Кирстен Уайт - Paranormalūs

– Tu kvaiša, mažvaike! Negaliu patikėti, kad taip pasielgei!

Deividas atsiduso.

– Nevykęs pokštas, Ariana.

Prie stalo sėdinti Steisė raudojo įkniaubusi veidą Liukui į krūtinę. Šis pažvelgė į Arianą taip, tarsi būtų norėjęs perkąsti jai gerklę.

– Gerai, nusiraminkit, – sustenėjo vampyrė vis dar springdama juoku. – Šauniai sugalvojau, nesakykit. Būtumėt matę jos veidą. Tu iš tikrųjų pagalvojai, kad gali mane nužudyti?

– Žinai, mielai tai padaryčiau, – įsiutusi dėbtelėjau į ją. Vėl prisiminiau tą kvailą sapną ir vėl pagalvojau apie ugninę Vivjaną kaip apie tikrą.

– Ei, kas čia darosi? – į virtuvę įžengė Lendas ir išvydęs mūsų veidus sustojo vidury žingsnio. – Ką aš praleidau?

– Ariana laiko save genialia komike, – sumurmėjau ir atsisėdau baigti savo dribsnių.

– Evė rodė mums, kaip ta pabaisa žudo, ir Ariana sumanė, kad veiksmui trūksta dramatizmo, – sausai paaiškino Deividas.

– Oi, negaliu, seniai taip nesijuokiau, – pasakė pagaliau surimtėjusi Ariana.

– Ar kalbėjotės apie eilėraštį? – paklausė Lendas. – Ką nors išsiaiškinote?

Deividas papurtė galvą.

– Ne, o tau griežtai draudžiama klausytis mūsų pokalbių. Net galvoti apie tai. Net galvoti, kad gali apie tai pagalvoti, supratai?

– Bet aš…

– Ne. Nė negalvok. Nei tu, nei Evė. Daugiau jums tai neturi rūpėti.

Lendas paniuro, bet nieko nesakęs prisikrovė dribsnių ir atsisėdo greta manęs. Tiesą sakant, pastaruoju metu man tiek teko išgyventi, kad buvau nieko prieš visą atsakomybę sukrauti ant suaugusiųjų pečių. Daugiau nenorėjau mąstyti apie elfus ar beprotes liepsnojančias merginas. Mielai laikysiuosi Deivido nustatytų taisyklių. Galų gale man tik šešiolika.

– Tu pasirengusi? – paklausė Lendas.

– O taip, – dar ir kaip pasirengusi. – Ar mokykloje daug antgamtinių būtybių? Pavyzdžiui, vampyrų?

– Kokio velnio vampyrui trenktis į mokyklą? – suprunkštė Ariana.

– Ačiū Dievui, nors tenai neteks susitikti su tavo gimine, dabar dar labiau trokštu ten važiuoti.

– Jūsų vietoje paskubėčiau, – paragino Lendo tėtis žvilgtelėjęs į laikrodį.

Nusekiau paskui Lendą iki mašinos kone šokinėdama iš džiaugsmo.

Mudu privažiavome prie plačiai išsidriekusio plytinio pastato ir pasistatėme mašiną sausakimšoje automobilių stovėjimo aikštelėje. Iššokau lauk ir nekantriai laukiau, kol Lendas pasiims kuprinę su vadovėliais.

– Iš pradžių nueisime į Mokymo skyrių ir tave užrašysime, – įžengėme pro dvivėres stiklines duris ir mus pasveikino energingos skyriaus darbuotojos. Lendas žaviai nusišypsojo. – Atnešiau paaiškinamąjį raštelį, kodėl praleidau pamokas. Ir noriu užrašyti į mokyklą savo viešnią. Mano tėtis jau skambino?

– Taip, – atsakė viena darbuotoja, putli, trumpai kirpta, garbanota rudaplaukė. – Ar sirgai, meiluti?

– Taip. Iš patalo nesikėliau, – Lendas ištiesė raštelį ir moteris dirstelėjo į jį, paskui ėmė kažką rašyti kompiuteriu. Ji padavė man lankytojo kortelę. Ją nenoriai prisisegiau prie palaidinukės juosmens. Akmens amžius.

– Sutvarkyta, galite eiti.

– Ačiū.

Apsisukome ir išėję pro duris patraukėme pagrindiniu koridoriumi. Mano širdis suspurdo it plaštakė: Dieve, kaip nuostabu . Tikrai, tai neįtikėtina. Pati mokykla buvo nušiurusi ir purvina, bet mokiniai! Aplinkui vien paaugliai! Patys paprasčiausi, išsiblaškę, triukšmingi paaugliai! Niekada nesu mačiusi tiek savo bendraamžių vienoje vietoje. Mes su Lendu įsiliejome į bendrą srautą ir nuplaukėme koridoriumi. Niekas nekreipė į mus dėmesio, niekam mes nerūpėjome. Jie stumdėsi, šūkavo sveikindamiesi, žodžiavosi man negirdėtu žargonu, kurį prisiekiau išmokti. Ir dabar aš buvau viso to dalis.

