Chuck Toro - Padermė

Efo mobilusis telefonas vėl pradėjo vibruoti sukiodamasis ant stalo paviršiaus kaip barškantys žaisliniai dantys, kuriuos jam dėdės dovanodavo per Kalėdas. Vibruojantis prietaisas nutraukė jų peštynes, Efas paleido sūnų, priešindamasis impulsui patikrinti telefono ekraną. Kažkas nutiko. Kitaip skambučiai nebūtų jo pasiekę. Epidemijos protrūkis? Užkrėstas keleivis?

Efas prisivertė neatsiliepti į telefono skambutį. Kažkas kitas turėjo su tuo susitvarkyti. Tai buvo jo savaitgalis su Zaku. Kuris dabar žiūrėjo į jį.

— Nesijaudink, — pasakė Efas dėdamas telefoną ant stalo, kai skambutis buvo nukreiptas į balso paštą. — Viskuo pasirūpinta. Jokio darbo šį savaitgalį.

Zakas linktelėjo galva, pralinksmėjo ir susirado savo kompiuterio valdiklį.

— Nori dar?

— Nežinau. Kada mes prieisime prie tos dalies, kur mažasis Marijus pradeda ridenti statines žemyn į beždžionę?

— Tėti.

— Man tiesiog smagiau žaisti tuos žaidimus, kur maži italų stereotipiniai žmogeliukai laksto aplinkui ir ryja grybus už taškus.

— Kurgi ne. O kiek kilometrų turėdavai klampoti per sniegą kiekvieną dieną eidamas į mokyklą?

— Pakaks!

Efas vėl jį užgriuvo, tačiau berniukas šį kartą buvo pasiruošęs ir tvirtai prispaudė alkūnes prie šonų, neleisdamas paliesti šonkaulių. Todėl Efas pakeitė strategiją ir vietoj šonkaulių pasirinko ypač jautrią Achilo sausgyslę, galynėdamasis su Zako kulnais ir labai stengdamasis negauti spyrio į veidą. Berniukas maldavo pasigailėti, kai Efas suprato, jog jo mobilusis telefonas ir vėl vibravo.

Šį kartą Efas supykęs pašoko suvokęs, jog jo darbas, jo profesija išskirs jį su sūnumi šįvakar. Jis užmetė akį į skambinančiojo numerį. Šįsyk numerio pradžioje buvo Atlantos kodas. Labai bloga žinia. Efas užmerkė akis ir prisispaudė zvimbiantį telefoną prie kaktos, bandydamas išvalyti mintis.

— Atleisk, Zakai. Tik leisk man patikrinti, kas nutiko.

Jis nusinešė telefoną į greta esančią virtuvę ir atsiliepė.

— Efraimai? Tai Everetas Barnsas.

Daktaras Everetas Barnsas. CDC direktorius.

Efas buvo atsisukęs nugara į Zaką. Jis žinojo, kad sūnus jį stebi, ir negalėjo pakelti jo žvilgsnio.

— Taip, Everetai, kas nutiko?

— Man ką tik paskambino iš Vašingtono. Tavo komanda dabar yra pakeliui į oro uostą.

— Emm, pone, iš tiesų...

— Matei per televizorių?

— Televizorių?

Jis grįžo prie sofos rodydamas Zakui pakeltą delną — prašymą pakentėti. Efas susirado nuotolinio valdymo pultelį ir pradėjo ieškoti jame reikalingo mygtuko arba mygtukų kombinacijos, išbandė kelis, ir ekranas išsijungė. Zakas paėmė pultelį iš jo rankos ir mikliai įjungė kabelinę televiziją.

Žinių kanalas rodė lėktuvą, paliktą ant pakilimo tako. Pagalbos automobiliai suformavo platų aptvarą. Tarptautinis JFK oro uostas.

— Manau, kad matau, Everetai.

— Džimas Kentas ką tik susisiekė su manimi, jis tempia įrangą, kurios reikia tavo „Kanarėlės” komandai. Tu čia esi pagrindinis žmogus, Efraimai. Jie nė piršto nepakrutins, kol atvyksi.

— Kas tie „jie”, pone?

— Niujorko valdžia, Transporto apsaugos administracija. Nacionalinė transporto saugumo ministerija ir krašto apsauga jau skrenda.

Projektas „Kanarėlė” buvo greitojo reagavimo komanda, sudaryta iš epidemiologų ir suburta potencialioms biologinėms grėsmėms aptikti ir identifikuoti. Jos kompetencijai priklausė ir natūraliai kylančios grėsmės, tokios kaip virusų ir mikrobų, aptinkamų gamtoje, sukeltos ligos, ir žmogaus sukelti ligų proveržiai — nors didžioji jų finansavimo dalis atėjo dėl akivaizdžių „Kanarėlės” veiksmų prieš bioterorizmą. Centras buvo Niujorke ir turėjo mažesnius universitetinėse ligoninėse esančius padalinius Majamyje, Los Andžele, Denveryje ir Čikagoje.

