Кирстен Уайт - Paranormalūs

Užsimerkiau ir ištirpau. Jo lūpos – o, pypt! – jo lūpos… o aš ką tik pagalvojau, kad nieko nėra švelniau už jo odą. Ir tokios šiltos, neįtikėtinai šiltos. Pakilau iki padebesių: negalėjau patikėti, kad esu čia, kad bučiuojuosi su Lendu, ir tai buvo pats nuostabiausias bučinys pasaulyje.

Po kelių sekundžių ėmiau galvoti, ką turėčiau daryti toliau, juk niekada nebuvau bučiavusis. Lendas tikriausiai pamanė tą patį, nes plačiau pravėrė lūpas ir apgaubė manąsias. Aš jam atsakiau. Mes stovėjome vidury kambario, du nekalti vaikai, mokydamiesi pajusti bučinio saldybę.

Dieve, kaip nuostabu.

Galėjau bučiuotis visą dieną. Ir kaip, po galais, sugebėjau iki šiol su niekuo nepasibučiuoti? Po visos amžinybės, kuri man vis tiek pralėkė kaip viena akimirka, atsitraukėme vienas nuo kito.

– Ar iš tiesų čia tavo pirmasis bučinys? – paklausė savo nuostabiausiu pasaulyje balsu, neva įtariai sušnairavęs į mane.

– O tavo? – o ne, tikriausiai viską dariau blogai.

Jis nusišypsojo.

– Taip. Bet manyčiau, kad reikia pakartoti…

Aš, netarusi nė žodžio, pasvirau jo pusėn ir siurbte įsisiurbiau į lūpas.

Tačiau vos spėjome įkaisti, beldimas į duris privertė atšokti vienas nuo kito.

– Prašau atidaryti duris! – pasigirdo Lendo tėčio balsas anapus užrakintų durų.

– O taip, atleisk, tėti, – atsiprašė Lendas. Jis vėl prisipildė spalvų ir tapo įprastu tamsiaplaukiu gražuoliu. Atidarydamas duris Lendas nusišypsojo tėvui. – Tik pasakiau jai apie šį vakarą.

– Keturiasdešimt penkias minutes? – pakėlė antakius Deividas. O, velnias, ar praėjo tiek laiko? Aš nuraudau nuo viršaus iki kojų pirštų galiukų, o Lendas tik nusijuokė. – Kodėl judviem nenulipus žemyn ir nepasikalbėjus apačioje?

– Taip, žinoma.

Lendas ištiesė man ranką ir aš, vis dar sutrikusi, ją suėmiau. Kitas dvi valandas praleidau apsvaigusi nuo laukimo. Vis prisimindavau, kad mes pasibučiavome – mane pabučiavo! – ir vėl užplūsdavo jaudulys.

Galiausiai atėjo laikas išvažiuoti. Šį kartą Lendas vairavo atsipalaidavęs ir laimingas kaip niekada, jis vis juokavo, kad po pasimatymo aš turėsianti apmokėti sąskaitą.

Picerija mane irgi sužavėjo: sausakimša, triukšminga, pritemdytomis šviesomis ir staliukais su pristumiamais suolais. Džonas, išstypęs rudaplaukis, kurį buvau pastebėjusi mokykloje, pamojavo mums nuo vieno staliuko, stovinčio salės gilumoje šalia žaidimo automatų. Ten sėdėjo dar penki paaugliai. Porą jų jau pažinojau.

Man nematyta mergina, išvydusi Lendą, nušvito. Gražutė, tamsiaplaukė, tik išsidažiusi per ryškiai. Man baisiai nepatiko, kaip ji į jį žiūrėjo, o dar labiau – kaip palinko į priekį atidengdama gilią iškirptę. Prisiglaudžiau prie Lendo vildamasi, kad jis vėl paims mane už rankos. Esu susidorojusi su tokiais padarais, kokie jai nesisapnavo baisiausiuose košmaruose. Man nėra ko bijoti. Taip, visiškai nėra ko.

– Lendai, tu grįžai? – išgiedojo ji. – Aš taip džiaugiuosi, taip jaudinausi dėl tavęs! Tikriausiai labai sirgai! Buvau atnešusi tau sausainių, bet tėtis neįleido, sakė, kad liga užkrečiama.

– Ačiū, jaučiuosi daug geriau, – mandagiai nusišypsojo jis.

Visą tą laiką mergina nesiteikė į mane nė žvilgtelėti. Tarsi taip atkakliai nepastebėdama būtų galėjusi priversti mane išnykti. Galiausiai supratusi, kad Lendas nesiruošia palaikyti pokalbio, atsisuko į mane ir išspaudė šypsenėlę.

– O kas tu?

– Evė.

– Sveika. Aš Karlė. Jūs pusbroliai ar kaip? – ir įsmeigė akis neįstengdama nuslėpti vilties.

Pasisukau į Lendą ir nužvelgiau jo juodus plaukus, tamsiai rudas akis.

– Ką tu sakai, o aš ir nežinojau, kad mudu tokie panašūs!