Buvau kaip visi. Man atrodė, kad patekau į rojų.

Pasukome į vieną šalutinį koridorių, Lendas sustojo ir iškilmingai ištiesė ranką.

– Ir štai prieš tave… mano rakinama spintelė.

Ji buvo vimdančios mėlynai žalios spalvos, pakraščiuose apsilupinėjusiais dažais, iš po kurių lindo prieš tai buvę dažai. Ištiesiau ranką ir paliečiau šaltą metalą.

– Ar viskas taip, kaip įsivaizdavai? – paklausė Lendas.

– Taip, ir šimtą kartų geriau, – sušnibždėjau ir ėmiau kvatotis. – Aš rimtai, ši vieta – kažkas neįtikėtina! Negaliu patikėti, kad tu gali čia būti kiekvieną dieną!

– Tikrai neįtikėtina, nes dauguma mokinių, įskaitant ir mane, tik ir svajojam, kad mūsų akys mokyklos nematytų.

– Tai dėl to, kad tu neturi supratimo, kokia nuostabi gali būti pati paprasčiausia paprasto žmogaus kasdienybė. Taigi, – įsirėmiau rankomis į klubus ir apsidairiau, – jei tikėčiau „Istono mokykla“, netrukus vaikinai susimuš dėl merginos, paskui bus merginų eilė paleisti į darbą nagus kur nors moterų tualete, aišku, su ašaromis ir taip toliau. Ar man reikėtų saugotis? Ir dar: ar galiu ir aš padalyvauti, ar tik stebėti?

Lendas ėmė iš širdies kvatotis.

– Hmm, nemanau, kad sulauksi ko nors panašaus. Iš pradžių eisime į pamokas, paskui priešpiečių, tada vėl pamokos, kol suprasi, kad mokytis aukštesnėse klasėse nuobodu iki išprotėjimo.

– Nesulauksi, – pasakiau šypsodamasi. – Šaunesnės vietos nesu mačiusi.

Viena iš nuostabiausių mano gyvenimo dienų persirito į antrą pusę ir mes sėdėjome automobilyje laukdami, kol galėsime išvažiuoti iš stovėjimo aikštelės.

– Tai tau vis tiek patinka mokykla? – paklausė Lendas.

– Pažiūrėkim, – mąsliai susiraukiau. – Istorija nuobodi – tą aš jau žinojau. Kai kurios pamokos gana linksmos – maloni staigmena. Netgi paprasti žmonės gali būti keisti – tą irgi atradau. Jokių bloga lemiančių padarų, kuriuos reikėtų „išjungti“ Elu – visada pliusas. Kas dar? A, taip, mokytis aukštesnėse klasėse – jėga!

Taip ir buvo. Aš net papuoliau į piešimo pamoką. Mokytojas paprašė manęs pabūti modeliu: pastatė prieš klasę, kad kiti galėtų piešti iš natūros, buvo baisiau nei atsidūrus vampyrų pilname kambaryje. Tada bent jau žinojau, ką vampyrai galvoja.

Mes išvažiavome iš stovėjimo aikštelės ir ties kampu pamačiau skelbimą, kviečiantį mokinius įsigyti viską, ko reikia išleistuvių pokyliui.

– Tai pas jus dar nebuvo išleistuvių pokylio?

– O, vadinasi, nebuvo, – Lendas nuščiuvo ir neramiai pasimuistė.

Velnias, jis tikriausiai pagalvojo, kad taip duodu suprasti, jog pakviestų mane į pokylį, ir dabar jaučiasi nejaukiai, nes nenori to daryti. Pusę kelio iki namų nuvažiavome tylėdami, diena buvo sugadinta. Ar išmoksiu kada laikyti liežuvį už dantų?

– Aš… – pagaliau prabilo jis. – Ar tu… aš suprantu, kad tai kvaila, bet gal norėtum eiti į išleistuvių pokylį? Turiu omeny, su manimi.

– Tu rimtai?

Jis gūžtelėjo neatitraukdamas akių nuo kelio.

– Neprivalai, aš tik pagalvojau, kad gal tu…

– O taip! Taip! Aš noriu eiti! Labai! Juk bus linksma, ar ne? – ir išsišiepiau taip, kad būčiau galėjusi ištirpdyti ledą. Lendo veidą irgi nutvieskė šypsena: supratau, kaip jis jaudinosi iki šios minutės. Nenuostabu, kad tiek laiko sėdėjo kaip vandens į burną prisisėmęs.

– Puiku. Bus linksma.

Popietė prabėgo greitai. Kaskart, vos pagalvodavau apie išleistuvių pokylį, man imdavo svaigti galva, jaučiausi kaip stebuklų pasaulyje, aš ne vaikščiojau – skrajojau. Tai neįmanoma, negaliu patikėti – einu į išleistuvių pokylį, ir dar su Lendu!

Trisdešimtas skyrius

IR VILKOLAKIAI VERKIA