Кирстен Уайт - Paranormalūs

Užsimerkiau. Anksčiau manydavau, kad tai aš gelbėju pasaulį. Tačiau viskas pasirodė ne taip paprasta. Niekas nėra paprasta. Kas mes tokie, kad spręstume, ar kas nors – žmogus ar būtybė, nusipelno tos gyvybės kibirkštėlės, kuri jiems duota?

– Tada kuo mes skiriamės nuo elfų?

Vivjana užsimojo ir trenkė man antausį. Aš suklupau ir užvirtau ant baro. Pridėjau delną prie skruosto: jis degė.

– Aš ne tokia kaip jie! Ne tokia! – ji sugriebė mano ranką ir nutempė ten, kur ant grindų gulėjo Felė, bet elfė buvo dingusi. Vivjana garsiai nusikeikė, atsistojo ir ėmė dairytis.

– Pažiūrėk, ką padarei! Aš su ja dar nebaigiau! Kaip dabar tau parodysiu, kaip tai daroma!?

Kaip tik tada sienoje atsivėrė dar vienos durys ir pro jas įsiveržė Retas žaižaruojančiomis akimis, tarsi aktorius, besitikintis audringų plojimų.

Vivjana nusijuokė:

– Tu laiku kaip niekad.

Retas akimirkai nukreipė žvilgsnį į mane ir to užteko, kad Vivjana spėtų sugriebti keptuvę. Ji vožė geležimi jam per pakaušį ir išvertė iš kojų. Elfas bandė atsistoti, tačiau Vivjana paguldė jį atgal prispausdama keptuvę jam prie krūtinės.

– Kaip tai veikia, galas žino, bet šiuo metu mums tai labai į naudą, – tarė ji. – Eikš, Eve. Juk tau neatrodo, kad šitas elfas po viso to, ką tau padarė, melavo ir tave išnaudojo, nusipelno gyventi amžinai. Pagalvok apie tai, kiek dar merginų jis atims gyvybę, kiek gyvų būtybių jis dar pakenks?

Papurčiau galvą, nuo skruostų papsėjo ašaros. Nežinojau, kurio iš jų turiu labiau bijoti. Gintarinės Reto akys žibėjo iš pykčio. Neabejojau, kad jei ne ta geležis, sukausčiusi jo valią, Vivjana jau būtų buvusi negyva. Jei su tiek energijos, pripildžiusios jos kūną, ji iš viso galėjo mirti. Netikėtai supratau, kad neįstengsiu jos sustabdyti. Jei priešinsiuos, Vivjanai baigsis kantrybė ir ji mane nužudys. Visi, kas man rūpėjo, irgi mirs, ir mūsų sielos bus amžiams įkalintos liūdnoje, juodoje jos kūno tuštumoje – kaip Lišos siela. Aš negaliu jos įveikti. Retas buvo teisus – aš pasmerkta.

Atsiklaupiau ir nuleidau galvą pripažindama, kad pralaimėjau.

– Gerai, parodyk man, ką daryti.

Ji nusijuokė.

– Seniai laikas!

– Ar tereikia jį paliesti?

– Ne, tai ne taip paprasta. Antraip atimtum sielas iš visų, prie ko prisiliestum. Pridėk ranką čia – ties širdimi. Čia yra siela. Dabar turi jos panorėti. Turi įtikinti save, kad ji privalo būti tavo, ir trokšti jos, ir šauktis. Ir tada siela išgirs tave, nes tam mes sukurtos. Mes tuščios ir sielos trokšta mus pripildyti. Štai kodėl regime viską, galime matyti net kiaurai apžavų. O kai turėsi daugiau savo sielų, galėsi matyti ir jas – per kūną, – Vivjana uždėjo laisvą ranką ant manosios. Iš jos balso supratau, kad ji laiminga. – Jos nuostabios, Eve, ir jos visos galės būti mūsų. Mūsų abiejų.

Linktelėjusi pridėjau ranką Retui prie krūtinės. Jo iki skausmo pažįstamas ir mielas veidas tapo ramus ir Retas taikiai žvelgė į mane.

– Tu turi jos panorėti, – nekantriai tarė Vivjana. – Pasiimk ją.

Ir tada aš supratau. Supratau, ko aš noriu.

– Paklausyk manęs, Vive, – tariau. Pasisukau į ją stengdamasi nepravirkti. Jaučiau, kaip ji džiaugiasi pagaliau radusi artimą būtybę. – Man taip gaila, kad tu tiek laiko buvai viena. Atleisk man. Aš taip gailiuosi.

Ir pridėjau ranką jai prie krūtinės. Ji buvo tokia karšta, kad degino. Jaučiau, kaip jos karštis iki skausmo smelkiasi pro odą gilyn, bet nesujudėjau: užsimerkiau ir pirmą kartą gyvenime atsivėriau kviesdama sielą pas save.

Ir nieko neatsitiko.

Vivjana atplėšė mano ranką sau nuo krūtinės ir nusviedė mane per kambarį. Atsitrenkiau į sieną, skausmas apėmė visą kūną.

