Кирстен Уайт - Paranormalūs

– Tuomet važiuojame kur nors pavalgyti.

– Argi tau ne namų areštas? – paerzinau.

– Tėtis sakė, kad grįžčiau iki tamsos. Kol kas dar nėra tamsu.

Pravažiavę porą kvartalų sustojome prie nedidelės užkandinės. Nesu buvusi Rytiniame krante dieną, tik atlikdama kelias užduotis naktimis, todėl džiugiai dairiausi. Daug medžių, visų sprogo pumpurai. Įėjome į užkandinę ir mano žandikaulis atvipo.

Čia nebuvo nė vieno žmogaus – vien antgamtinės būtybės.

– Mmm… ar žinai, kad čia vien vilkolakiai, vampyrai ir dar du bala žino kas, kokių anksčiau nesu mačiusi? – sušnibždėjau.

Lendas nusijuokė sėsdamasis prie vieno staliuko.

– Nusiramink. Čia mano tėčio užkandinė.

– A.

– Kai mama grįžo į vandenį, jis liko su antgamtiniu sūnumi ant rankų. Tėtis puikiai žinojo, kaip vyriausybinės agentūros žiūri į antgamtines būtybes, todėl nusprendė pats imtis to reikalo. Jis valdo kažką panašaus į požeminį geležinkelių tinklą, skirtą antgamtinėms būtybėms, slepia juos nuo TKABA, įdarbina, padeda suvaldyti tamsiąsias jų puses.

– O kaip vampyrai? Ar jis leidžia jiems kaskart panorėjus prisigerti žmonių kraujo?

– Yra daug kitų kraujo šaltinių. Visi vampyrai žino, kad jei sulaužys taisykles, tėtis jiems daugiau nepadės. Dauguma iš jų vampyrais tapo neseniai. Jie dar pamena, kai buvo žmonės, ir nejaučia džiaugsmo žudydami. Be to, jie naudingi, juk žinai, kad gali paveikti žmonių protus.

Susigėdau. Niekada nepagalvojau, kad vampyrų elgesį galima pateisinti.

– Ar pas jus yra raganų?

Lendas nusijuokė.

– Mes teikiame pagalbą, bet nesame savižudžiai.

Lengviau atsidusau.

– Tada gerai. Spėju, kad tai šaunu.

Tiesą sakant, matydama šią margą draugiją aš įsitempiau. Mielaširdystė lieka mielaširdyste, bet tikėtis, kad šie padarai pažabos savo pirmapradžius instinktus… Juk tai pavojinga. Kelių žmonių gyvybėmis verta rizikuoti, kad suteiktum laisvę saujai vampyrų?

Prie mūsų priėjusi padavėja nutraukė mano mintis. Ji pažinojo Lendą ir buvo pritrenkiamai graži: blondinė mėlynomis akimis ir pūstomis, sultingomis lūpomis. Jos tikrasis veidas buvo toks pat dailus, tiesa, rudai ir pilkai margas. Mes abu užsisakėme ir ji apsisuko eiti. Ir vėl mano žandikaulis atkaro. Vietoje nugaros po apžavais pamačiau drevę, kokių būna senuose medžiuose, ir po ja kyšojo uodega.

– Kas ji? – sušnibždėjau.

– Nona? A, ji huldra5. Medžio dvasia.

Stebėjau užkandinėje šurmuliuojančias antgamtines būtybes ir staiga man kaip valkius nuo akių nukrito. Jie džiaugėsi gyvenimu, buvo laimingi ir niekam nedarė nieko bloga. Man patiko ši vieta.

Buvau pripratusi manyti, kad TKABA vykdo kilnią misiją – saugo žmones. Lygiai taip pat galvojau, kad ji padeda ir antgamtinėms būtybėms: vilkolakius ir vampyrus aprūpina darbu, visus globoja, jais rūpinasi. Tačiau dabar ėmiau viską matyti kitu kampu: agentūra Žemės gyventojus suskirstė į gerus ir blogus, o aš kuo toliau, tuo labiau įtikėjau, kad pasaulyje nėra nei visiškai blogų, nei visiškai gerų būtybių.

Galbūt Lendo tėvas ir nebuvo iki galo teisus, tačiau teisesnis nei mano buvę darbdaviai.

Paskui pagalvojau apie kitką.

– Jei tu tiek žinojai apie TKABA, kaip galėjai išlikti toks ramus, kol mes… jie… laikė tave uždarę? Aš iš baimės būčiau iš proto išsikrausčiusi!

Jis nusijuokė.

– Patikėk, dar ir kaip buvau išsigandęs. Vis mąsčiau, kad jie ims ir išskros mane ar sugalvos dar ką nors šiurpaus. Man pasisekė, kad tuo metu jie buvo užsiėmę negyvomis antgamtinėmis būtybėmis, jei ne tai, net pagalvoti bijau, kas manęs laukė.

– Žmogau, o aš buvau įsitikinusi, kad tu koks nors neprilygstamas agentas, kuris tiksliai žino, ką daro. O dabar išaiškėjo, jog nė neturėjai ten atsirasti.

– Mano didelė apsimetinėjimo patirtis, juk tuo užsiimu kiekvieną mielą minutę.

Lendas teisus: vien jo išvaizda buvo vaidyba.

– Bet aš vis tiek manau, kad tu kietas!

– Esu pamalonintas, – maivydamasis užrietė nosį Lendas. – Aišku, prieš tave neapsimesi, – ir jis susidrovėjęs šyptelėjo. Tikriausiai vis dar negalėjo priprasti, kad matau jį visą. O man patiko tai žinoti.

– Tau ir nereikia prieš mane apsimetinėti, – atsakiau ir nuraudau. Palaukit, ar aš vėl leptelėjau kažką ne taip? Jei ir toliau taip tęsis, netrukus išgiedosiu, kokios svajingos jo tikrosios akys ir kaip man patinka, kai jis laiko mane už rankos, tada gali griūti visas pasaulis, o aš iš vietos nepajudėsiu. Lendas nieko neatsakė, tik plačiai nusišypsojo, ir mes abu kibome į maistą. Gal ir gerai, kad dabar mano burna buvo pilna, antraip būčiau išpyškinusi: „Ei, gal nori būti mano vaikinas?“

Kai ėjome lauk, pusė užkandinės džiaugsmingai pamojavo Lendui, o mane dauguma palydėjo smalsiais žvilgsniais. Gerai, kad jie nežino, kas aš tokia. Stengiausi nespitrėti į kiekvieną būtybę apsimesdama, kad negaliu matyti tikrųjų jų pavidalų. Be padavėjos medžių dvasios, ten dar buvo moteris, po apžavais jai vietoje kojų buvo plaukmenys, keli vilkolakiai, pora vampyrų ir buvau tikra, kad užkandinės gilumoje šmėstelėjo du nykštukai. Ši vieta keistumu pralenkė net Centrą.

Prisiminusi ankstesnius namus pajutau dilgčiojantį kaltės jausmą. Nežinojau, ar Rakelė gyva, ar jai viskas gerai, neabejojau, kad ji dėl manęs labai nerimauja. Bet paskui prisiminiau, kiek daug ji man nesakė, kiek nuslėpė, ir kaltę greitai pakeitė pyktis. Apie Lišą stengiausi iš viso negalvoti, jei dabar būčiau Centre, dar baisiau išgyvenčiau širdyje atsivėrusią tuštumą. Čia man niekas nepriminė ano gyvenimo, todėl buvo daug lengviau ištverti. Čia galėjau apsimesti, kad Ališa vis dar ten, savo akvariume, mojuoja rankomis priešais ekranus ir verčia pypsėti kompiuterį.

Kai grįžome į Lendo namus, jis atsiduso.

– Reikia paskambinti klasės draugams, pažiūrėsiu, ar labai atsilikau su mokslais, – ir išsitraukė telefoną.

– Lendai? – pašaukė Deividas.

– Aš čia, – atsiliepė jis. – Mes jau grįžome. Pavalgėme mieste.

– Žinau, Nona skambino ir sakė, kad buvote užsukę į užkandinę.

Kažkas atsiliepė kitame laido gale ir Lendas ėmė kalbėtis. Aš nežinojau, kuo man užsiimti. Pirma mintis buvo eiti į vaikino kambarį. Visuomet maniau, kad nuo gyvenimo Centre man ėmė reikštis klaustrofobija, tačiau pradėjau įtarti, jog turiu priešingą bėdą. Šiandien visą dieną praleidau lauke ar didelėse patalpose ir pastebėjau, kad atviroje erdvėje jaučiuosi nejaukiai, imu nervintis, mane traukė grįžti tarp keturių sienų. Argi ne kvaila?

Ir aš vis dar negalėjau pamiršti Lendo žodžių, ypač apie sterilizaciją.

– Deividai? – kreipiausi įėjusi į virtuvę.

– Taip? – jis pakėlė akis nuo stalo.

– Aš… Aš nežinojau. Apie TKABA. To, ką jie daro, – ir kaltai nuleidau akis į grindis prisiminusi visus vilkolakius, kuriuos pargabenau į Centrą. Dabar palikau juos likimo valiai, o pati sėdžiu šituose šiltuose, laiminguose namuose. – Aš noriu padėti, jei tik galėčiau.

– Jau sakiau ir tau, ir Lendui, kad nenoriu daugiau jūsų į tai painioti.

– Ne, aš ne apie žudynes. Apie kitką. Apie tai, ką jūs čia veikiate, – staiga man šovė į galvą mintis. – Vilkolakiai! Visus TKABA vilkolakius išgabeno iš Centro. Mes galime jiems padėti.

– Kur jie? – atsistojo Deividas.

Man nudiegė širdį.

– O, nežinau. Liepiau elfei išvesti juos iš Centro, taigi jie turėtų būti saugūs. Bet neturiu supratimo, kur ji juos nugabeno. Centras yra Kanados šiaurės rytuose. Gal ji tiesiog išvedė juos už Centro ribų?