Chuck Toro - Padermė

Ekrane pasirodė tiesioginės žinių laidos užsklanda. Dažniausiai tai būdavo signalas Kelei, kad reikia perjungti kanalą, tačiau reportažo neįprastumas prikaustė jos dėmesį. Televizorius parodė iš toli nufilmuotą lėktuvą, stovintį ant pakilimo tako ir apsuptą didelių prožektorių. Lėktuvas buvo taip dramatiškai apšviestas ir apsuptas tokios gausybės automobilių bei mažų žmogeliukų, jog buvo galima pagalvoti, kad Kvinso rajone nusileido NSO.

— Teroristai, — pasakė Metas.

JFK oro uostas buvo tik už penkiolikos kilometrų. Žurnalistas pasakė, kad šis lėktuvas visiškai išsijungė po neįtikėtino nusileidimo ir kad kol kas nebuvo jokio ryšio nei su skrydžio įgula, nei su keleiviais, vis dar esančiais viduje. Imantis atsargumo priemonių, visi nusileidimai JFK oro uoste buvo laikinai sustabdyti, o lėktuvai nukreipti į Niuarko ir LaGuardia oro uostus.

Ji žinojo, kad tai buvo ta priežastis, dėl kurios Efas ruošėsi Zaką parvežti namo. Viskas, ko ji dabar norėjo, tai susigrąžinti sūnų po savo namų stogu. Kelė buvo viena nerimastingiausių žmonių, o namai jai reiškė saugumą. Tai buvo vienintelė vieta šiame pasaulyje, kurią ji galėjo valdyti.

Kelė atsistojo ir nuėjo prie lango, esančio virš kriauklės virtuvėje, pritemdė šviesas ir pažiūrėjo į dangų už jų kaimynų stogų. Ji pamatė lėktuvų šviesas, sukančias ratus virš LaGuardia oro uosto kaip žėruojančios nuolaužos, įtrauktos į viesulą. Ji niekada nebuvo nuvykusi į šalies pietinę dalį, kur už daugelio kilometrų gali pamatyti tornadą, lekiantį į tave. Tačiau tai prilygo tam jausmui. Lyg kažkas ruošėsi jai nutikti, ką ji dar galėtų pakeisti.

Efas pastatė jam CDC skirtą Ford Explorer automobilį prie kelkraščio. Kelė turėjo mažą namuką dviaukščių namų rajone, stovintį gan nemažame kvadrato formos sklype, apsuptame tvarkinga ir neaukšta gyvatvore. Ji pasitiko Efą lauke, ant betoninio keliuko, lyg nepatikliai įsileisdama jį į savo namų valdas, iš esmės elgdamasi su juo kaip su dešimtmetį trukusiu gripu, kurio ji pagaliau atsikratė.

Šviesesnių plaukų, grakšti ir vis dar labai graži, ji dabar jam buvo visai kitas žmogus. Tiek daug pasikeitė. Kažkur, turbūt batų dėžėje, stovinčioje spintos dugne, buvo vedybų nuotraukos su jokių vargų nekamuojama jauna moterimi, žaviai besišypsančia savo jaunikiui su smokingu — du jauni žmonės, laimingai įsimylėję.

— Aš visą savaitgalį turėjau laisvą, — pasakė jis išlipęs iš automobilio ir stumdamas žemus metalinius vartelius. — Tai nenumatytas atvejis.

Metas Seilsas išėjo iš apšviesto tarpdurio ir atsistojo ant pirmo laiptelio. Už jo marškinių buvo užkišta servetėlė, kuri uždengė Sears (parduotuvė Rego parke esančiame prekybos centre, kuriai jis vadovavo) ženkliuką ant kišenės.

Efas ignoravo jį, visą dėmesį buvo sutelkęs į Kelę ir Zaką, einantį per kiemą. Kelė nusišypsojo jam, o Efas negalėjo nesvarstyti, kas jai labiau patinka: Efas ir Zakas, leidžiantys laiką kartu, ar savaitgalis dviese su Metu. Kelė globėjiškai uždėjo ranką ant jo peties.

— Viskas gerai?

Zakas linktelėjo.

— Turbūt esi kiek nusivylęs?

Jis vėl linktelėjo.

Kelė pastebėjo dėžę ir laidus jo rankose.

— Kas tai?

— Nauja Zako žaidimų sistema, — atsakė Efas. — Jis pasiskolina ją savaitgaliui.

Efas pažvelgė į Zaką, kuris stovėjo priglaudęs galvą prie motinos krūtinės ir žiūrėjo į tolį.

— Drauguži, jeigu sugebėsiu atsilaisvinti nuo darbų, galbūt rytoj — tikiuosi, kad rytoj... bet jeigu apskritai bus bent mažiausia galimybė, aš sugrįšiu pas tave, ir iš šio savaitgalio mes išspausim viską, ką tik sugebėsim. Gerai? Aš tau atsilyginsiu, juk žinai tą, tiesa?

Sūnus linktelėjo vis dar žiūrėdamas į tolį.

