Chuck Toro - Padermė

Jokio atsako. Jis pabandė vėl.

— Regis 7-5-3, čia JFK skrydžių valdymo centras, atsiliepkite, baigiau.

Jis palaukė. Tylu, net jokio imtuvo spragtelėjimo.

— Regis 7-5-3, čia JFK skrydžių valdymo centras, ar girdite mane, baigiau.

Už Kalvino Baso peties atsidūrė eismo viršininko pavaduotojas.

— Bėdos su ryšiu? — paklausė jis.

— Veikiau jau didelis mechaninis gedimas, — atsakė Kalvinas Basas. — Kažkas pranešė, kad lėktuve visiškai tamsu.

— Nėra šviesų? — paklausė Vyskupas Džimis stebėdamasis, kaip visiems pasisekė, kad lėktuvas sugedo ne ore, o vos nusileidęs. Jis pamanė, jog pakeliui namo kitos dienos loterijoje reikės sužaisti su skaičiais 753.

Kalvinas įkišo savo ausinių kištuką į Džimio imtuvo b-comrn lizdą.

— Regis 7-5-3, čia JFK skrydžių valdymo centras, prašau atsiliepti. Regis 7-5-3, čia skrydžių valdymo centras, baigiau.

Trumpa pauzė laukiant atsako.

Tylu.

Vyskupas Džimis pažiūrėjo į laukiančius sprendimo lėktuvus savo lėkštėje — jokių susidūrimo pavojų, viskas gerai.

— Geriau praneškite apie maršruto pasikeitimus aplink Fokstrotą, — pasakė jis.

Kalvinas ištraukė kištuką iš lizdo ir kiek atsitraukė. Jo akyse buvo galima išvysti tolimą žvilgsnį, aplenkiantį Džimio valdymo pultą ir skrodžiantį centro langą, išeinantį į nusileidimo taką. Jo veidas atrodė sumišęs ir susirūpinęs.

— Mums reikia atlaisvinti Fokstrotą , — pasakė atsisukdamas į eismo viršininko pavaduotoją. — Išsiųskite ką nors situacijai patikrinti.

Vyskupas Džimis susiėmė už pilvo lyg norėdamas ranka pasiekti vidų ir kaip nors pamasažuoti ten verdantį pykinimą. Iš esmės jo profesija prilygo akušerijai. Jis padėdavo pilotams saugiai pristatyti sielų pilnus lėktuvus į žemę, iš pat tuštumos įsčių. Dabar jis jautė baimės skausmą, tokį, kokį patiria gydytojai, kurie priima savo pirmąjį negyvą kūdikį. Terminalo 3 pakilimo takas

Lorenza Ruiz judėjo link terminalo vartų vairuodama bagažo konvejerį — iš esmės hidraulinę rampą ant ratų. Kai už kampo nepamatė 753, kaip ji tikėjosi, Lo pariedėjo kiek toliau, kad galėtų žvilgtelėti, nes netrukus turėjo prasidėti jos pertraukėlė. Ji dėvėjo apsaugines ausines, beisbolo komandos Mets bluzoną po šviesą atspindinčia liemene, apsauginius akinius — pakilimo tako žvyras buvo tikras vargas — ir turėjo oranžinės spalvos lazdeles, gulinčias šalia jos ant sėdynės.

Kas per velniava?

Ji nusitraukė apsauginius akinius lyg norėdama pamatyti tai plika akimi. Štai jis, Regis 777, didelis orlaivis, vienas naujųjų flotilės lėktuvų, stovėjo ant Fokstroto tamsoje. Visiškoje tamsoje, neveikė netgi navigacijos šviesos ant sparnų. Dangus tą naktį buvo tuščias. Viskas, ką ji tikrai matė, tai glotnų cilindro formos fiuzelažo paviršių ir nuo artėjančių lėktuvų leidimosi šviesų neryškiai spindinčius sparnus. Vienas jų, Lufthansa 1567, per keliolika centimetrų išvengė susidūrimo vos važiuokle neužkliudęs ant žemės stovėjusio lėktuvo.

— Jesus Santisimo!

Ji pranešė vadovybei.

— Mes jau atvykstame, — pasakė jos vadovas. — Centro žmonės nori, kad nuvažiuotum ten ir pažiūrėtum.

— Aš? — paklausė Lo.

Ji susiraukė. Štai ką gauni per smalsumą. Taigi ji ir pajudėjo laikydamasi juostos, skirtos aptarnaujančiam personalui, einančios nuo keleivių terminalo ir kertančios pakilimo tako linijas, nudažytas ant betono. Ji buvo kiek baikšti ir labai atsargi, nes niekada anksčiau nebuvo taip toli nuvažiavusi. FAA (Federalinė aviacijos adminisracija) turėjo išleidusi griežtas taisykles apie tai, kiek konvejeriai ir bagažo priekabos gali nuvykti, todėl ji viena akimi stebėjo besileidžiančius lėktuvus.

