Chuck Toro - Padermė

PADERMĖS trilogija

I knyga

Iš anglų kalbos vertė

MARTYNAS VAITKUS

Turinys

Legenda apie Juzefą Sardu

Pradžia

Nusileidimas

Įlipimas

I Interliudas

Atvykimas

Okultacija

Pabudimas

II Interliudas

Judėjimas

Pirmoji naktis

III Interliudas

Aušra

Senasis profesorius

Antroji Naktis

Atskleidimas

Finalinis Interliudas

Replikacija

Dienos šviesa

Irštva

Klanai

Epilogas

Šią knygą skiriu visiems praeities ir ateities košmarams

ir pabaisoms, kurios slepiasi vaikų kambaryje.

Linkiu, kad niekad manęs nepaliktumėt.

G. D. T.

Skiriu Lailai.

Ch. H.

Legenda apie Juzefą Sardu

— Gyveno kartą milžinas, — pradėjo pasakoti Abrahamo Setrakiano močiutė.

Jaunojo Abrahamo akys nušvito, o barščiai mediniame dubenyje staiga pasidarė skanesni arba bent jau mažiau atsidavė česnaku. Jis buvo išblyškęs, liesas ir liguistas berniukas. Močiutė, atkakliai besistengianti jį bent kiek papenėti, atsisėdo priešais, o kol anūkėlis valgė sriubą, smagino jį pasakodama nebūtus dalykus.

Bubbeh meiseh — „močiutės prasimanymas”. Pasaka. Legenda.

— Juzefas Sardu buvo albanų didiko sūnus. Ponaitis Sardu užaugo aukštesnis už bet kurį kitą žmogų. Aukštesnis už bet kurį namą kaimelyje. Jis turėdavo labai susilenkti, kad praeitų pro duris. Bet jo ūgis buvo ne dovana, o našta — įgimta liga. Jaunas žmogus kentėjo. Jo raumenims trūko stiprybės, kad išlaikytų ilgus, sunkius kaulus. Kartais jam net vaikščioti buvo didžiausias vargas. Jis nešiodavosi ilgą lazdą — didesnę už tave — su sidabrine rankenėle, iš kurios išraityta vilko galva — jų šeimos simbolis.

— Taip, Bubbeh? — pilna burna sumurmėjo Abrahamas.

— Toks buvo ponaičio likimas, išmokęs jį kuklumo. O tai iš tiesų yra retas dalykas tarp didikų. Jis mokėjo užjausti vargšus, sunkiai dirbančius, ligotus. Jis buvo ypač geras kaimelio vaikams, o jo didelės, gilios kišenės — dydžio sulig ropių maišu — prikimštos įvairiausių niekučių ir saldumynų. Jis pats ne kažin kiek matė savo vaikystės — jau aštuonerių buvo tokio ūgio kaip jo tėvas, o sulaukęs devynerių praaugo jį visa galva. Tėvas slapčia gėdijosi Juzefo dydžio ir kartu trapumo. Tačiau ponaitis Sardu buvo tikras kilniaširdis milžinas ir labai mylimas kaimelio gyventojų. Apie jį pasakodavo, jog ponaitis Sardu į visus žiūrėdavo iš aukštai, bet ne iš aukšto.

Močiutė linktelėjo Abrahamui primindama, kad valgytų. Jis sukramtė virtą raudoną buroką, kuris dėl savo spalvos, formos ir į kapiliarus panašių gyslelių vadinamas „kūdikio širdimi”.

— Tęsk, Bubbeh.

— Jis taip pat labai mylėjo gamtą, todėl jo visiškai nedomino žiauri medžioklė. Tačiau kai jam suėjo penkiolika metų, tėvas, kaip didikas bei aukštą padėtį užimantis žmogus, ir jo dėdės įkalbėjo ponaitį Sardu šešioms savaitėms vykti kartu su jais į Armėniją.

— Čia, Bubbeh? — paklausė Abrahamas. — Milžinas buvo atvykęs čia?

— Į šiaurinę šalies dalį, kaddishel, į tamsiuosius miškus. Sardu vyrai atvyko medžioti ne šernų, lokių ar briedžių. Jie atvyko medžioti vilkų — šeimos simbolio, Sardu giminės galybės ženklo. Jie medžiojo medžiotoją. Sardu giminės išmintis bylojo, jog vilko mėsa suteikdavo jų vyrams drąsos ir stiprybės, todėl jaunojo ponaičio tėvas tikėjo, kad tai galėtų padėti jo sūnaus silpniems raumenims.

— Klausau, Bubbeh.

— Kadangi tuo metu pasitaikė labai blogas oras, jų kelionė buvo ilga ir reikalavo daug pastangų, todėl Juzefas itin kamavosi. Iki tol jis niekada nekeliavo toliau savo šeimos kaimelio. Nepažįstamųjų žvilgsniai kelionės metu jį trikdė. Kai jie atvyko į tamsųjį mišką, jam viskas aplink atrodė gyva. Daugybė gyvūnų naktį klajojo miškais, beveik kaip pabėgėliai, atskirti nuo prieglobsčio, savo guolių, lizdų ir urvų. Tiek daug gyvūnų, jog stovyklavietėje medžiotojai negalėjo užmigti. Kai kurie jų norėjo grįžti, tačiau vyresniojo Sardu nepaleido viena įkyri mintis. Jie girdėjo vilkus, staugiančius naktį, o Juzefo tėvas labai norėjo vieną sugauti savo sūnui, vieninteliam sūnui, kurio didžiulis ūgis buvo kaip raupsai Sardu dinastijai. Jis norėjo apvalyti Sardu giminę nuo šio prakeiksmo, apvesdinti sūnų ir sulaukti daug sveikų įpėdinių.

