Chuck Toro: Padermė

— Turiu skrydį iš Tegel, Berlyno.

Kitas į savąjį šnekėjo:

— Noriu žmogaus Vokietijoje, kalbančio angliškai. Mums reikia žinoti, ar jie pastebėjo ką nors įtartina, kokių nors pažeidimų. Taip pat mums reikia jų bagažo rūšiavimo procedūrų instrukcijų.

Kitas įsakė:

— Patikrink skrydžio planą ir dar kartą peržiūrėk keleivių sąrašą. Taip — kiekvieną pavardę sutikrink. Šį kartą įtraukdamas ir rašybos variacijas.

— Gerai, — pasakė kitas skaitydamas iš savojo delninuko. — Visa specifikacija. Lėktuvo registracijos numeris N323RG. Boeing 777-200LR. Paskutinį kartą buvo patikrintas prieš keturias dienas Atlantos Hartsfieldo oro uoste. Buvo pakeista nusidėvėjusi kairiojo variklio atbulinės varomosios jėgos detalė ir nusidėvėjusi įvorė dešiniajame. Trumpai tariant, šio lėktuvo dokumentacija yra tvarkinga.

— Trigubi septynetai yra nauji, ar ne? Metų ar dvejų senumo?

— Maksimali talpa — trys šimtai vienas. Šiame lėktuve įsodinti du šimtai dešimt. Šimtas devyniasdešimt devyni keleiviai, du pilotai ir devyni įgulos nariai.

— Yra be bilietų?

— Ne.

— Klasikinė taktika, — pasakė vienas, susitelkęs ties teroro akto idėja. — Sukelti sumaištį, pritraukti pirmuosius sureagavusiuosius, o tada susprogdinti užtaisą su didžiausiu poveikiu.

— Jeigu taip, tada mes jau žuvę.

Jie įtariai susižvalgė tarpusavyje.

— Turime patraukti tuos gelbėjimo komandos automobilius atokiau. Kuris iš jūsų buvo toks kvailas ir užsilipo ant sparno?

Kapitonas Navaras žengė žingsnį į priekį ir nustebino juos savo atsakymu:

— Tai buvau aš.

— A. Na, — vyrukas sukosėjo į kumštį. — Ten galima tik techninės priežiūros personalui, kapitone. Tokie yra FAA nuostatai.

— Žinau.

— Na? Ką nors matėte?

— Nieko. Nieko nemačiau, nieko negirdėjau. Visų langų užuolaidos nuleistos.

— Nuleistos, sakote? Visos?

— Visos.

— Bandėte atidaryti virš sparno esantį išėjimą?

— Tiesą pasakius, bandžiau.

— Ir?

— Jis buvo užstrigęs.

— Užstrigęs? Tai neįmanoma.

— Jis yra užstrigęs, — pasakė kapitonas Navaras, rodydamas šiems penkiems vyrukams daugiau kantrybės negu savo vaikams.

Pagal pareigas vyriausias vyras pasitraukė atokiau, kad galėtų paskambinti telefonu. Kapitonas Navaras pažiūrėjo į likusiuosius..

— Na, ką dabar darysime?

— Todėl ir laukiame, kad išsiaiškintume.

— Laukiate, kad išsiaiškintumėte? Kiek, sakėte, šiame lėktuve yra keleivių? Kiek jų skambino 911?

Vienas vyras papurtė galvą.

— Kol kas nė vieno skambučio iš lėktuvo.

— Kol kas? — paklausė kapitonas Navaras.

Šalia jo stovintis vyrukas pasakė:

— Nė vieno iš šimto devyniasdešimt devynių. Negerai.

— Visai negerai.

Kapitonas Navaras pažiūrėjo į juos su nuostaba akyse.

— Turime ko nors imtis, tuojau pat. Man nereikia leidimo, kad griebčiau kirvį ir pradėčiau daužyti langus, kai žmonės viduje yra mirę arba miršta. Tame lėktuve nėra oro.

Kitas vyras grįžo pakalbėjęs telefonu.

— Jie tuoj atveš žibintą. Laušimės į lėktuvą. Dark Harboras, Virdžinijos valstija

Česapiko įlanka buvo juoda ir banguojanti tą vėlyvą valandą.

Įstiklintame pagrindinio namo vidiniame kieme, ant įspūdingo stataus kranto su vaizdu į įlanką, vyras po truputį silpo sėdėdamas specialiai pagamintoje medicininėje kėdėje. Šviesos buvo pritemdytos. Industriniai termostatai, kurių šiame kambaryje buvo net trys, palaikė šešiasdešimt dviejų laipsnių temperatūrą pagal Farenheitą. Iš garso kolonėlių tyliai sklido Stravinskio „Pavasario apeigos”, stengdamasi užgožti įkyrų negailestingos dializės aparato pompos garsą.