– Kodėl? Kodėl tai padarei? Ar nori, kad tave nužudyčiau? Nes aš galiu! Man nereikia tavo gailesčio, niekinga menkysta! Ar suvoki, kas aš?! Aš – dievybė , Eve! Aš mirtis ir gyvenimas, ir dabar negaliu patikėti, kad norėjau visu tuo pasidalyti su tavimi! Elfai buvo teisūs, – purtydama galvą ji perėjo per kambarį ir sustojo prie manęs, ryški ir baisi. – Daugiau nematau reikalo palikti tave gyvą, – ji sugriebė mane už plaukų ir pakėlė tiek, kad mano veidas atsidūrė priešais josios. Jaučiau, kaip mano oda ima raudonuoti nuo karščio, į nosį trenkė svylančių plaukų kvapas. Vivjanos balsas sušvelnėjo, pritilo:

– Turėjau numatyti, kad tu nesuprasi, kad tau to nereikės. Bet nesijaudink. Prijungsiu tavo mažą sieliūkštę, nes tik tiek sugebėjai prigyventi, prie kitų. Taip mes būsime kartu amžinai.

Ir uždėjo savo delną man ant širdies.

Aš užgniaužiau kvapą kabindamasi į paskutines brangias gyvenimo sekundes. Koks apima jausmas, kai miršti? Jos delnas degino. Bet kas tai – mano gyvybė neskubėjo manęs palikti.

Vivjanos pečiai ėmė tirtėti ir aš supratau, kodėl nieko neatsitiko.

– Tu turi jos panorėti, – sušnibždėjau.

Vivjana nenorėjo manęs žudyti. Pakėlusi ranką švelniai pridėjau delną jai prie širdies. Dabar supratau – tai aš norėjau. Aš norėjau tų sielų, troškau išlaisvinti jas iš jos.

– Paleisk jas, Vive.

Aiktelėjau ir įsitempiau: pro jos odą išsiveržė ugninis srautas ir pasklido po visą mano kūną, supurtė jį tarsi elektros srovė. Skysta ugnis apsėmė mane, paskandino ir drauge nusinešė. Neliko nieko: tik aš ir ta ugnis, pripildžiusi kiekvieną ląstelę.

Vivjana nublanko, jos ugnis išseko. Jos bruožai pasidarė aiškesni. Liepsnos liežuviai blėso, nyko, kol švytėjimas liko tik jos širdyje ir akyse. Dar truputis – aiškiai tai suvokiau – dar sekundė ir jos neliks. Tada pajutau ją. Vivjaną, jos tikrąją sielą. Tokią mažytę, varganą ir įbaugintą, ir aš ėmiau geisti jos, norėjau priimti pas save, priglausti, suteikti jai prieglobstį. Būčiau taip ir padariusi, bet pamačiau jos akis. Jos pasidarė šaltos – šaltos ir tuščios.

Atplėšiau ranką ir Vivjana susmuko ant grindų. Man pasirodė, kad teberegiu kibirkštėlę, vos rusenančią jos sielos ugnelę.

Ir staiga man pasidarė vis vien.

Mano gyslomis pulsuojanti ugnis tarsi ištirpdė akių valkių – aš mačiau pasaulį tokį, koks jis buvo iš tikrųjų – tik akimirka, pralekianti kaip sapnas, tamsi, šalta ir negyva. Aš tapau nemirtinga, ir niekas šiame paprastame gyvenime, kurio iki šiol taip troškau, dabar neturėjo reikšmės.

– Pačiu laiku, – pasakė Retas nerūpestingai atsirėmęs į barą.

Keturiasdešimtas skyrius

KELIAI IR GALIMYBĖS

Pažvelgiau į Retą. Pripildyta, tokia, kokia dabar buvau, galėjau matyti geriau nei bet kada kiaurai jo kūną iki pat sielos. Ji buvo nuostabi. Priešingai nei skysta ugnis, kurią jis prievarta liejo į mane, Reto siela atrodė nejudri, tvirta tarsi kristalas. Ji švytėjo auksu kaip kitos sielos, bet nesikeitė.

– Jau buvau besupykstąs ant tavęs, kad pasikvietei tamsiąją elfę. Jei būtum mirusi, aš būčiau labai nusivylęs. Bet viskas išėjo kuo puikiausiai. Dabar mums nereikės gaišti laiko tam, kad tave pripildyčiau, – jis šypsodamasis išsitiesė. – Galime iškart pereiti prie linksmosios dalies.

– Linksmosios dalies? – net mano balsas skambėjo kitaip, buvo sodresnis, daugiasluoksnis, su daugybe atspalvių, tarsi vienu metu kalbėčiau daugybe balsų. Nemirtingosios balsas.

– O taip! – jis suplojo. – Galėsime šokti per naktis, milijonus naktų, juk tu dabar nemirtinga. Tik prieš tai, aišku, reikia sutvarkyti reikalus. Bet tai irgi gali kiek palaukti, pirmiau nusivesiu tave į rūmus ir pristatysiu. Jie visi nekantrauja tave išvysti. Dabar, kai pagaliau prisidėsi prie mūsų, aš tau viską paaiškinsiu. Tik paklausykit, taršku kaip užsuktas. Aš taip džiaugiuosi, kad mes nugalėjome.