Programos pavadinimas kilo iš seno angliakasių triuko, kai jie kaip paprastą, bet efektyvią biologinę sistemą, anksti įspėjančią apie grėsmę, į kasyklą atsinešdavo narvelyje uždarytą kanarėlę. Ypač jautri ryškiai geltono paukštelio apykaita aptikdavo metano ir anglies viendeginio pėdsakų dar gerokai iki tol, kol šios dujos pasiekdavo nuodingą ar net sprogstamą lygį — paprastai gyvybingas ir linksmas padarėlis nutildavo ir tiesiog siūbuodavo ant savo sūpynių.

Šiais moderniais laikais kiekvienas žmogus galėjo tapti ta sergėtoja kanarėle. Efo komandos darbas buvo izoliuoti juos iškart, kai jie nustoja giedoti, pagydyti užkrėstąjį ir užkirsti kelią ligai plisti.

— Kas nutiko, Everetai? Ar kas nors lėktuve mirė? — paklausė Efas.

Direktorius atsakė:

— Visi mirę, Efraimai. Visi, iki vieno. Keltono gatvė, Vudsaidas, Kvinsas

Kelė Gudveter atsisėdo prie mažo staliuko priešais Metą Seilsą, savo naująjį gyvenimo draugą („vaikinas” skambėjo per jaunai, „meilužis” — kiek per senai). Jie dalijosi namuose paruošta pica, pagaminta su pešto padažu, saulėje džiovintais pomidorais, ožkos sūriu ir dėl kvapo ant viršaus užmestais keliais džiovinto kumpio gabalėliais, ir gėrė vienuolikos dolerių vertės metų senumo Merlot vyną. Virtuvės televizorius rodė NY1 kanalą, nes Metas norėjo pamatyti žinias. Kelei dvidešimt keturias valandas transliuojamas žinių kanalas buvo jos priešas.

— Aš atsiprašau, — pasakė ji vėl jam.

Metas nusišypsojo ir savo vyno stikline ėmė lėtai piešti apskritimą ore.

— Tai ne mano kaltė, žinoma. Bet aš žinau, kad mes visą šį savaitgalį suplanavome vien tik sau...

Metas nusišluostė lūpas servetėle, užkišta už jo marškinių apykaklės.

— Jis paprastai randa būdą, kaip įlįsti tarp mudviejų. Ir aš nekalbu apie Zaką.

Kelė žvilgtelėjo į trečią tuščią kėdę. Metas, be abejonės, laukė jos sūnaus savaitgalio pas Efą. Kol dar nebuvo išspręsta užsitęsusi teisminė kova dėl Zako globos, jis leido kelis savaitgalius su Efu jo bute Žemutiniame Manhatane. Jai tai reiškė intymią vakarienę namuose su įprastiniais Meto seksualiniais lūkesčiais, dėl kurių Kelė nė kiek nenuogąstavo, ir papildomą vyno taurę, kurią sau leis išgerti.

Bet ne šį vakarą. Nors jai ir buvo gaila Meto, pati jautėsi pakankamai patenkinta.

— Aš tau atsilyginsiu, — pasakė jam mirktelėdama akį.

Metas nusišypsojo nugalėtas.

— Sutarėm.

Štai kodėl Metas buvo tokia paguoda. Po Efo blogos nuotaikos, jo protrūkių, gyvsidabrio, tekančio jo venomis, jai reikėjo lėtesnės valties, tokio kaip Metas. Ji ištekėjo už Efo gerokai per anksti ir per daug sau nuolaidžiavo — dėl savo pačios poreikių, ambicijų, troškimų — padedamajam kopti mediko karjeros laiptais. Jeigu ji galėtų duoti bent mažytį gyvenimišką patarimą jos auklėjamosios klasės ketvirtokėms, besimokančioms viešojoje 69-ojoje mokykloje Jackson Heightso rajone, jis skambėtų taip: niekada netekėk už genijaus, ypač už gražaus. Su Metu Kelė jautėsi nesuvaržyta ir, tiesą pasakius, mėgavosi savo aukštesne padėtimi jų santykiuose. Atėjo jos eilė būti aprūpintai.

Per mažą baltą virtuvės televizorių triukšmingai reklamavo kitos dienos saulės užtemimą. Žurnalistas, stovėdamas priešais marškinėlių parduotuvę Centriniame parke, matavosi daugybę akinių nuo saulės ir vertino juos pagal saugumą akims. Laidos vedėjai kvietė žiūrėti tiesioginę transliaciją rytojaus popietę.

— Tai bus reikšmingas reginys, — pasakė Metas, leisdamas jai suprasti, kad neleis sugadinti vakaro.

— Tai labai svarbus dangaus įvykis, — pasakė Kelė, — o jie elgiasi taip, lyg artintųsi paprasčiausia pūga.