Кирстен Уайт - Paranormalūs

Kai durys užsidarė, išlindau iš Lendo šortų ir užsitraukiau raudonai mėlynas flanelines kelnes. Jos buvo dviem coliais per ilgos, bet nuo liemens nekrito. O kur dar keliais dydžiais didesnis žalias megztinis su gobtuvu – atrodžiau išties pritrenkiamai! Atsidusau. Buvau pratusi nuolat praustis po dušu, jau nekalbant apie makiažą. Mano blakstienos buvo tokios pat šviesios kaip plaukai, be blakstienų tušo jaučiausi it penkiametė mergytė.

Atidariau duris ir Lendas suprunkštė.

– Tau šitos kelnės geriau tinka.

– Vadinasi, tu su jomis atrodei neįtikėtinai siaubingai, – atsakiau ir taip pat nusijuokiau.

Jis padavė mano batelius. Juos apsiavusi atrodžiau dar kvailiau. Kaip tyčia, pats Lendas atrodė nuostabiai: vilkėjo madingą šiltą džemperį, kuris jam tobulai tiko (patikėkit, aš pastebėjau), ir mūvėjo džinsus. Pažvelgiau vaikinui į veidą. Man patiko jo akys – jo tikrosios akys. Jas man visada buvo lengviausia įžiūrėti.

– Kaip jautiesi, geriau? – paklausė Lendas ir jo rūpestingas liūdnas žvilgsnis vėl pažadino manyje vakardieną.

– Ne, ne visai, bet prie visų stengiuosi to neparodyti, – vos susilaikiau neapsiverkusi. Galėjau raudoti kaip vaikas žiūrėdama „Užrašų knygelę“4, kartais apsižliumbdavau prieš miegą… gerai, dažnai apsižliumbdavau… bet tada būdavau viena. Nemėgau kitiems rodyti savo ašarų.

– Jei tau ko nors prireiks, tik pasakyk.

Nusišypsojau. Norėjosi greičiau kuo nors užsiimti, kad negalvočiau apie tai, kas kėlė man liūdesį. Lendo pasaulyje jaučiausi keistai. Kai abu buvome Centre, aš daug labiau pasitikėjau savimi. Pavyzdžiui, dabar man labai norėjosi paimti jį už rankos, tačiau nedrįsau žinodama, kad apačioje laukia jo tėvas ir ta kvaila vampyrė.

Deivas ir Ariana laukė mūsų su Lendu lauke. Tik dabar aš kaip reikiant apsižvalgiau. Nuo namo vedė siauras asfaltuotas keliukas, vingiuojantis tarp medžių, bet mes juo nėjome, pasukome į dešinę ir nužingsniavome vos matomu takeliu į miško gilumą. Keliavome gal dvidešimt minučių. Medžiai krovė pumpurus, oras buvo gaivus ir tyras, žadantis greitą atšilimą. Artėjo pavasaris. Aš gaudžiau retus, pro šakas prasiskverbiančius saulės spindulius.

– Kur mes esame? – pašnibždom paklausiau Lendo.

– Virdžinijoje.

Priekyje pro medžius išvydau kūdrą, į kurią tekėjo platokas upelis. Medžiai baigėsi ir mes sustojome ant pliko kranto. Kūdra buvo ovalo formos, gana didelė, glotnus paviršius atspindėjo žydrą dangų be jokio debesėlio. Telkinio kraštus tebekaustė ledas.

– O, gerai, – pasakė Lendas. – Vadinasi, šiandien ji galės pasirodyti.

Aš susiraukiau: man šovė mintis, kad jie galbūt bičiuliaujasi su ragana. Tačiau Lendo veido išraiška – jis atrodė laimingas ir nekantraujantis – patikino, kad šiandien manęs neištiks smurtinė mirtis.

– Kas ta ji? – paklausiau.

Jis nusišypsojo.

– Mano mama.

4 Romantinė drama.

Dvidešimt septintas skyrius

ŠEIMOS SUSITIKIMAS

– Tavo mama? – nustebau. Vėl atsisukau į kūdrą tikėdamasi pamatyti ant kranto namą ar panašiai, bet ten nieko nebuvo.

Lendas surado akmenį ir meistriškai paleido jį šokinėti vandens paviršiumi. Dar vienas dalykas, kurio nemokėjau ir pavydėjau. Kiti viltingai žvelgė į vandenį. Aš irgi.

Kūdros vidurys sujudėjo, subangavo, tarsi ten staiga būtų pasikeitusi tėkmė. Banga ėmė slinkti mūsų pusėn, ji vis didėjo ir judėjo pati savaime, kol virto neaukšta siena. Pradėjau nervintis. Iš liūdnos savo patirties dirbdama su antgamtiniais padarais supratau viena: beveik visi kėsinosi mane nužudyti. Vos laikiausi nežengusi žingsnio atgal, nes banga iškilo jau gerokai virš kūdros kraštų ir veržliai artėjo prie mūsų.

