Chuck Toro - Padermė

Tada ji pastebėjo, kad viena užuolaidų dabar jau buvo pakelta. Nuostabūs jos plaukai pradėjo taip badyti sprandą, kad ji uždėjo ten ranką norėdama juos nuraminti, lyg guosdama susierzinusį naminį gyvūnėlį. Ji nepastebėjo tos užuolaidos anksčiau. Ji buvo visada pakelta — visada.

Galbūt...

Lėktuvo viduje buvo tamsu, ir Lo pasijuto taip, lyg kas nors, ten slypintis, tyrinėjo ją.

Lo verkšleno kaip mažas vaikas, ji negalėjo susitvardyti. Buvo paralyžiuota. Pulsuojantis kraujo antplūdis lyg įsakytas užspaudė jos gerklę...

Ir ji neabejotinai suprato: kažkas ten esantis rengėsi ją suvalgyti...

Stiprus vėjas vėl pradėjo pūsti, lyg niekada nebūtų nustojęs, tad Lo daugiau nebereikėjo jokių paskatų. Ji nulipo nuo rampos, įšoko į konvejerį ir apsuko jį, palikdama blyksintį perspėjimo signalą ir pakeltą rampą. Kai ji skubiai važiavo atgal, po ratais barkštelėjo vienas iš mėlynų pakilimo tako žibintų. Link jų artėjo koks pustuzinis pagalbos automobilių. Tarptautinio JFK oro uosto skrydžių valdymo centras

Kalvinas Basas užsidėjo kitas ausines ir dalijo nurodymus, kaip nurodyta FAA nacionalinėse taisyklėse dėl nusileidimo takų užimtumo. Visi skrydžiai iš ir į oro uostą buvo sulaikyti beveik dešimties kilometrų spinduliu aplink JFK oro erdvę. Tai reiškė, kad lėktuvų grūstis danguje sparčiai didėjo. Kalvinas atšaukė darbuotojų pertraukėles ir įsakė kiekvienam kontrolieriui, dirbančiam pamainoje, per visus įmanomus radijo dažnius pabandyti iškviesti Skrydį 753. Vyskupas Džimis nebuvo matęs didesnio chaoso JFK skrydžių valdymo centre.

Uosto valdžios patikėtiniai — kostiumuoti vaikinai, murinantys į Nextel, — susirinko už jo nugaros. Tai buvo negeras ženklas.

Keista, kaip žmonės natūraliai pradeda buriuotis, kai susiduria su nepaaiškinamais dalykais.

Vyskupas Džimis vėl nesėkmingai pabandė susisiekti su lėktuvu.

Vienas kostiumuotasis paklausė jo:

— Užgrobimo signalas?

— Ne, — atsakė Vyskupas Džimis. — Nieko.

— Jokio gaisro pavojaus?

— Žinoma, ne.

— Jokio lakūnų kabinos durų signalo? — paklausė dar vienas.

Vyskupas Džimis pastebėjo, kad jie įžengė į tyrimo „kvailų klausimų” fazę. Jis sutelkė visą kantrybę ir išlaikė sveiką protą — tai, kas padėjo jam tapti geru oro eismo kontrolieriumi.

— Jis atskrido sklandžiai ir saugiai nusileido. Regis 7-5-3 patvirtino, kad ruošiasi išlaipinti keleivius ir važiuoja nuo nusileidimo tako. Aš išjungiau radarą ir perėjau prie antžeminio radaro.

Kalvinas Basas, viena ranka laikydamas savo ausinių mikrofoną, paklausė:

— Galbūt pilotas turėjo išjungti lėktuvo sistemas?

— Galbūt, — pasakė Vyskupas Džimis. — Arba lėktuvas pats tai padarė.

— Tada kodėl jie neatidarė durų? — paklausė vienas kostiumuotasis.

Vyskupo Džimio mintys jau kurį laiką sukosi apie tai. Paprastai keleiviai nesugeba pasėdėti nė minutėlės ilgiau negu reikia. Praėjusią savaitę jetBlue oro linijų lėktuvas, skridęs iš Floridos, beveik turėjo tramdyti keleivių kilimą dėl pasenusių riestainių. O dabar žmonės sėdėjo ramiai maždaug penkiolika minučių. Visiškoje tamsoje.

Vyskupas Džimis pasakė:

— Ten tuoj pradės darytis tvanku. Jeigu išjungtos elektros sistemos, tai oras lėktuvo viduje necirkuliuoja. Ten nėra jokio vėdinimo.

— Tai ko gi, po velnių, jie laukia? — paklausė kitas kostiumuotasis.

Vyskupas Džimis jautė, kaip kiekvieno nerimas vis augo. Tą jausmą viduje, kai supranti, jog tuoj kažkas nutiks, kažkas labai labai bloga.

— O kas, jeigu jie negali pajudėti? — jis sumurmėjo, nespėjęs susivaldyti ir patylėti.

— Įkaitų pagrobimas? Tu tai turi omenyje? — paklausė kostiumuotasis.

