsakyčiau į tavo klausimus? Juk žinai, kad tai tiesa, tad susitaikyk su tuo. Beje, kodėl manai, kad mes turėjome tėvus?

Susiraukiau bandydama nepasiduoti panikai.

– Nebūk kvaiša. Aišku, turėjome. Kaip kitaip galėtume būti seserys?

– Mes tik dvi tos pačios rūšies būtybės. Juk dėl to galime laikyti viena kitą šeima, ar ne?

– Nuostabu, panele viena iš rūšies, kas tada mes tokios?

– Mes tuščios. Nejau jie tau nieko nepapasakojo?

– Kas? – kone sušukau. Ji taip mane erzino, o gundantis ugnies kamuolys jai už nugaros visai išvedė iš pusiausvyros. Aš troškau jo.

– Nenuostabu, kad tu tokia sutrikusi. Palauk, tavo elfai tikriausiai paliko tave dar kūdikį ar panašiai, – pamačiusi nieko nesuprantantį mano žvilgsnį ji nusijuokė. – Jie tave paliko! Griūk negyvas! Myliu elfus! Kvaišos! Jų rūmai užsiundė mane ant tavęs, kad galutinai išsiaiškintume, o tu nieko nežinai.

– Maniau, kad tu nebuvai susitikusi su elfais.

– Ne, aš sakiau, kad niekada nesu atėmusi sielos iš elfo. Jie neleidžia man savęs paliesti, jie ne tokie kvaili. Aš tik norėjau pasakyti, kam rūpi tie elfai? Amžinai kišasi ne į savo reikalus, bando surikiuoti kitų gyvenimus savo kvailais eilėraštukais! Tu ir aš – štai kas svarbu! Velniop tuos antgamtinius padarus, būkime šeima! – ir meiliai, kartu beprotiškai nusišypsojo.

Apie ką ji kalba? Ją išaugino elfai? Ir kodėl jos kvaila ugnis nesiliauja sūkuriuoti, traukti mano dėmesio?

– Aš nežinau, – užsimerkiau. – Nesuprantu nieko, ką šneki. Ir man nepatinka, ką tu darai.

– Eve, laikas suaugti. Gal jau pasistenk suprasti, jei nori išlikti gyva.

– Ar tu ketini mane nužudyti? – atsimerkiau ir pažvelgiau į ją.

– Ne, kvailute. Tu pati gausi galą, jei galų gale nesusivoksi. Man jau atsibodo. Eisiu. Tik patikrink komunikatorių, tada paskambink man. Pabendrausim kitą kartą – ne sapne, – ji nusišypsojo ir sutraukė į save auksinės liepsnos liežuvius.

Šviesa blykstelėjo ir man pradėjo ašaroti akys. Nežinau, ar dėl to, kad mane apakino ugnis, ar dėl to, kad nenorėjau, jog ji dingtų. Troškau, kad ji apimtų ir mane.

– Eve?

– Ką? – prasimerkiau ir sušnairavau ton pusėn, kur tikėjausi švytint. Bet nepamačiau jokios šviesos – net televizoriaus ekrano.

– Gal jau eikim miegoti, – sušnibždėjo Lendas. – Man regis, tu užsnūdai.

– Ak, taip, – ir papurčiau galvą bandydama atsikratyti vylingo sapno.

– Tau viskas gerai?

– Ką? Taip taip, man viskas gerai, – spustelėjau jam ranką ir prisiverčiau nusišypsoti. – Nesirūpink.

Norėjau užlipti į viršų kartu su Lendu, gal jis mane net pabučiuotų, bet iš galvos nėjo tas prakeiktas sapnas. Greitai palinkėjau labos nakties ir pirmoji smukau į savo kambarį. Kai nusitraukiau marškinėlius, prisiverčiau pažvelgti žemyn. Gal aš tik įsikalbėjau, bet mano širdis švietė ryškiau. Nusivylusi, suprasdama, kad tai kvaila, ir jausdamasi kalta palaukiau, kol trinktelėjo Lendo kambario durys, tada vogčiomis išsėlinau į virtuvę.

Nemaniau, kad komunikatorius čia, buvau tikra, jog įtarusis Deividas bus jį paslėpęs, bet privalėjau apieškoti visur. Ir radau – stalčiuje su virtuviniais rakandais.

Ištraukiau jį.

– Tai kvaila, – sumurmėjau.

Nieko keista ten nepamatysiu, nes viskas vyko ne tikrovėje, o sapne. Pažvelgiau į ekraną. Dvylika naujų pranešimų. Paskutinis gautas maždaug prieš dvi minutes – iš Rakelės komunikatoriaus. Ir nieko iš Vivjanos – nes ji netikra, tik mano prasimanymas, vaizduotės padarinys, o ne jokia ugninė mergina. Lengviau atsidusau. Staiga man suspaudė širdį: pasiilgau Rakelės. Aš jai neatsakysiu, antraip ji sužinotų, kur esu, tik perskaitysiu, ką rašo, kad įsitikinčiau, jog jai viskas gerai. Atidariau žinutę.