Кирстен Уайт - Paranormalūs

– Aš negaliu, ji negyva.

– Kreseda, – kreipėsi Deividas švelniai ir kartu įsakmiai, tarsi ragintų ją susikaupti. – Mes sužinojome šį tą daugiau apie tą padarą, kuris žudo. Tikėjomės, kad tu galėsi mums padėti.

Ji mostelėjo ranka duodama suprasti, kad mūsų viltys buvo tuščios.

– Vandenys jums negali padėti – tik ugnis ir siela. Šitas kelias ne mano ir negaliu jo matyti, – Lendo pečiai pakumpo. Visi, stovėję ant kranto, atrodė nusivylę. – Ir, Lendai, mano gražusis berniuk, atsistok tiesiai, nesikūprink.

Vos nesusijuokiau. Juk ji mama, galų gale. Moteris nusišypsojo ir nuo jos atsispindėjusi šviesa sutvisko dar ryškiau, tada vanduo, iš kurio ji buvo sudaryta, kriokliu sugarmėjo į kūdrą, tik skambiai ištiško daugybė purslų.

– Iki, mama, – meiliai atsisveikino Lendas.

Ariana nepatenkinta sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Tuščiai sugaišome laiką.

– Nežinau, nežinau, – pasigirdo už nugarų iki skausmo pažįstamas balsas, – man visai patiko pasirodymas, – aš apsisukau, mane persmelkė toks siaubas, kad net pirštų galiukai ėmė tirtėti.

Visi kiti atrodė greičiau nustebę nei išsigandę, tik vienas Lendas pastėro iš baimės. Retas stovėjo vidury tako, šįkart atrodė kaip dailutis Viktorijos laikų dendis, net lazdelę turėjo – akivaizdu, kad atgavęs laisvę jis pirmiausia pasirūpino savo išvaizda ir… perlenkė lazdą. Jei nebūtų buvęs tokio stulbinamo grožio, atrodytų juokingai. Bet jam tiko šitas įvaizdis ir – nežinia kodėl – taip išsipustęs jis dar labiau baugino.

– Ko tau reikia? – ramiai, bet atsargiai paklausė Deividas.

– Atėjau pasiimti to, kas man priklauso, – ir nusišypsojo man.

Viskas baigta. Nežinodama jo naujojo vardo, aš buvau bejėgė. Net neturėjau savo ginklų. Jis pasiims mane ir niekas man nepadės.

– Neliesk jos! – Lendas atsistojo priešais, tvirtai įsirėmė kojomis į žemę ir pridengė mane ištiestomis rankomis. Jei nebūčiau taip išsigandusi, ko gero, būčiau numirusi iš susižavėjimo – dėl manęs Lendas išdrįso stoti prieš elfą! Bet dabar norėjosi verkti: nuo minties, kad daugiau jo niekada nepamatysiu, man plyšo širdis.

Retas susiraukė.

– Tu daraisi baisiai įkyrus.

Uždėjau ranką Lendui ant nugaros.

– Lendai, nereikia!

Jam būtina bėgti iš čia. Jis žinojo, ką Retas gali padaryti, ką jis ketina padaryti.

Deividas, susikišęs rankas į kišenes, žengė prie elfo.

– Atleiskite, neprisimenu, kad būtume anksčiau susitikę. Aš – Deividas. Kam jums reikia Evės?

Retas net nepažvelgė į jį.

– Laikas baigėsi.

Jis ištiesė ranką. Aš karštligiškai bandžiau sugalvoti išeitį, antraip visi netrukus gulėsime negyvi.

Ariana, nepajudėdama iš vietos, nusispjovė Retui po kojomis.

– Ji niekur su tavim neis.

Retas pakėlė vieną antakį.

– Kokie mieli tavo draugai, mano meile, – jis tingiai spragtelėjo pirštais ir Ariana, nuskriejusi oru, trenkėsi į medį.

Dar spėjau pamatyti, kaip Deividui ant krumplių kažkas suspindo saulėje ir jis užsimojo Retui į veidą. Ką, po velnių, jis daro? Kai kumštis trenkė, elfas nuvirto aukštielninkas ir suriko nesavu balsu. Man atvipo žandikaulis. Deividas atsisuko į mus.

– Eime, greičiau!

Bet jis be reikalo atsuko Retui nugarą. Šis tebetysodamas ant žemės pakėlė ranką ir kažką sušnibždėjo.

Aš suspiegiau, nes riešą nutvilkė baisus karštis ir mane tarsi kas ėmė traukti pirmyn. Įsirėmiau kulnais į žemę, bet trauka buvo tokia stipri, kad nuvirtau į priekį pargriaudama ir Lendą. Daugiau neturėjau už ko nusitverti. Apsivijau pirštais riešą, tarsi būčiau galėjusi išplėšti tą ugnį.

Lendas užvirto ant manęs, sugriebė už liemens, įsispyrė kojomis į žemę ir pabandė mane sulaikyti. Tai padėjo. Retas pakėlė kitą ranką ir ugnis vėl suliepsnojo, tik dabar mano širdyje. Sustugau iš skausmo. Sopėjo taip, kad užgniaužė kvapą ir aptemo protas. Retui už nugaros atsivėrė durų anga. Dar kelios pėdos ir aš būsiu jo amžinai.