Jis silpnai atsiduso. Stebėtojas turbūt būtų pamanęs, kad šis vyras artėja prie mirties slenksčio, kad stebi paskutines dienas ar savaites savo — sprendžiant iš išsidriekusios septynių hektarų žemės ir dvaro — stulbinamai sėkmingo gyvenimo. Galbūt net ironiškai pastebėtų, kad tokį turtingą ir aukštas pareigas užimantį žmogų ištinka toks pat likimas, kaip ir paprasto skurdžiaus.

Tačiau Eldrichtas Palmeris nestovėjo ant savo gyvenimo galo slenksčio. Jam buvo septyniasdešimt šešeri metai ir jis neketino niekam pasiduoti. Visiškai niekam.

Jau septyneri metai, kai gerbiamas investuotojas, verslininkas, teologas ir labai patikimas draugas atlikdavo tas pačias procedūras po tris keturias valandas kiekvieną vakarą. Jo sveikata buvo nekokia ir kartu lengvai valdoma nuolat prižiūrint gydytojams ir padedant profesionaliai medicininei įrangai, kuri buvo nupirkta jam privačiai naudoti namuose.

Turtingi žmonės gali sau leisti puikią sveikatos apsaugą, taip pat ir būti ekscentriški. Eldrichtas Palmeris buvo uždaras žmogus. Vyras niekada nebuvo vedęs, todėl pagrindinė spėlionių tema — kam jis po mirties galėtų palikti savo milžiniškus turtus. Savo pagrindinėje investicijų kompanijoje, Stoneheart Group, jis neturėjo jokio pavaduotojo, neaukojo pinigų jokioms įstaigoms ar labdaros fondams, ne taip kaip kiti du vyrai, kurie visaip stengėsi ir kovojo su juo dėl pirmos vietos kasmetiniame Forbes turtingiausiųjų amerikiečių sąraše — Microsoft įkūrėjas Bilas Geitsas ir Berkshire Hathaivay investuotojas Vorenas Bafetas. Palmeris niekada nebuvo parašęs net juodraštinio testamento. Paprastai pasakius, jis tiesiog nesirengė mirti.

Hemodializė yra procedūra, kurios metu kraujas pašalinamas iš kūno per vamzdelių sistemą, išfiltruojamas dializatoriuje arba kitaip — per dirbtinius inkstus, ir, išvalytas nuo pašalinių produktų, vėl sugrąžinamas atgal. Įėjimo ir išėjimo adatos yra įstatomos laikinai dilbyje įsodintame sintetiniame venų ir arterijų audinyje. Procedūros buvo atliekamos moderniu Fresenius aparatu, kuris, tikrindamas kritinius Palmerio būklės aspektus, ir įspėdavo poną Fitcviljamą, esantį ne daugiau kaip per du kambarius nuo jo, dėl bet kokių nukrypimų nuo normos.

Ištikimi investuotojai buvo įpratę prie Palmerio išvargusios išvaizdos. Galiausiai tai tapo jo prekiniu ženklu, ironišku jo finansinės stiprybės simboliu, kad toks rafinuotas ir mirtinai išblyškęs žmogus savo rankose turėjo tokią galią ir įtaką ir tarptautinėse finansų sferose, ir politikoje, jo ištikimų investuotojų legioną sudarė trisdešimt tūkstančių stiprių, elitinių finansų rinkos grupuočių žmonių: mažiausia pradinė suma buvo du milijonai dolerių, ir daugelis tų, kurie daugelį dešimtmečių investavo su Palmeriu, buvo verti devynženklių sumų. Perkamoji Stoneheart Group galia suteikė jam milžinišką ekonominį svertą, kurį jis panaudodavo efektyviai ir kartais negailestingai.

Atsidarė vakarinės pusės plataus prieškambario durys, ir ponas Fitcviljamas, kuris dirbo ir Palmerio asmeninės apsaugos komandos vadu, įžengė rankose laikydamas sidabrinį padėklą, ant kurio gulėjo nešiojamas saugios linijos telefonas. Žvitraus proto ponas Fitcviljamas yra buvęs Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkas, kurio sąraše puikavosi keturiasdešimt du nužudymai mūšiuose. Po tarnybos Palmeris finansavo jo medicinos mokslus.

— Krašto apsaugos ministro pavaduotojas, pone, — pasakė jis iš burnos išleisdamas garą šaltame kambaryje.

Paprastai Palmeris neleisdavo jo trukdyti per vakarinį poilsį, tą laiką jis verčiau leisdavo mąstydamas. Bet šįkart jis laukė skambučio. Paėmė telefoną iš pono Fitcviljamo ir palaukė, kol jis paklusniai pasišalins.

Palmeris atsiliepė ir buvo informuotas apie neveikiantį lėktuvą. Jam buvo pranešta, kad atsakingieji JFK asmenys nežino, kaip šioje situacijoje elgtis. Skambinantysis kalbėjo susirūpinusiu ir droviu balsu, visai kaip vaikas, pranešdamas apie padarytą gerą darbą.