Metas šūktelėjo nuo viršutinio laiptelio:

— Ateik, Zakai. Pažiūrėkim, ar mums pavyks prijungti tą daiktą.

Patikimasis, ištikimasis Metas. Kelė išties puikiai jį išsiauklėjo.

Efas stebėjo, kaip jo sūnus, apkabintas Meto, eina į namo vidų.

Jis ir Kelė stovėjo ant mažo žolės lopinėlio. Už jos, virš namo stogo, sukosi laukiančių leistis lėktuvų šviesos. Visas transporto tinklas, jau nekalbant apie įvairias valdžios ir teisėsaugos institucijas, laukė šio vyro, stovinčio veidu į moterį, kuri sakė, kad daugiau jo nebemyli.

— Tai dėl to lėktuvo, ar ne?

Efas linktelėjo.

— Jie visi negyvi. Visi, kurie skrido.

— Visi negyvi? — Kelės akyse šmėkštelėjo nerimas. — Kaip? Kas tai galėtų būti?

— Tą ir turiu išsiaiškinti.

Efas jautė, kad reikia skubėti. Jis praleido progą pabūti su Zaku. Bet tai jau buvo baigta, todėl dabar reikėjo eiti. Jis įkišo ranką į kišenę ir padavė jai voką su smeigtuku prisegta emblema.

— Rytojaus popietei, — pasakė. — Dėl viso pikto, jeigu nespėčiau grįžti iki tol.

Kelė žvilgtelėjo į bilietus, pamačiusi kainą pakėlė antakius ir įkišo juos atgal į voką. Ji užjaučiamai pažiūrėjo į vyrą.

— Tik nepamiršk mūsų susitikimo su daktaru Kempneriu.

Šeimos psichologas, tas žmogus, kuris priims galutinį sprendimą dėl Zako globos.

— Kempneris, tiesa, — pasakė jis. — Nepamiršiu.

— Ir būk atsargus.

Efas linktelėjo ir nuėjo. Tarptautinis JFK oro uostas

Už oro uosto pradėjo buriuotis minia, žmonės, traukiami nepaaiškinamo, keisto, potencialiai tragiško įvykio. Efui važiuojant į įvykio vietą, per radiją kalbėjo apie galimą lėktuvo užgrobimą, spėjamai siejamą su konfliktais užsienyje.

Terminale pro Efą pravažiavo du oro uosto elektriniai automobiliai. Viename jų sėdėjo apsiašarojusi mama, kuri laikė dviejų išsigandusių vaikų rankas, kitame — senyvas juodaodis ponas, ant kelių pasidėjęs raudonų rožių puokštę. Jis suprato, kad tame lėktuve buvo kažkieno kito Zakas, kažkieno kito Kelė. Jo mintys susitelkė ties tuo.

Efo komanda laukė jo prie vartų. Džimas Kentas kaip visada kalbėjo telefonu, šnekėdamas į mikrofoną su laidu, nutįsusiu nuo jo ausies. Džimas sutvarkė Efo biurokratinius ir politinius ligų kontrolės reikalus. Jis uždengė ranka mikrofoną ir vietoj pasisveikinimo pasakė:

— Daugiau jokių kitų pranešimų apie sugedusius lėktuvus.

Efas įlipo į oro uosto automobilį ir atsisėdo šalia Noros Martinez. Nora, pagal išsilavinimą biochemike, buvo jo padėjėja Niujorke. Jos rankos jau buvo apmautos pirštinėmis — nailoninė užtvara, tokia balta ir glotni kaip lelijos. Ji kiek pasislinko, kai Efas rengėsi sėstis. Jis pasigailėjo, kad tarp jų vyravo nesmagi atmosfera.

Automobilis pajudėjo, ir Efas užuodė pelkės kvapą, tvyrantį ore.

— Ar ilgai lėktuvas stovėjo ant žemės prieš jam išsijungiant?

— Šešias minutes, — atsakė Nora.

— Jokio radijo ryšio? Taip pat ir su pilotais?

Džimas atsisuko ir pasakė:

— Taip spėjama, bet nepatvirtinta. Oro uosto pareigūnai įėjo į keleivių kabiną, rado daugybę lavonų ir iškart išėjo.

— Tikiuosi, jie buvo su kaukėmis ir pirštinėmis.

— Taip.

Automobilis pasuko už kampo, ir tolumoje pasirodė laukiantis lėktuvas. Didžiulis orlaivis, apšviestas galingų prožektorių, spindinčių ryškiau nei dienos šviesa. Nuo netoliese esančios įlankos kylantis rūkas aptraukė fiuzelažą žėrinčia aura.

— Jėzau, — ištarė Efas.

— Jį vadina trigubu septynetu, — pasakė Džimas. — 777, didžiausias dviejų variklių lėktuvas pasaulyje. Naujos konstrukcijos, naujas orlaivis. Kodėl jie įniršę dėl sugedusios įrangos? Jie mano, kad tai panašu į sabotažą?