– Ne! – Lendas prispaudė mane dar smarkiau. Deividas pasisuko ir kirto Retui dar kartą. Šis atsakydamas nubrėžė viena ranka ore ženklą. Aš aiktelėjau iš palengvėjimo: skausmas širdyje atlėgo. Užtat Deividas suakmenėjo: Retas jį paralyžiavo.

Elfas atsistojo ir nusipurtė dulkes. Jis vis traukė mane už riešo.

– Išties laukiniai tie žmonės. Dabar imsimės tavęs, – jis pažvelgė į Lendą ir pakėlė ranką.

– Ne, nieko jam nedaryk, aš pasiduodu, pasiduodu! – pro ašaras sušukau. Tebūnie. Bent jau mano kančios baigsis ir Lendas bus saugus.

– Ne! – vaikinas trūktelėjo mane atgal, taip aš vėl atsidūriau per kelias pėdas nuo Reto.

Šypsodamasis elfas pravėrė lūpas. Supratau, kad jis ruošiasi užmušti Lendą.

Pro mus putodamas ir žėrėdamas ledo kristalais prariaumojo galingas vandens srautas, jo sukelto vėjo šuoro blaškomi plaukai skaudžiai čaižė man veidą. Prieš užgriūdamas Retą vandens srautas pasisuko, grįžo atgal ir apsupo mus su Lendu. Ugnis mano rieše užgeso, nematomi saitai nutrūko. Mes su Lendu atsidūrėme sūkurio viduryje, saugūs, ir iš ten stebėjome raibuliuojantį Reto siluetą.

– Negali būti, – purkštelėjo Retas žvelgdamas kažkur mums už nugarų. – Tikėjausi, kad bent tu suprasi. Juk žinai, ką jinai mums reiškia. Visiems mums.

– Jis mano sūnus.

Retas pasibjaurėjęs suraukė nosį.

– Supratau. Gerai, jis man nerūpi. Aš pasiimu Eveliną ir patenkintas išsinešdinu.

– Aš ją saugau.

– Ji tau nepriklauso. Vanduo neturi į ją jokių teisių.

– Kaip ir oras.

– Mes ją sukūrėme!

Kraujas sustingo mano gyslose. Ką jis nori pasakyti?

– Kad jūs ją sukūrėte, dar nereiškia, jog ji jums priklauso, – tarė Kreseda.

– Bet tu elgiesi taip, tarsi berniūkštis priklausytų tau, – nusišaipė Retas.

– Išeik! – Kresedos balsas iš čiurlenančio upokšnio virto riaumojančiu kriokliu. Jame glūdėjo amžina ir neįveikiama galia.

Retas pasitaisė liemenę ir pasiėmė lazdelę.

– Nuostabu. Tik aš ne vienintelis jos ieškau. Iki pasimatymo, mano meile, – jis pamojavo lazdele ir dingo durų angoje.

Dvidešimt aštuntas skyrius

VIENA TOKIA

Ariana nemirė. Bent jau netapo negyvesnė , nei buvo anksčiau. Niekada nemaniau, kad imsiu jaudintis dėl vampyro, bet šita mergužėlė buvo kieta. Grįžus namo Deividas sulopė jai šonkaulius. Liukas su Steise nulindo į viršų, jie aiškiai vengė manęs po to, kai išgirdo, kas atsitiko. Nekaltinu jų. Aš kaip maras: ten, kur pasirodau, gero nelauk.

– Kaip tau pavyko sužeisti Retą? – paklausiau Deivido, kai jis baigė apžiūrėti Arianos šonkaulius. Žinojau, kad dabar Retas turi naują vardą, tik nežinojau, kokį, tad vadinau senuoju.

Deividas įkišo ranką į kišenę ir kažką ištraukė. Atrodė kaip žalvarinis kastetas, tik kitokios spalvos. Geležinis. Nuostabu.

– Pats padariau.

O tas Deividas ne iš kelmo spirtas.

– Gal ir aš galiu gauti tokį? – paklausėme aš ir Lendas vienu metu.

Vyras nusijuokė.

– Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.

– O jei Retas grįš? – paklausė Lendas.

– Štai dėl ko jis neaplankė mūsų namuose. Mes čia ne itin svetingi elfams. Be to, tu per menkai vertini savo motinos galią. Dabar, kai jis žino, kad vandens stichija saugo Evę, nemanau, jog bandys dar kartą. Greitai jis išvis pamirš, kad Evė jam kažkada rūpėjo.

Labai tikėjausi, kad taip ir bus, nors širdies gilumoje abejojau. Manau, Deividas irgi per menkai vertino elfus, lygiai kaip Rakelė. Retui aš nebuvau tik daili lėlė, su kuria maga pašokti, jo domėjimosi manimi šaknys gilesnės. Jis siekė kažkokio, tik jam vienam žinomo, bloga lemiančio tikslo. Antra vertus, Deividas neblogai perprato elfus ir, nepamirštant Kresedos apsaugos, gal man ir išties niekas negresia. Aišku, kol aš čia.