Chuck Toro - Padermė

— Tai labai neįprastas įvykis, ir aš pamaniau, kad gal norėtumėte iškart apie tai sužinoti, pone.

— Taip, — Palmeris pasakė vyrui. — Aš vertinu tokią pagarbą.

— Ge-geros nakties, pone.

Palmeris padėjo ragelį ant savo mažų kelių. Išties puiki naktis. Jis jautė aštrų laukimo skausmą. Jis to tikėjosi. Ir dabar, kai lėktuvas jau nusileido, jis žinojo, kad tai jau prasidėjo... ir taip įspūdingai.

Susijaudinęs atsisuko į didelį televizorių, kabantį ant sienos, ir, paėmęs ant jo krėslo krašto gulintį nuotolinio valdymo pultelį, įjungė garsą. Kol kas nieko apie lėktuvą. Tačiau tuoj...

Jis paspaudė namų vidaus telefono mygtuką. Atsiliepė ponas Fitcviljamas.

— Taip, pone.

— Pasirūpinkit, kad jie paruoštų sraigtasparnį, pone Fitcviljamai. Turiu sutvarkyti kelis reikalus Manhatane.

Eldrichtas Palmeris išjungė telefoną ir pro įstiklintą sieną pažvelgė į tyvuliuojančią juodą Česapiko įlanką, truputį į pietus nuo ten, kur nuožmioji Potomako upė išnyksta tamsiose jos gelmėse. Pakilimo takas Fokstrotas

Techninės priežiūros komanda vežė deguonies cisternas po fiuzelažu. Įsilaužti į vidų — tai paskutinė avarinių procedūrų išeitis. Visi komerciniai orlaiviai buvo sukonstruoti su specialiomis „iškirtimo” vietomis. Trigubų septynetų iškirtimai buvo užpakalinėje fiuzelažo dalyje, po uodega, tarp galinių krovinių durų dešinėje pusėje. Lėktuvo Boing 777-200LR pavadinime LR reiškė long range (ilgas nuotolis), ir kaip komercinės rinkos lėktuvas su ilgiausiu skrydžio nuotoliu, viršijančiu 16 000 kilometrų, bei kuro bako talpa iki 200 000 litrų, orlaivis turėjo tris atsarginius bakus galiniame krovinių skyriuje (be įprastinių kuro bakų sparnuose), todėl reikėjo imtis visų atsargumo priemonių.

Techninės priežiūros komanda naudojo Arcair egzoterminį pjoviklį, skirtą naudoti nelaimės atvejais, nes šis buvo ne tik labai patogus gabenti, bet ir buvo varomas deguonimi bei nenaudojo jokių pavojingų dujų. Prasilaužti per storą fiuzelažo paviršių turėjo užtrukti apie valandą.

Nė vienas, stovintis ant pakilimo tako, nesitikėjo laimingos pabaigos. Nebuvo sulaukta jokių 911 skambučių iš keleivių lėktuvo viduje. Jokių šviesų, triukšmo ar bet kokio ženklo, sklindančio iš Regis 753. Padėtis labai glumino.

Oro uosto vadovybės nenumatytų atvejų tarnybos dalinio automobilis buvo praleistas ant tako ir pastatytas už galingų prožektorių, nutaikytų į lėktuvą. Jų greitojo reagavimo būrys buvo išmokytas evakuoti žmones, gelbėti įkaitus ir šturmuoti teroristus ant tiltų, tuneliuose, autobusų stotyse, oro uostuose, PATH traukinių stotyse bei Niujorko ir Naujojo Džersio jūrų uostuose. Pareigūnai buvo apsirūpinę neperšaunamomis liemenėmis, visa reikalinga amunicija ir pusiau automatiniais Heckler-Koch ginklais. Pora vokiečių aviganių uostinėjo pagrindinę lėktuvo važiuoklę — du komplektus po šešias milžiniškas padangas — nosimis badydami orą, tartum ir jie čia užuostų bėdą.

Kapitonas Navaras minutėlę pagalvojo, ar kas nors apskritai vis dar buvo lėktuve. Ar tai nebuvo filmas „Prieblandos zona”, kuriame lėktuvas nusileido tuščias?

Techninės priežiūros komanda uždegė pjoviklius ir jau ruošėsi pjauti korpusą iš apačios, kai vienas šunų pradėjo kaukti. Jis lojo ir vis sukosi ratu.

Kapitonas Navaras pamatė savo žmogų su kopėčiomis, Benį Čaferį, pirštu rodantį į vidurinę lėktuvo dalį. Prieš jo akis pasirodė plonas, juodas šešėlis. Pačios juodžiausios spalvos vertikalus brūkšnys, ardantis idealiai glotnų fiuzelažo paviršių.

Tai buvo durys virš sparno. Tos, kurių kapitonas Navaras nesugebėjo pajudinti iš vietos.

Dabar jos buvo atidarytos.