Kai iki kranto liko maždaug pėda, banga, virtusi vandens stulpu, šovė aukštyn į dangų. Mane nuo galvos iki kojų aptaškė lediniai lašai. Kai vanduo suslūgo, toje vietoje pamačiau stovinčią moterį. Tik kažin, ar žodis „stovėti“ čia tiko, nes ji laikėsi ant vandens ir pati buvo iš jo. Nuo jos mirguliuojančio silueto atsispindėjo šviesos blyksniai, šią minutę ji atrodė nuostabiai graži. Viršutinė moters dalis turėjo aiškius kontūrus: mačiau viliojamai dailų veidą ir bangomis krintančius plaukus. Ji ištiesė link mūsų liaunas rankas. Žemiau liemens vanduo krito klostėmis tarsi suknelė ir susiliejo su kūdros paviršiumi.

– Sveika, mama, – džiugiai pamojavo Lendas.

Ji nusijuokė. Aš stovėjau pritrenkta: visuomet maniau, kad gražiausiai pasaulyje skamba Reto balsas ir juokas, bet jie nė iš tolo neprilygo josios. Man ėmė rodytis, kad guliu šiltą vasaros dieną šalia gaivios versmės, panardinusi į ją pirštus, ir čiurlenantis vanduo nusineša visus mano rūpesčius, lieka tik vėsa ir tyrumas. Moters juoke galėjai girdėti muziką.

– Sveikas, mano brangusis, – tarė moteris. Jai žiūrint į Lendą bruožai sumirguliavo ir veide atsirado šviečianti šypsena. Nors pro skaidrų moters kūną galėjau matyti kitą krantą, vis dėlto jos veidas buvo labai išraiškingas: mainėsi nuo menkiausių šviesos atspindžių ar vos suribuliavus vandeniui. Atrodė panašiai kaip Lendas, tik permainingesnė. Pastebėjau dar kai ką: jos širdis ar ta vieta, kur ji turėjo būti, skleidė šviesą – tarsi švytėtų iš vidaus. Tikriausiai visos antgamtinės būtybės turi tą ypatybę.

– Kreseda, – ištarė Lendo tėvas. Žvelgdamas į ją atrodė laimingas ir kartu liūdnas. Man pasidarė dar smalsiau, kokia šios šeimos istorija.

– Deividai.

– Jis laimingai grįžo namo.

Moteris vėl nusijuokė.

– Juk sakiau, kad grįš. Ir kad ras atsakymą, – ji pažvelgė į mane. Nežinojau, ką daryti, todėl pakėliau vieną ranką ir negrabiai pamojavau.

Lendas nudelbė akis ir papurtė galvą.

– Ne, aš nieko neradau. Man labai gaila. Mačiau, kas žudo, bet taip ir neradau atsakymo.

Kreseda papurtė galvą paskleisdama švytinčių lašų debesį.

– Tu žinai atsakymą, – nusišypsojo ji permatomomis nuostabiomis akimis gręžte gręždama mane. – Kaip jūs tinkate vienas kitam: Lendas rodo pasauliui tai, ką nori, kad jis matytų, o tu matai kiaurai viską, ką tau nori parodyti pasaulis.

– Ką tai reiškia? – įsiterpė Ariana.

Kreseda sumirguliavo taip stipriai, jog atrodė, tuoj praras formą.

– Lendas rado tai, ką turėjo surasti.

Deividas susiraukė.

– Nori pasakyti… kad tu jį pasiuntei tenai? – jis pasisuko į Lendą. – Ar dėl to ten ėjai? Ji tavęs paprašė?

Vaikinas papurtė galvą.

– Ne, ėjau, nes nugirdau jūsų pokalbį. Argi jūs nesužinojote to iš šmėklos?

– Taip, bet aš…

– Viskas yra ne taip, kaip turėtų būti. Dabar jie turėtų grįžti. Arba bus prarasti amžiams, – susimąsčiusi pratarė Kreseda. Po šių žodžių aš visiškai susipainiojau. Jai derėtų išmokti aiškiau dėstyti mintis. Dabar supratau, iš ko Lendas paveldėjo talentą kalbėti miglotai ir išsisukti nuo tiesaus atsakymo, o tuo įsitikinau bendraudama su juo Centre. – Artėja permainos. „Vaiskios kaip tirpstantis sniegas jos akys“, – ir ji vėl man nusišypsojo.

Aš vėl gūžtelėjau pečiais, jaučiausi nejaukiai.

– Tai ne apie mane.

Ji papurtė galvą. Taip ir nesupratau, ar ji sutinka su manim, ar norėjo pasakyti, kad klystu.

– Vandenys tuštėja, – balse suskambo liūdesys. – Užjaučiu dėl Ališos. Juk tu viską sutvarkysi?

– Iš kur sužinojai apie Lišą? – paklausiau ir mano balsas užlūžo.

– Ji priklausė vandeniui. Ar grąžinsi ją mums?

Papurčiau galvą ir vėl apsipyliau ašaromis.