Taigi Juzefo tėvas kitą vakarą prieš pat sutemstant sekė vilką ir pirmasis atsiskyrė nuo visų kitų. Likusieji laukė jo visą naktį ir patekėjus saulei išsisklaidė ieškoti. Vienas Juzefo pusbrolių tą vakarą nebesugrįžo.

— Nagi, tęsk, Bubbeh, — paragino Abrahamas.

— Ir taip tęsėsi tol, kol liko vienintelis Juzefas, berniukas milžinas. Kitą dieną jis paliko stovyklą ir anksčiau apieškotoje vietovėje, prie įėjimo į požeminį urvą, aptiko savo tėvo, visų pusbrolių ir dėdžių kūnus. Jų kaukolės buvo sutraiškytos su didžiule jėga, tačiau kūnai palikti nesuėsti. Atrodė, jog jie buvo nužudyti nepaprastai stipraus žvėries, tačiau tai padaryta ne iš alkio ar baimės. O kodėl — nežinojo. Bet jis jautė, kad yra stebimas, galbūt net tyrinėjamas kažkieno, besislepiančio tame tamsiame urve.

Ponaitis Sardu nunešė visus kūnus toliau nuo urvo ir giliai palaidojo. Žinoma, šios pastangos jį smarkiai nuvargino, atėmė daug jėgų. Vaikinukas buvo išsekęs, farmutshet. Ir vis dėlto, būdamas vienas, išsigandęs ir pavargęs, tą pačią naktį jis sugrįžo į urvą pažiūrėti į akis blogiui, kuris pasirodo sutemus, ir atkeršyti už savo artimuosius... arba mirti. Visa tai yra žinoma iš dienoraščio, kurį jis rašė ir kuris buvo rastas miškuose po daugybės metų. Tai buvo paskutinis jo įrašas.

— Bet kas nutiko, Bubbeh? — išsižiojęs iš nuostabos paklausė Abrahamas.

— Niekas tiksliai nežino. Kai praėjo šešios savaitės, paskui aštuonios ir dešimt, kaimelis, negavęs jokių žinių iš medžiotojų būrio, išsigando, jog jie dingo. Suburta paieškos komanda nieko nerado. Tačiau vieną vienuoliktos savaitės vakarą prie albanų dvaro atvyko karieta su nuleistomis užuolaidėlėmis. Tai buvo jaunasis ponaitis. Vienos dvaro dalies miegamieji jau seniai buvo tušti, Sardu ten užsidarė, ir niekas daugiau jo nebematė. Apie tai, kas nutiko Armėnijos miške, tuo metu sklido tik gandai. Keli žmonės, kurie tvirtino matę Sardu — jeigu apskritai galima tikėti kuriuo nors iš tų pasakojimų — manė, jog jis išgijo nuo savo negalios. Kai kurie netgi kuždėjosi, kad jis sugrįžo įgijęs didelės jėgos, atitinkančios jo nežmonišką ūgį. Tačiau Sardu liūdesys dėl tėvo, pusbrolių ir dėdžių buvo toks gilus, kad jis niekada nebedirbo, atleido daugumą savo tarnų. Kartais naktimis kaimelio gyventojai sukrusdavo — buvo galima matyti židinio liepsnas, žaižaruojančias rūmų languose. Tačiau laikui bėgant Sardu dvaras tapo apleistas.

Bet vėliau kai kurie tvirtino matydavę naktimis milžiną, vaikštantį aplink kaimą. Vaikai skleidė gandą, jog jam vaikštant buvo girdėti lazdos skleidžiamas tuk tuk tuk garsas. Sardu lazdos daugiau nebereikėjo, tačiau kartais ja kviesdavo vaikus, kad duotų visokiausių niekučių ir saldainių. Tiems, kurie netikėjo šiais gandais, parodydavo duobutes žemėje, iškart už miegamųjų langų, visai tokias kaip nuo jo lazdos su vilko rankenėle.

Močiutės akys aptemo. Ji žvilgtelėjo į dubenį ir pamatė, kad beveik visa sriuba suvalgyta.

— Tada, Abrahamai, kai kurių valstiečių vaikai pradėjo dingti. Tokie pasakojimai sklido taip pat ir iš aplinkinių kaimų, netgi iš mano pačios kaimo. Taip, Abrahamai, kai tavo močiutė buvo maža mergaitė, ji augo pusdienis kelio pėsčiomis nuo Sardu rūmų. Pamenu dvi seseris. Jų kūnai buvo rasti miško proskynoje, balti kaip sniegas aplink juos, atmerktomis ir šerkšnu padengtomis akimis. Vieną naktį aš pati netoliese girdėjau tuk tuk tuk, tokį galingą ir ritmišką, ir greitai užsitraukiau antklodę ant galvos, kad negirdėčiau baisaus garso. Paskui nemiegojau daugybę naktų.