Jam tai buvo nesuprantama, bet Navaras tylėjo netekęs žado dėl tokio reginio. Galbūt neveikė skląstis ar rankena... galbūt jis nepakankamai stipriai bandė... o galbūt — tik galbūt — kažkas pagaliau atidarė duris. Tarptautinio JFK oro uosto skrydžių valdymo centras

Uosto vyresnybė susisiekė su Vyskupu Džimiu. Jis stovėjo ir laukė, kol galės pasitarti su kostiumuotaisiais, kai jų telefonai pradėjo skambėti kaip pašėlę.

— Jis atidarytas, — pranešė vienas vyrukas. — Kažkas atidarė 3L.

Visi atsistojo stengdamiesi pamatyti tai savo akimis. Vyskupas Džimis pasižiūrėjo iš centro į apšviestą lėktuvą. Iš ten durys neatrodė atidarytos.

— Iš vidaus? Kas iš ten išeina? — paklausė Kalvinas Basas.

Vyrukas papurtė galvą vis dar kalbėdamas telefonu.

— Dar niekas.

Vyskupas Džimis čiupo mažus žiūronus nuo atbrailos ir pats pasižiūrėjo į Regis 753.

Štai. Sidabro atspalvio juoduma virš sparno. Šešėlio siūlė, visai kaip įtrūkis lėktuvo korpuse.

Džimio burna išdžiūvo nuo reginio. Tos durys tik šiek tiek prasiveria, kai būna atrakintos, o tada pakrypsta atgal ir atsilenkia iki pat vidinės orlaivio sienos. Vadinasi, formaliai buvo atjungtas tik oro kamštis. Durys dar nebuvo visiškai praviros.

Jis padėjo žiūronus atgal ant atbrailos ir atsitraukė. Kažkodėl jo protas jam sakė, kad dabar būtų pats geriausias laikas sprukti. Pakilimo takas Fokstrotas

Dujų ir radiacijos jutikliai, pakelti iki durų plyšio, nerodė nieko neįprasta. Avarinės tarnybos padalinio pareigūnas, gulėdamas ant sparno, ilga, lenkta kartimi sugebėjo praverti duris dar kelis centimetrus, o du greitojo reagavimo būrio pareigūnai pridengė jį nuo žemės. Į vidų pro duris buvo įkištas parabolinis mikrofonas, kuris užfiksavo visokius čirpimus, pypsėjimus ir skambučių garsus — neatsilieptus keleivių mobiliuosius telefonus. Klaikius ir graudžius signalus, kaip mažyčius asmeninius nelaimės aliarmus.

Tada jie įkišo veidrodį, pritaisytą prie karties galo, didelę odontologo instrumento versiją, kuriuo jis naudojasi norėdamas apžiūrėti galinius dantis. Viskas, ką jie matė, tai tik atlošiamas kėdes tarp lėktuvo klasių esančioje zonoje, abi buvo tuščios.

Įsakymai per garsiakalbį taip pat nedavė jokios naudos. Jokios reakcijos lėktuvo viduje: jokių šviesų, jokio judėjimo, nieko.

Du ESU pareigūnai neperšaunamomis liemenėmis atsistojo kiek atokiau nuo pakilimo tako šviesų, kad instruktuotų komandą. Jie peržiūrėjo lėktuvo skerspjūvio schemą, rodančią keleivių vietas, išrikiuotas po dešimt vienoje eilėje antroje klasėje, į kurią komanda ir ruošėsi eiti: po tris vietas kiekvienoje pusėje ir po keturias viduryje. Lėktuvo vidus buvo ankštas, todėl jie savo pusiau automatinius H-K ginklus pasikeitė į lengviau valdomus Glock 17, ruošdamiesi artimai kovai.

Pareigūnai užsidėjo dujokaukes su radijo ryšio įranga bei įmontuotais naktinio matymo akiniais ir prie diržų prisisegė vėzdus, antrankius bei po kelias papildomas šovinių dėtuves. Dantų krapštuko dydžio kameros su infraraudonųjų spindulių objektyvais buvo primontuotos ant jų ESU šalmų viršaus.

Jie gaisrininkų kopėčiomis užsilipo ant sparno, nubėgo prie durų ir iš abiejų pusių prigludo prie lėktuvo fiuzelažo. Vienas vyras koja atidarė duris iki pat vidinės sienos krašto, įslinko į vidų ir pritūpęs nuskubėjo iki artimiausios pertvaros. Jo partneris nusekė paskui.

Per garsiakalbį buvo pranešta:

Regis 753 keleiviai, čia — Niujorko — Naujojo Džersio vadovybė. Mes einame į lėktuvą. Savo pačių saugumui prašome pasilikti savo vietose ir sunerti pirštus už galvų.

Vedantis pareigūnas laukė nugara atsirėmęs į pertvarą ir klausėsi. Dėl jo kaukės garsai tapo panašūs į riaumojimą puodynėje, bet jis vis tiek negirdėjo jokio judėjimo viduje. Nuo šalmo viršaus jis nusileido savo naktinio matymo prietaisą, ir lėktuvo vidus pasidarė žirnių sriubos spalvos. Linktelėjo savo partneriui, pasiruošė Glock ginklą ir sulig skaičiumi trys įsiveržė į plačią kabiną.