Ji pasuko už mėlynų orientyrinių lempų, įrengtų palei pakilimo tako kraštus. Lėktuvas jai pasirodė visiškai neveikiantis, nuo priekio iki pat galo. Jokių signalinių šviesų, jokių avarinių šviesų, jokių šviesų kabinos languose. Paprastai net esant ant žemės, beveik dešimčia metrų žemiau charakteringos Boeing lėktuvo nosies, galėdavai pažvelgti aukštyn ir pro mažytį nuožulnų priekinį stiklą pamatyti lakūnų kabinos vidų, virš pilotų galvų raudonai švytintį prietaisų skydą. Bet ten nebuvo jokių šviesų.

Lo pariedėjo kelis metrus nuo ilgo kairiojo sparno galo. Kai ilgai dirbi ant pakilimo tako — Lo čia praleido aštuonerius metus, ilgiau nei sudėjus abi jos santuokas — išmoksti kelių dalykų. Sparnų skydeliai ir eleronai — oro nukreipiklių plokštės, esančios sparnų galuose — buvo tiesūs, pilotai nustato tokią jų padėtį, kai tik lėktuvas paliečia nusileidimo taką. Turboreaktyviniai varikliai nebesisuko ir buvo tylūs, nors paprastai kiek užtrukdavo, kol jie nustodavo ryti orą net ir tada, kai būdavo išjungti, įsiurbdami žvyrą ir vabalus kaip milžiniški godūs dulkių siurbliai. Taigi šis didelis gražuolis atskrido puikiai funkcionuojantis, sklandžiai nusileido ir atsidūrė taip toli dar prieš išsijungiant šviesoms.

Dar labiau gąsdino tai, kad jeigu jam buvo suteiktas leidimas leistis, tada, kad ir kas būtų sugedę, tai įvyko ore per dvi, galbūt tris minutes. Kas gali taip greitai sugesti?

Lo privažiavo truputį arčiau, atriedėdama iš už sparno. Jeigu tie turboreaktyviniai varikliai būtų staiga įjungti, ji nenorėjo būti įsiurbta ir sudraskyta gabalais kaip kokia kanadietiška žąsis. Ji privažiavo netoli krovinių skyriaus — tos lėktuvo vietos, kurią geriausiai pažinojo, — esančio išilgai uodegos, ir sustojo po užpakalinio išėjimo durimis. Įjungė stabdį ir palenkė svirtį, kuri pakėlė rampą, tačiau rampa daugiausia galėjo pasikelti tik su trisdešimties laipsnių nuolydžiu. Nepakankamai, bet vis šis tas. Ji išlipo, pasiėmė savo oranžines lazdeles ir pradėjo lipti rampa mirusio lėktuvo link.

Mirusio? Kodėl ji taip pamanė? Tas daiktas niekada nebuvo gyvas.

Tačiau Lorenza minutėlę pagalvojo apie didelį, pūvantį lavoną, į krantą išmestą banginį. Toks jai atrodė lėktuvas: pūvantis kūnas, milžiniškas mirštantis jūros gyvūnas.

Kai ji artėjo prie rampos viršaus, vėjas nurimo, tačiau turi suprasti vieną dalyką apie JFK oro uosto pakilimo takus: vėjas čia niekada nenurimsta. Niekada niekada. Čia visada vėjuota dėl skraidančių lėktuvų ir prakeikto Atlanto vandenyno kitapus Rockaway. Bet staiga pasidarė labai tylu — taip tylu, kad Lo nusismaukė savo didžiules ausines, jog įsitikintų tuo. Jai pasirodė, kad girdi dūžius, sklindančius iš lėktuvo vidaus, bet suprato, jog tai tik jos pačios širdies plakimas. Ji įsijungė žibintuvėlį ir nukreipė jį į kairįjį lėktuvo šoną.

Sekdama apskritą šviesos spindulių pluoštelį ji matė, kad fiuzelažas vis dar buvo slidus ir nusėtas perlų kruopelėmis nuo pavasariu kvepiančio lietaus. Ji pašvietė į ilgą langų eilę. Visos salono užuolaidos buvo nuleistos.

Keista. Dabar ji jau išsigando. Labai išsigando. Užgožta milžiniško, 250 milijonų dolerių vertės, 150 000 tonų svorio skraidančio aparato, ji pajuto trumpalaikį, bet akivaizdų jausmą, tartum stovėtų šalia į drakoną panašaus žvėries. Miegantis demonas, kuris tik apsimetė miegąs, iš tiesų galėjo bet kurią akimirką atmerkti savo akis ir atverti siaubingus nasrus. Jaudinanti dvasinė akimirka — šiurpulys, lakstantis per visą jos kūną su jėga, panašia į atvirkštinį orgazmą, kai viskas susispaudžia ir užsiriša.