Кирстен Уайт - Paranormalūs

– Centras Kanadoje ?

– AKABA norėjo, kad buveinė būtų Valstijose, tačiau kitos šalys pasipriešino. Visi nekentė AKABA, nes jūsų technologijos buvo pačios pažangiausios. Taigi viena iš TKABA sukūrimo sąlygų buvo ta, kad jos pagrindinė būstinė turi būti už Valstijų ribų. Pasirinko Kanadą, nes ji neutraliausia. Tai buvo tik politinis sprendimas, patikėkit.

Jis susimąstė.

– Jeigu jų niekas neseka, gal mums ir pavyks. Turiu ten kelis pažįstamus, galiu pabandyti. Juk kažkur jie turi būti.

– O sekimo įtaisai?

– Mes ne pirmą dieną veikiame prieš TKABA, Eve. Negalėčiau nieko padaryti, jei neturėčiau keleto patikimų žmonių agentūroje. Ką nors sugalvosime, – nusišypsojo jis.

Pasijutau kiek geriau. Bent jau šį tą padariau, kad padėčiau Šarlotei. Tikiuosi.

Deividui išsidavus, kad turi savų žmonių agentūroje, vėl prisiminiau Rakelę. Kostelėjau, širdis drebėjo.

– Ee… o jūs negalėtumėte sužinoti, ar keliems mano draugams nieko neatsitiko?

– Jei kalbi apie Rakelę, aš jau susisiekiau su savo informatoriais ir jie pažadėjo pranešti, kur ji, kai tik išsiaiškins.

Aš net atsidusau iš palengvėjimo.

– Ačiū!

Nuėjau į svetainę ir prisėdau ant sofos šalia Lendo. Ne visai prie pat , kaip norėjau, bet gana arti. Po kelių minučių jis baigė kalbėti ir atsiduso.

– Man galas. Kad pasivyčiau, prireiks amžinybės. Tuoj grįšiu: reikia pasižiūrėti, kokius namie turiu vadovėlius, kad galėčiau iškart pradėti, – jis sugriebė pirkinių krepšius ir užbėgo laiptais.

Žiūrėjau jam pavymui ir pavydėjau. Dėl tokio gyvenimo buvau pasiryžusi net namų darbus daryti.

– O, – išgirdau bejausmį Arianos balsą. Ji ką tik įžengė į svetainę ir tikrai neapsidžiaugė pamačiusi mane. – Ruošiuosi žiūrėti televizorių, – ir nudelbė mane žvilgsniu, sakančiu: „Tik pabandyk man sutrukdyti.“

– Prašom, – bet iš vietos nepasislinkau atsakydama žvilgsniu: „Nemanyk, kad išsigąsiu kažkokios kraujasiurbės.“

Ji atsisėdo į krėslą šalia sofos ir išsitraukė porą nuotolinio valdymo pultelių. Kiek pamaigiusi vieną iš jų, susirado serialą ir paleido.

– Nieko sau! – net pašokau. – Aš dievinu šitą serialą!

– Tau patinka „Istono mokykla“?

– O taip, geriausias visų laikų serialas!

– Hm, sutinku, – jos apžavų akys sublizgo iš jaudulio, net tikrosios, mirties valkiu aptrauktos akys pagyvėjo. – Praleidau keletą serijų, kol ieškojau šito kvailio, – ir ji suskersakiavo į Lendą, ką tik įžengusį į kambarį.

Vaikinas atsisėdo ant sofos – taip arti manęs jis dar niekada nesėdėjo – ir tik tada pastebėjo, kad žiūrime serialą.

– Puiku. O aš norėjau…

– Ššš! – sušnypštėme su Ariana it dvi gyvatės.

Kai Ariana pažiūrėjo abi praleistas serijas, mes karštai susiginčijome, su kuo reikėtų draugauti Šajenai. Su vampyre nebuvo taip smagu kaip su Liša, bet ji išties žinojo viską apie „Istono mokyklą“. Kažin ką pagalvotų Liša, sužinojusi, kad ginčijausi dėl mūsų serialo su neįregistruota vampyre? Undinė bent jau būtų stojusi mano pusėn, tuo neabejojau.

– Supranti, ji sukurta Lendonui, – pasakiau.

– Nesąmonė! Jis niekada nepasitaisys. Jai reikia susitaikyti su mintimi, kad bus su Aleksu, jis tikrai padarys ją laimingą.

– Tu kvanktelėjai? Gal pamiršai, kaip jis prisigėrė ir nuėjo į tą klubą, o ten bučiavosi su Kerise, bet paskui sužinojo, kad ji jo pusseserė? Nieko sau ištikimybė!

Lendas atsistojo.

– Eve, mums rytoj anksti keltis, nepamiršk, kad eisime į mokyklą.

– A, gerai, – buvau išties pavargusi. – Pasikalbėsime rytoj, – perspėjau Arianą.

Abu su Lendu kartu užlipome laiptais.