– Vadinasi, pusbroliai! – pasakė ji išsišiepusi. Pasijutau bjauriai.

– Ne, mes ne giminaičiai, – įsikišo Lendas. – Evė paprasčiausiai persikėlė čia gyventi.

Ji iškart paniuro. Vargšelė. Vis dėlto laikėsi tvirtai. Po akimirkos jos veidą nutvieskė plati šypsena.

– Puiku!

Mes atsisėdome ir Lendas apkabino mane per pečius. Visų sėdėjusių prie stalo žandikauliai atvipo.

– Žmogau, – tarė Džonas purtydamas galvą, – visą tą laiką galėjau dėti galvą, kad tu gėjus.

– Atleisk, Džonai, ar tu nusivylei? – paklausiau nekaltai sulapsėjusi blakstienomis. Visi nusijuokė, Džonas irgi šyptelėjo.

– Gal truputį, – atsakė ir maivydamasis prisiglaudė Lendui prie šono iš kitos pusės.

– Ei, atsiknisk! – ir Lendas stumtelėjo jį taip, kad šis vos nenuvirto nuo suolo.

Taip buvau priimta į jų draugiją. Aš! Draugų kompanijoje! Maniau, kad vakarykštė diena buvo pati geriausia mano gyvenime, tačiau šiandiena pranoko ją milijoną kartų! Mokykloje tebuvau stebėtoja, o čia pati tikriausia dalyvė, priimta ir pripažinta.

Tiesą sakant, draugija kaip draugija, nieko ypatinga (išskyrus Lendą, kuris man patiko labiau, nei drįsau sau pripažinti). Bet būdama tarp šių kvailokų, nesubrendusių, nerūpestingų paauglių jaučiausi kaip namie. Aišku, krūpsėjau kaskart, kai akies krašteliu pastebėdavau pro šalį pračiaužiant blondinę, šiurpau, išvydusi panašų į Retą vaikiną. Laimei, niekas nepastebėjo, kad sėdžiu lyg ant adatų. Tačiau rankinėje pūpsojo Elas, o kišenę svėrė geležinis kastetas, todėl jaučiausi daug saugiau. Viskas bus gerai.

Vakarui įsibėgėjus Karlė, regis, pamiršo Lendą ir ėmė įnirtingai koketuoti su Džonu. Aš lengviau atsidusau.

– Man patinka tavo plaukai, – pasakė ji, kai Džonas pakilo ir nuėjo prie žaidimų automatų.

– O, ačiū! – atsakiau, tikrai nuoširdžiai apsidžiaugusi. – Man patinka tavo vėrinys.

Karlė nusišypsojo. Sėdėjau jausdama Lendo ranką ant pečių, vildamasi, kad turiu naujų draugų, ir jaučiausi nuostabiai. Jokios įtampos, jokių užduočių, niekam nereikia atsiskaityti.

Pirmą kartą savo gyvenime buvau paprasta paauglė.

Parvažiavę namo dar nėjome į vidų, nusprendėme pasivaikščioti po miškelį. Tamsoje Lendas atrodė dar žaviau – švytėjo iš vidaus. Mano riešas naktyje irgi švytėjo kaip atvira liepsna, bet aš nekreipiau į tai dėmesio: Lendas vėl virto savimi ir mes bučiavomės tol, kol mano rankos sustingo nuo šalčio. Kai ėmė barškėti dantys, jis atsitraukė ir nusijuokė.

– Gerai, matau, mums laikas vidun.

Vaikinas apkabino mane per liemenį ir mes nužingsniavome link namo.

– Eve?

– Mm, taip?

– Aš tik… aš taip džiaugiuosi, kad mes galime būti visiškai atviri vienas kitam. Nuo tavęs man nereikia nieko slėpti. Aš su niekuo iki šiol taip nebendravau.

Man sugėlė širdį. Jis pagaliau yra visiškai atviras. O aš? Ką sau galvojau linksmindamasi su paprastais paaugliais, apsimesdama, kad esu viena iš jų? Lendas visiškai man atsivėrė, parodė tikrąjį save neturėdamas supratimo, kas aš tokia iš tikrųjų.

Staiga nuostabiausia mano gyvenimo diena nublanko, mane prislėgė kaltės jausmas: jis su manimi atviras, o aš melagių melagė.

Trisdešimt ketvirtas skyrius

KARTU, BET VIENIŠA

Aš ir Lendas vėl bučiavomės miškelyje. Nors buvo tamsu, viską mačiau kuo aiškiausiai.

– Oho! – pasakė Vivjana ir aš pažvelgiau į ją, paskui vėl į mudu su Lendu. Tai, kad galėjau matyti mus bučiuojantis iš šalies, mane nuliūdino, tarsi ten, su Lendu, stovėčiau ne aš. Tarsi nieko nebūtų buvę. – Tik pažiūrėkit į tuodu!

Gūžtelėjau, stebėdama mus jaučiausi nejaukiai: dabar aš jį pabučiavau.

– Man jis patinka. Labai.

– Matau, – susiraukė ji. – Kas jis toks?