Vyskupas nebyliai palinksėjo galva... bet jis taip nemanė. Dėl kažkokios priežasties viskas, apie ką jis galėjo galvoti, buvo... sielos. Pakilimo takas Fokstrotas

Oro uosto gelbėtojų komanda išvažiavo šešiomis transporto priemonėmis su degalų išsiliejimo putokšliu, gesinimo įranga ir vilkiku su kopėčiomis, pasirengusi įprastinei orlaivio gelbėjimo operacijai. Jie sustojo prie bagažo konvejerio su išskleista rampa, stovinčio priešais mėlynas Fokstroto lempas. Kapitonas Šonas Navaras nušoko nuo vilkiko laiptelio ir stovėjo su šalmu ir gaisrininko uniforma prieš mirusį lėktuvą. Blyksinčios gelbėtojų automobilių šviesos nudažė lėktuvo fiuzelažą netikru raudonu pulsu. Viskas atrodė taip, lyg tuščias lėktuvas būtų paruoštas naktinėms gelbėjimo pratyboms.

Kapitonas Navaras nužingsniavo iki vilkiko priekio ir įlipo į kabiną, kur sėdėjo vairuotojas Benis Caferis.

— Susisiek su aptarnavimo skyriumi ir pasirūpink, kad gautume apšvietimą. Tada važiuok už sparno.

Benis taip ir padarė. Kapitonas Navaras vėl išlipo iš sunkvežimio ir užkopė ant stogo, o Benis iškėlė strėlę tiek, kad jis galėtų užlipti ant lėktuvo sparno. Kapitonas Navaras įjungė savo žibintuvėlį ir atsistojo ant galinės sparno dalies tarp dviejų pakeltų skydelių, koją padėdamas kaip tik ten, kur ryškiomis didelėmis raidėmis buvo parašyta: ČIA NELIPTI.

Jis ėjo išilgai platėjančio sparno, būdamas šešis metrus virš pakilimo tako. Kapitonas nuėjo iki virš sparno esančio išėjimo — vienintelių lėktuvo durų, kuriose buvo įrengtas išorinis avarinio atidarymo mechanizmas. Jose buvo mažas langelis be užuolaidų, todėl jis pabandė ką nors įžiūrėti per susikondensavusius lašelius dvigubo stiklo viduje, bet nepamatė nieko, išskyrus dar daugiau tamsos. Ten turėjo būti taip tvanku, kaip neigiamo slėgio kameroje.

Kodėl jie nesišaukė pagalbos? Kodėl jis negirdėjo jokio garso viduje? Jeigu lėktuvas vis dar buvo hermetiškas, tai tiems keleiviams vis labiau trūko deguonies.

Vis dar dėvėdamas ugniai atsparias pirštines, jis įspaudė dvigubas raudonas sklendes ir ištraukė durų rankeną iš jai skirtos nišos. Tada pasuko ją beveik 180 laipsnių rodyklių kryptimi ir truktelėjo. Durys turėjo atsidaryti, bet taip nenutiko. Jis patraukė dar kartą, tačiau iškart suprato, kad jo pastangos bus bevaisės. Turbūt užsikirto rankena. Arba kas nors laikė iš vidaus.

Jis grįžo į kitą sparno galą, prie kopėčių viršaus, ir pamatė besisukančias oranžinės spalvos pagalbines šviesas — atvažiuojantį oro uosto elektrinį automobiliuką iš tarptautinio terminalo. Jam priartėjus, Navaras pastebėjo, kad automobilį vairuoja mėlynais kostiumais apsirengę Transporto apsaugos administracijos agentai.

— Na štai, prasideda, — sumurmėjo kapitonas kopėčiomis leisdamasis žemyn.

Jie buvo penkiese, kiekvienas paeiliui prisistatė, tačiau kapitonas Navaras nė nesistengė įsiminti jų vardų. Jis atvažiavo prie lėktuvo su specialia įranga, jie atvažiavo su nešiojamaisiais kompiuteriais ir delninukais. Kapitonas kurį laiką tiesiog stovėjo ir klausėsi, kol jie vienas per kitą šnekėjo į savo įrenginius.

— Mes turime ilgai ir įtemptai pagalvoti prieš nuspausdami krašto apsaugos mygtuką. Niekas nenori sukelti vėjo dėl nieko.

— Mes net nežinome, su kuo susidūrėme. Jeigu surinksi karininkus iš Otis oro pajėgų bazės, tai rizikuosi sukelti paniką visoje rytinėje pakrantėje.

— Jeigu čia tikrai yra sprogmuo, tai jie laukė iki paskutinės minutės.

— Galbūt tam, kad galėtų jį susprogdinti ant JAV žemės.

— Galbūt jie tik apsimeta „negyvi” kurį laiką. Išjungė sistemas, kad prisiviliotų mus arčiau, sulauktų žiniasklaidos.

Vienas vyrukas skaitė iš delninuko: