Кирстен Уайт - Paranormalūs

– Yra dar keletas triukų, – pasakė Deividas eidamas link spintelės. Jis paėmė kepalą duonos, atpjovė dvi riekes ir ištiesė jas mums. – Kišenėse visuomet nešiokitės sužiedėjusios duonos.

– Gerai, – nepatikliai sušnairavau į paprastą duoną.

Jis nusijuokė.

– Tai veikia. Elfams nepatinka tai, kas pririša prie žemės. Duona žmonėms – gyvybės šaltinis, todėl elfai jos nelies. Tas pat su geležimi: ji prikausto elfus prie žemės, jos skambesys primena, kad jie čia – belaisviai. Štai kodėl geležis juos taip žeidžia.

– Jėga! – duoną tikrai nesunku visur nešiotis. – Ar galėčiau atgauti ir Elą?

Gal elfams jis ir nepavojingas, tačiau be Elo jaučiausi kaip nuoga. Deividas svarstydamas suraukė kaktą, bet galiausiai linktelėjo ir atidavė jį man. Vos susilaikiau nepaglosčiusi rausvos Elo rankenos.

Ariana taisėsi drabužius ir visą laiką nenuleido nuo manęs akių.

– Kodėl tas elfas tavęs taip trokšta? Neatrodai pasakiška gražuolė .

Deividas garsiai kostelėjo.

– Lendai, kodėl tau nenuvežus Evės į miestą? Nupirktumei jai drabužių ir… ko ten dar reikia?

Mano širdis džiugiai suspurdo. Tai teikė vilčių.

– Tai aš galiu pasilikti?

Nuo tada, kai čia atsiradau, vis bijojau, kad jis mane išspirs. O po Reto pasirodymo ir grasinimų tuo beveik neabejojau: Deivido vietoje nebūčiau laikiusi namie tokios kaip aš.

– Žinoma, – jis nusišypsojo. – Grąžinai man sūnų. Tu čia visada laukiama.

Aš tikrai neapsiverksiu, tik ne dar kartą, tačiau šitas vienas sakinys man dovanojo visą pasaulį. Gal aš jau nebesu tokia vieniša?

Lendas susiraukė.

– Tu tik nori atsikratyti mumis, kad vieni galėtumėte apie tai pasikalbėti, ar ne?

– Taip.

– Puiku! – ir Lendas įžūliai ištiesė ranką. – Tada duok raktelius ir kredito kortelę!

Deividas ištraukė iš piniginės kortelę ir padavė ją sūnui kartu su rakteliais.

– Grįžk iki tamsos. Tau vis dar namų areštas.

– Pažadu – jokių linksmybių! – perdėtai iškilmingai patikino Lendas.

– Dink iš čia, bastūne, – purkštelėjo Deividas linguodamas galvą.

Įsėdome į sidabrinį sedaną. Gal pasirodysiu jums keistuolė, bet už vairo Lendas atrodė neįtikėtinai seksualiai.

– Taigi, – tarė jis, – spėju, kad nori kai ko paklausti.

– Tik vieno dalyko: kiek pinigų toje kredito kortelėje?

Jis suglumęs sužiuro į mane. Nesusilaikiau ir ėmiau juoktis.

– Juokauju. Nesijaudink, neketinu piktnaudžiauti. Tik norėčiau kelnių, neįsižeisk, ne tavo – savo, nors tavosios, neginčiju, nepakartojamos. Ir turiu dar kelis klausimus – rimtus klausimus.

Jis nusišypsojo.

– Taip ir maniau. Nieko, jei pradėsiu nuo pradžių?

– Tikėjausi, kad nuo to ir pradėsi.

– Tu jau žinai, kad mano tėtis dirbo AKABA. Kai kurie dalykai, kurie ten vyko, nedavė jam ramybės. Įkalinimas, taisyklės, priverstinė sterilizacija, sekimas…

– Ei, ei, palauk! Priverstinė sterilizacija?

Jis pažvelgė į mane.

– Tu nežinojai? Jie baiminosi dėl to, kas atsitiktų, jei, pavyzdžiui, vilkolakė imtų lauktis nuo vilkolakio. Iš pradžių visi dėl to audringai ginčijosi, etiška tai ar ne, paskui nusprendė, kad bet koks žmogaus ir antgamtinės būtybės hibridas griežtai negali turėti palikuonių nei su žmogumi, nei su antgamtine būtybe, ir… hm… pasirūpino, kad vilkolakiai, kuriuos jie sugaudavo, negalėtų daugintis.

Vadinasi, tos mano kalbos apie sterilizaciją skambėjo greičiau graudžiai nei juokingai.

– O, – sušnibždėjau pašiurpusi, – aš net mintyse to neturėjau, – pagalvojau apie visus vilkolakius, kuriuos pažinojau, ypač Šarlotę. Ji visuomet buvo tokia miela ir dėmesinga, būtų buvusi puiki motina. O po viso to, ką ji prarado, TKABA atėmė iš jos ir šią galimybę. – Ko gero, tai pats bjauriausias dalykas, kokį sužinojau apie agentūrą.

Netrukus į galvą šovė dar šiurpesnė mintis: ar ir su manimi jie būtų taip pat pasielgę? Ar aš irgi keliu pavojų rūšies grynumui? Ir tas pats žodis „dauginimasis“. Visas antgamtines būtybes jie išties laiko gyvuliais. Kuo dar užsiiminėjo TKABA, apie ką aš neturėjau supratimo?

– Taigi tėvas gavo ypatingą užduotį – surasti įrodymų, kad egzistuoja nimfos ar fėjos, kitaip tariant, dvasios. Taip jis rado mano motiną.

– O kas ji iš tikrųjų?

– Tam tikra prasme, nimfa. Ji vandens dvasia, stichijos dalis. Tėvas jai pasirodė įdomus ir juokingas, ir ji ėmė rodytis jam, kalbėtis su juo. Tėvas ją įsimylėjo, – jis nusišypsojo. – To užteko, kad jis nuspręstų išeiti iš AKABA. Tačiau agentūra nebūtų taip paprastai paleidusi darbuotojo, žinančio tiek paslapčių, todėl jam teko inscenizuoti savo mirtį – nuskęsti. Tuo metu žuvo nemažai agentų, todėl jo mirtis niekam nesukėlė įtarimų.

– Vadinasi, tavo tėvas ir mama… – ir prikandau liežuvį supratusi, į kokią uždraustą teritoriją kišuosi.

– Ji iš vandens. Jeigu ją paliestum, ranka pereitų kiaurai, – aiškiau nepasidarė, bet iš drovumo nespyriau jo tiksliai atsakyti. Laimei, jis tęsė pats. – Tačiau visos dvasios gali pasirinkti. Mano mama nusprendė, kad po tiek pragyventų šimtmečių nori patirti, ką reiškia būti iš tikrųjų gyva, būti žmogumi. Ji pasirinko mirtingosios dalią ir jie su tėvu ėmė gyventi kaip vyras ir žmona. Tačiau mama negalėjo palikti gimtos vandens stichijos – ir nenorėjo. Ji nepasakė tėvui, kad mirtingąja tapo tik metams. Bet to užteko, kad pasaulį išvysčiau aš, – jis nusijuokė ir paraudo. – Baigiantis metams ji padovanojo tėvui sūnų ir grįžo į vandenį.

Susižavėjusi pažvelgiau į jį. Jis neįtikėtinas. Aš iš pat pradžių pagalvojau, kad jo kūnas tarsi iš vandens, ir buvau teisi. Kažin, ką apie tai pasakytų Liša, juk ji irgi vandens duktė. Man vėl sugėlė širdį pagalvojus, kad mano geriausia draugė niekada nepamatys vaikino, dėl kurio einu iš proto. Jie vienas kitam patiktų.

– Tai tu tikrai tik vienas toks pasaulyje?

Jis gūžtelėjo.

– Manau, taip. Kol buvau mažas, tėvui teko su manimi gerokai pavargti. Aš nuolat keisdavau pavidalus, man tai buvo lyg žaidimas. Jis mokė mane namie, kol tapau gana suaugęs, kad suprasčiau, koks pavojus man gresia, jei žmonės sužinotų, kas aš toks. Be to, tu matei mano mamą, gyvenime iš jos prasta padėjėja, – ir atsargiai dirstelėjo į mane, tarsi bijodamas, kad imsiu šaipytis. – Taigi… štai kaip aš atsiradau.

Nusijuokiau ir papurčiau galvą.

– Tu tikras stebuklas!

Jis nusišypsojo akivaizdžiai nusiraminęs. Jaučiausi be galo laiminga: Lendas buvo atviras su manimi ir jo šeima priėmė mane kaip savą. Ir dar – gal po kokių šešerių metų vėl važinėjuosi automobiliu! Neslėpdama susižavėjimo pažvelgiau į vairuotojo vietoje sėdintį Lendą.

– Štai ką tau pasakysiu, – tarė jis pastebėjęs mano žvilgsnį, – žinau, kad negali gauti vairuotojo pažymėjimo, tačiau pasiūlysiu tau kai ką geriau.

– Ką? – net apmiriau iš susijaudinimo.

Jis nusišypsojo.

– Kaip žiūri į tai, kad rytoj kartu eitume į mokyklą ir tu pagaliau pamatytum įžymiąsias rakinamas spinteles?

Iš džiaugsmo net sužvigau.

Apsipirkę (taip norėjau kuo greičiau išlįsti iš Lendo kelnių, kad persirengiau prekybos centro tualete) grįžome į automobilį. Man pasirodė, kad jis keliskart vogčiomis mane nužiūrėjo. Bent jau to tikėjausi, juk pati ištisai paslapčia į jį žvilgčiojau.

– Tu išalkusi? – paklausė Lendas išvairuodamas iš aikštelės.

– O, tikrai, mirštu iš bado, – pasakiau tik dabar tai supratusi. Dirstelėjau į laikrodį prietaisų skydelyje. Buvo trys valandos.