Chuck Toro - Padermė

ĮLIPIMAS

Vorto gatvė, Kinų kvartalas

Efraimas Gudveteris negalėjo pasakyti, ar ta sirena, kurią girdėjo, sklido iš gatvės — kuri iš tiesų buvo tikra — ar tai buvo garsas iš vaizdo žaidimo, kurį žaidė su savo sūnumi Zaku.

— Kodėl tu vis žudai mane? — paklausė Efas.

Smėlio spalvos plaukų berniukas gūžtelėjo pečiais, lyg toks klausimas būtų jį įžeidęs.

— Juk toks ir yra tikslas, tėti.

Televizorius stovėjo šalia plataus, į vakarų pusę žiūrinčio lango — neabejotinai pačio geriausio atributo šiame mažyčiame antrame daugiabučio aukšte esančiame bute, pietiniame Kinų kvartalo kampe. Kavos staliukas prieš juos buvo nukrautas kiniško maisto dėžutėmis, daugybe komiksų iš Forbidden Planet, Efo mobiliuoju telefonu, Zako mobiliuoju telefonu ir Zako smirdančiomis pėdomis. Žaidimų sistema buvo nauja, dar vienas žaislas, nupirktas turint Zaką galvoje. Kaip jo močiutė spausdavo sultis iš apelsino puselių, taip ir Efas stengėsi išspausti kiekvieną smagią ir vertingą akimirką iš riboto jų laiko kartu. Jo vienintelis sūnus buvo visas jo gyvenimas, oras, vanduo ir maistas, todėl Efas turėdavo naudotis proga, kai tik galėdavo, nes kartais savaitė prabėgdavo tik su vienu ar dviem telefono skambučiais, o tai prilygdavo savaitei be saulės šviesos.

— Kas per... — Efas nerangiai maigė kompiuterio valdiklį, šį keistą belaidį įtaisą jo rankose, vis dar spaudydamas ne tuos mygtukus. Jo kareivis daužėsi į žemę. — Bent jau leisk man atsistoti.

— Per vėlu. Vėl negyvas.

Daugybei kitų žmonių, kuriuos Efas pažinojo, vyrams, panašioje situacijoje kaip ir jis pats, jų skyrybos — tai išsiskyrimas ir su žmonomis, ir su vaikais. Žinoma, jie kalbėdavo, kaip pasiilgo savo vaikų ir kaip jų buvusios žmonos ardydavo jų santykius, ir taip toliau, ir taip toliau, bet niekada nebuvo panašu, kad jie įdėtų pakankamai pastangų, jog tai pakeistų. Savaitgalis, praleistas su vaikais, tapdavo savaitgaliu, išbrauktu iš jų naujojo nesuvaržyto gyvenimo. Tačiau Efui šie savaitgaliai su Zaku buvo jo gyvenimas. Efas niekada nenorėjo skyrybų. Ir vis dar nenori. Jis pripažino, kad jo santuokinis gyvenimas su Kele pasibaigė — ji labai aiškiai išdėstė savo poziciją, bet jis atsisakė išsižadėti Zako. Berniuko globos klausimas buvo vienintelė neišspręsta problema — vienintelė priežastis, dėl kurios jie vis dar buvo susituokę valstijos akyse.

Tai buvo paskutinis bandomasis Efo savaitgalis, kaip nustatyta teismo paskirto šeimos konsultanto. Kitą savaitę Zakui bus užduoti keli klausimai ir tada bus priimtas galutinis sprendimas. Efui nerūpėjo, kad gauti sūnaus globą buvo labai mažai šansų, tačiau tai buvo kova už jo gyvenimą. Elkis teisingai dėl Zako tapo pagrindiniu Kelės ginklu verčiant Efą pasitenkinti tik dosniomis lankymo valandomis. Bet elgtis teisingai Efui reiškė tvirtai laikytis Zako. Efas prispaudė Jungtinių Valstijų vyriausybę, savo darbdavį, kad galėtų įsikurti su komanda čia, Niujorke, o ne Atlantoje, kur buvo CDC 1 būstinė, vien tik tam, kad Zako gyvenimas nebūtų dar sujauktesnis nei dabar.

Jis galėjo kautis smarkiau. Bjauriau. Visai kaip advokatas jam patarė, daugybę kartų. Tas žmogus žinojo visus skyrybų amato triukus. Viena priežastis, dėl kurios Efas negalėjo prisiversti taip elgtis, buvo jo kankinantis liūdesys dėl nepasisekusios santuokos. Kita — Efas buvo per daug geras, tai, kas jį iš tiesų pavertė nuostabiu daktaru, kartu padarė menku skyrybų bylos klientu. Jis patenkino beveik visus Kelės advokato iškeltus reikalavimus ir finansines pretenzijas. Viskas, ko jis troško, buvo tik laikas kartu su savo vieninteliu sūnumi.

Kuris dabar į jį mėtė granatas.

— Kaip aš galiu atsišaudyti, jeigu tu susprogdinai mano rankas? — paklausė Efas.

— Nežinau. Gal pabandyk spardytis?

— Dabar jau žinau, kodėl tavo motina neleidžia tau turėti žaidimų sistemos.