– Pagaliau galėsi pailsėti vienas savo kambaryje, – pasakiau.

– Nesijaudink, pilnatis jau praėjo, taigi Steisė su Liuku vėl galės gyventi viename kambaryje. Aš apsigyvensiu laisvame.

– Galiu ir aš jame nakvoti.

Jis šypsodamasis gūžtelėjo pečiais.

– Aš jau nunešiau į savo kambarį visus tavo daiktus, taigi dėl to nesijaudink. Rytoj surasim tau nuolatinį kambarį.

Man labai, labai patiko tai, ką jis pasakė. Persirengusi, nusipraususi vėl susidūriau su juo koridoriuje.

– Šiandien puikiai praleidau laiką. Aišku, jei pamirštume Retą.

– Aš irgi.

Abu nutilome. Tada jis palinko į priekį, kažkaip keistai mane nužvelgė. Akimirką pagalvojau, kad ketina mane apkabinti ar – pypt! – net pabučiuoti, ir man ėmė tirtėti keliai. Bet jis tik nusišypsojo ir tarė:

– Labos nakties.

– A… eee… ir tau labos, – išlemenau neįstengdama nuslėpti apmaudo.

Po velnių, ar manęs niekas taip ir nepabučiuos?!

5 Skandinavų folkloro personažas.

Dvidešimt devintas skyrius

VAMPYRIŠKI POKŠTAI IR MOKYKLA

Kitą rytą prabudau anksti patenkinta, jog nieko nesapnavau, ir jau iš anksto tirpau, kad važiuosiu į tikrą, pačią paprasčiausią mokyklą. Greitai nusiprausiau po dušu ir apsirengiau. Džiaugiausi, kad vėl galiu susitvarkyti plaukus ir pasidažyti – tokią save buvau įpratusi matyti. Apsivilkau sijoną, kurį man išrinko Lendas (rausvą, su blizgesiu – argi ne mielas?) ir jau trepsėjau pasirengusi, nors iki išvažiavimo buvo likusios dar keturiasdešimt penkios minutės. Lendas dar nebuvo net atsikėlęs. Nežinodama, kuo užsiimti, nulipau į apačią papusryčiauti.

Deividas sėdėjo prie stalo su Ariana ir dviem vilkolakiais.

– O, sveiki, – pasisveikinau jausdamasi kaip įsibrovėlė. Deividas nusišypsojo, o Ariana teikėsi linktelėti. Steisė su Liuku nepakėlė į mane akių. Manau, kad aš juos išgąsdinau. Nuostabu.

– Dribsniai spintelėje – jauskis kaip namie, – tarė Deividas.

Taip ir padariau: susiradau dubenėlį, šaukštą ir atsisėdau prie baro. Stengiausi neklausyti, ką jie kalba, bet virtuvė buvo pernelyg maža.

– Jei tik mes žinotume, kaip tas padaras juos žudo.

– Palaukit, palaukit, – atsisukau veidu į grupelę. – Ar jūs kalbate apie merginą, kuri žudo antgamtines būtybes? Aš ją mačiau.

– Matei? Kaip ji žudo? – jie susijaudinę įbedė į mane akis.

– Gana keistai. Ji tiesiog prideda ranką jiems prie krūtinės ir jie miršta. Toje vietoje atsiranda rankos įspaudas, švytintis auksu, bet jis greitai išnyksta. Nemanau, kad dar kas nors, be manęs, jį mato.

– Ar gali man tiksliai parodyti, ką ji daro? – Deividas atsistojo. – Esi tikra, kad ji neturėjo kokio ginklo?

– Ne, jokio.

Ariana atsistojo.

– Parodyk ant manęs.

Sutrikau. Neturėjau nė mažiausio noro liestis prie Arianos krūtinės, net jeigu ji nebūtų buvusi gyva numirėlė. Bet Deividas laukė ir aš gūžtelėjau pečiais.

– Gerai. Ji paprasčiausiai prieidavo, ištiesdavo štai taip ranką ir tada…

Tą akimirką, kai paliečiau Arianą, jos akys išsiplėtė, vampyrę ėmė tąsyti traukuliai. Ji šiurpiai sukliko.

Deividas išsigandęs atšoko, aš irgi surikau ir apimta siaubo greitai atitraukiau ranką. Ką aš padariau? Aš iš tikro tokia kaip Vivjana – žudikė! Pritrenkta laukiau, kol Arianos krūtinėje išryškės auksinis įspaudas ir ji nukris ant žemės. Keista, bet dalis manęs, mažytė, pragaištinga dalelė, troško patirti, koks tai jausmas.

Staiga mėšlungio tampoma vampyrė sukikeno.

– Oi, prigavau kvailelę! – iš juoko ji susilenkė.

Kad nenugriūčiau, turėjau atsiremti į barą, stovėjau ir žiopčiodama gaudžiau orą. Stengdamasi nepravirkti niūktelėjau Arianą į petį taip, kad ji vos neparvirto.