Кирстен Уайт - Paranormalūs

Aš atsisukau ir nusišypsojau.

– Taip, ačiū.

Jis akimirką pastovėjo, atrodė sutrikęs, paskui pasilenkė ir nerangiai mane apkabino.

– Tai tau ačiū, – padėkojo ir išeidamas uždarė duris.

Sulaikiau kvapą. Nenorėjau likti viena. Ketinau sušukti jam pavymui, kad grįžtų, kad pabūtų su manimi, kol užmigsiu, bet susilaikiau. Jau ir taip visą šį laiką pražliumbiau jo akyse.

Išjungiau šviesą, tačiau vos kambaryje stojo tamsa, akyse ėmė ryškėti šviesos dėmės, primenančios ugninę merginą. Greitai įjungiau šviesą. Šiąnakt man nereikia tamsos. Įlipusi į lovą susiriečiau po antklode į kamuoliuką, kad bent kiek sušilčiau.

Kad ir kaip stengiausi, mintimis vis grįždavau prie to, ką labiausiai norėjau užmiršti. Net ir šiuose svetinguose namuose, su šia miela šeima jaučiausi vieniša. Daugiau niekada negalėsiu grįžti į savo namus TKABA, niekada negalėsiu pasakyti Rakelei, kiek daug ji man reiškė.

– Prašau, – meldžiausi tamsoje, – tegul Rakelei nieko neatsitinka.

Tačiau mano vargšė brangioji Liša išėjo amžiams. O tuščiais Centro koridoriais bastosi mirtis kraupiai gražios liepsnojančios merginos pavidalu. Mano galvoje ji vis dar klaidžiojo po kambarius ir su džiaugsmu atiminėjo gyvybę iš visų, kas pasipainiodavo po kojomis.

Vyliausi, kad ji niekada iš ten neišsigaus.

Dvidešimt penktas skyrius

TARP MŪSŲ, MERGAIČIŲ…

Ėjau Centro koridoriais markstydamasi nuo žilpinančios baltumos. Aplink buvo tuščia. Bijojau, kad tuoj tuoj aptiksiu negyvų kūnų, tačiau patalpa atrodė taip, tarsi čia niekad nebūtų žengusi niekieno koja. Sustojau priešais savo butą ir įėjau į vidų neatidarydama durų – kiaurai. Keista. Ji jau buvo čia, sėdėjo ant mano ryškiai raudonos sofos.

– Pagaliau atėjai, – ir maloniai man nusišypsojo. Mūsų akys išties buvo vienodos, tik jos lūpos putlesnės. Ir ūgiu aukštesnė keliais coliais.

– Kodėl tu neapimta liepsnos? – paklausiau. – Ei, čia mano suknelė! – ji vilkėjo mano zebro dryžiais margintą suknelę.

– Ak, atvėsk, – ji užvertė akis į lubas.

– Kur dingo tavoji ugnis?

Pažvelgiau į savo riešą, liepsna irgi buvo pranykusi.

– Ji čia, – ir mergina mostelėjo ranka į kampą, kur mirguliuodami šoko skystos liepsnos liežuviai, susipynę į banguojantį kamuolį. Ištiesiau ranką. Tik dabar suvokiau, kad ta liepsna nuostabi. Aš jos troškau.

– Kol kas tu negali jos gauti, – pasakė ji. – Prisėsk.

Klestelėjau ant kito sofos krašto, kuo toliau nuo jos ir įtariai prisimerkiau. Žinojau, kad turiu jos bijoti, bet kažkodėl nebijojau.

– Kas tai?

– Sapnas, kvailute.

– O! – susiraukiau. Keista. – Ar ketini mane nužudyti?

– Galėjau. Anksčiau. Netyčia. Kartais aš nesusivaldau, – ir ji išdykėliškai nusišypsojo. – Kartais taip įsibėgėju, kad sunku sustoti. Bet dabar, kai žinau, kas tu, niekada tavęs nežudysiu.

– O kas tu ?

– Atleisk, neprisistačiau. Aš Vivjana.

– Tu ką tik nužudei geriausią mano draugę. Maniau, sapnuosiu košmarus.

Ji gūžtelėjo.

– Būtų negražu iš mano pusės ateiti čia ir gąsdinti tave. Tik norėjau pasikalbėti. Jau seniai norėjau su tavimi susitikti.

– Palauk, tai tu iš tikrųjų čia? Kur aš? – ko Lendo tėvas sugirdė man su tomis nuskausminamųjų piliulėmis?

– O tu nieko nežinai, ar ne? Mes dalijamės viena siela, todėl pagalvojau, kad būtų neblogai užsukti, susipažinti.

– Ką turi omeny sakydama, kad dalijamės viena siela? – nustebusi pažvelgiau į ją. – Aš nenoriu niekuo su tavimi dalytis, tuo labiau siela. Mano siela yra tik mano!