— Nes tada aš labai susijaudinu ir tampu antisocialus ir... O, AŠ SUSPROGDINAU TAVE!

Efo gyvybės linija sumažėjo iki nulio.

Kaip tik tą akimirką jo mobilusis telefonas pradėjo vibruoti slidinėdamas ant stalo priešais greitojo maisto dėžutes kaip alkanas vabalas. Turbūt Kelė skambina norėdama priminti jam, kad Zakas nepamirštų pasinaudoti savo astmos inhaliatoriumi. O gal tiesiog jį tikrina, ar staiga nesumanė išsivežti Zako į Maroką ar dar kur kitur.

Efas jį sučiupo ir pažiūrėjo į ekraną. Numeris 718, vietinis. Skambinančiojo ID rodo JFK IZOLIATORIUS.

Ligų kontrolės ir prevencijos centras turėjo įkūręs karantino skyrių JFK oro uosto tarptautiniame terminale. Tai nebuvo sulaikymo ar gydymo patalpos, o tiesiog keli maži kabinetai ir apžiūros kambarys: pirminis etapas, kur stengiamasi identifikuoti ir galbūt sustabdyti epidemijos protrūkį, kuris gali sukelti grėsmę Jungtinių Valstijų gyventojams. Daugiausia laiko jie skyrė keleiviams, susirgusiems lėktuve, patikrinti ir izoliuoti, retkarčiais nustatydavo meningito ar sunkaus ūminio respiracinio sindromo diagnozę.

Biuras vakarais būdavo uždarytas, todėl Efas nelaukė skambučių nei šį vakarą, nei visą likusį savaitgalį. Be to, jis jau prieš daugelį savaičių savo dienotvarkę suplanavo taip, kad galėtų netrukdomai pabūti su sūnumi.

Jis išjungė telefono vibracijos mygtuką ir padėjo jį atgal ant stalo, šalia laiškinių svogūnų blynelių dėžutės. Kažkieno kito problema.

— Tai buvo vaikis, kuris pardavė man šį daiktą, — pasakė jis Zakui. — Skambina, kad užpiltų mane visokiais klausimais.

Zakas valgė dar vieną garuose virtą koldūną.

— Aš negaliu patikėti, kad tu turi Yankees-Red Sox rytojaus varžybų bilietus.

— Žinau. Taip pat gavau geras vietas. Prie trečiosios bazės. Prikišau nagus prie tavo koledžo fondo pinigų, kad juos gaučiau, bet, ei, nesijaudink — su tokiais įgūdžiais kaip tavo toli nueisi vien tik su vidurinės mokyklos diplomu.

— Tėti.

— Šiaip ar taip, žinai, kaip man nepatinka įdėti net ir vieną dolerį į Stainbrenerio kišenę. Juk tai iš esmės yra išdavystė.

— Buuu Red Sox. Pirmyn, jankiai!. — šūktelėjo Zakas.

— Iš pradžių nužudai mane, o paskui dar tyčiojiesi?

— Pamaniau, kad kaip Red Sox aistruolis esi prie to pripratęs.

— To jau gana!

Efas apglėbė savos sūnų kutenti pasiruošusiomis rankomis, ir berniukas pradėjo spardytis, raitydamasis iš juoko. Zakas stiprėjo, jo rangymasis rodė didelę jėgą šio berniuko, kuris kažkada sėdėdavo ant tėvo pečių. Zakarijus turėjo savo motinos plaukus, abiejų buvo smėlio spalvos (jos natūrali plaukų spalva, tokia buvo ir tada, kai Efas susipažino su ja koledže) ir žvilgantys. Efo nuostabai ir džiaugsmui, jis atpažino savo rankas, kai jam pačiam buvo vienuolika, neįprastai kabančias nuo berniuko riešų. Tas pačias rankas plačiais krumpliais, kurios nenorėjo daryti nieko, išskyrus nušveisti karvės odos beisbolo pirštinę, kurios nekentė pianino pamokų, kurios negalėjo sulaukti, kol galės įsitverti į suaugusiųjų gyvenimą. Neįprasta buvo vėl pamatyti tas jaunas rankas. Tai buvo tiesa — mūsų vaikai išties ateina į šį pasaulį, kad užimtų mūsų vietą. Zakarijus buvo kaip tobulas žmogiškas ryšulys, kurio DNR formulėje užkoduota viskas, ką kadaise Efas ir Kelė reiškė vienas kitam — jų viltis, svajones, galimybes. Turbūt todėl abu taip sunkiai dirbo savo nesuderinamais būdais, kad atskleistų pačias geriausias Zako puses. Taip sunkiai, jog vien mintis apie Zaką, užaugintą Kelės sugyventinio Meto įtakoje — „malonus”, „šaunus” vyrukas, bet atsidūręs tarp Kelės ir Zako tapo beveik nepastebimas — neleido Efui užmigti naktimis. Jis troško savo sūnui iššūkių, užsidegimo, didybės! Mūšis dėl Zako asmenybės globos buvo pasibaigęs, bet ne dėl Zako dvasios globos — jo sielos.