– Klausyk, Evelina, atsipalaiduok pagaliau. Tu tokia įsitempusi. Sakiau, kad dalijamės siela, o ne tavo siela. Pavogiau truputį iš Reto, kol jis gabeno mane čionai. Jis turi daugybę to gero, net keista. Norėjau pažiūrėti, ar galiu atimti jo sielą – niekada nebuvau to dariusi su elfais, jie neleisdavo savęs paliesti – bet jis ištrūko, taigi neką spėjau. Po velnių, puiki buvo kelionė.

– Palauk, jis ir tave apdovanojo ta ugnimi? Nekenčiu jos! Beprotiškai degina!

– Tu tikriausiai nemoki ja naudotis. Tai nuostabus jausmas, nieko panašaus nesu patyrusi.

Papurčiau galvą. Mes per daug nutolome nuo temos.

– Kas tu, po velnių?

– Ajajai, – nusiviepė ji. – Kam taip šiurkščiai? Tu ir aš – mes abi tokios pat.

– Mes nesame tokios pat!

Ji pradėjo mane nervinti. Net sapnuose niekas negali man nieko tiesiai šviesiai pasakyti.

– Nekvailiok, Eve. Jei būčiau žinojusi, kad esi tokia nervinga, nebūčiau atėjusi. Man regis, tu pati nenori žinoti atsakymų į savo klausimus.

Supratau, kad turėčiau nuliūsti ar supykti, bet, regis, visi mano jausmai išseko. Ugnis kampe vis labiau mane viliojo. Norėjau žiūrėti į liepsnos liežuvius, paliesti juos. Bet vietoj to tik bukai spoksojau į Vivjaną.

– Nenoriu turėti su tavimi nieko bendra. Jei pameni, tu nužudei geriausią mano draugę.

– Ne, nelabai. Kas ji buvo?

– Undinė.

– O, – ji atrodė sutrikusi. – Ji buvo tavo draugė?

– Taip.

Mano žvilgsnis vėl nukrypo į kampą. Dabar kamuolys jau atrodė ne visai iš liepsnos, labiau iš aukso ir viliojamai bangavo. Jo atspalvis man priminė kažkada turėtą nagų laką, labai jį mėgau. Lakas iš ugnies. Kažkokia nesąmonė. Papurčiau galvą, kad atsikratyčiau tų kvailų minčių.

Vivjana gūžtelėjo pečiais.

– Atleisk. Padariau jai paslaugą.

– Paslaugą? – dabar aš jau be perstojo žiūrėjau į kampą, negalėjau atitraukti akių.

– Dovanojau jai poilsį. Ramybę. Ar nemanai, kad tūkstančio metų našta truputį slegia? Be to, šitiems padarams čia ne vieta. Aš tiesiog leidžiu jiems išeiti. Išlaisvinu, jei taip nori.

– A, – numykiau išsiblaškiusi.

– Kaip tik tai mes ir turime daryti, supranti? – įtikinėjo ji.

– Tikrai?

– Kartu mums bus daug linksmiau. Būsime kaip seserys!

Aš atsistojau. Turiu paliesti tą ugnį, pajausti, kokia ji.

– Kol kas tu negali jos gauti, – ji atrodė suirzusi. – Ji mano. Greitai turėsi savo, mes pasirūpinsim. Ir tada tau nebus nei šalta, nei vieniša. Nejau nepavargai nuo šalčio ir vienatvės?

Dabar galėčiau ją paliesti, tereikia ištiesti ranką.

– Kas tai? – pakėliau ranką ir žinodama, kad nudegsiu, vis tiek panėriau ją į ugnį.

Ugnis išsisklaidė apgaubdama mane. Atsisukau į Vivjaną. Ji vėl švytėjo akinama liepsna.

– Juk sakiau tau. Tu tuščia. Aš padėsiu tave pripildyti.

Linktelėjau, akyse žibėjo ašaros. Troškau šito. Nenorėjau daugiau būti tuščia. Vivjana priėjo prie manęs arčiau – būtybė vien iš šviesos ir šilumos – ir palenkė ant šono galvą.

– Tau reikia eiti. Greitai vėl pasikalbėsime.

Jaučiau, kaip po ugnimi ji nusišypsojo, tada viskas vėl nugrimzdo į tamsą ir šaltį.

Dvidešimt šeštas skyrius

KAIP PRASTAME ANEKDOTE

– Vivjana? – išsigandusi atsimerkiau ir įsistebeilijau į lubas. Kur ji dingo?

– Eve, kelkis, – dabar mane išgąsdino ir Lendo balsas.

– Ką čia veiki?

Jis nusišypsojo.

– Tai mano kambarys.

Atsisėdau ir apsidairiau. Vakarykštės dienos prisiminimai vėl stojo kaip gyvi – o aš taip to nenorėjau. Vėl iš naujo išgyvenau Lišos netektį.

– Atleisk, – pasakė Lendas, – tavęs reikia apačioje.

Sumirksėjau stengdamasi sutelkti žvilgsnį.

– Kam?

Jis lyg atsiprašydamas gūžtelėjo pečiais.

– Atėjo keli žmonės, su kuriais dirba mano tėtis. Atleisk, stengiausi nežadinti tavęs kuo ilgiau.