Стефани Майер - Sielonešė

– Stovėk ramiai, antraip užmušiu , niekinga kūnų vagile. Prisiekiu!

– Tai žudyk, ko lauki?!

Staiga jis aikteli – nejau taip skaudžiai užvožiau?

Gniaužtai, spaudžiantys kaklą, atsilaisvina, jis paleidžia kaklą ir sukelia man plaukus. Štai ir viskas. Dabar perrėš gerklę. Įsitempiu laukdama mirties.

Tačiau pajuntu, kaip šiurkštūs, šilti jo pirštai slenka sprandu žemyn milimetras po milimetro čiuopdami odą.

– Negali būti, – suvapa jis.

Kažkas barkšteli ant grindų. Peilis? Jis išmetė peilį? Gal pavyktų jį paimti? Reikia pamėginti. Regis, girdėjau, kur tiksliai nukrito.

Vyras staigiai apsuka mane. Kažkas spragteli ir kairę akį apžilpina ryški šviesa. Aikteliu ir pabandau ištrūkti iš to akinamo rato. Jo ranka tvirčiau suima už plaukų ir kiek pasuka galvą į šoną. Dabar šviesa plieskia į dešinę akį.

– Negaliu patikėti, – šnabžda jis. – Tu žmogus.

Jis abiem delnais suima mano veidą. Nespėju atšokti į šalį, kai vyro lūpos tiesiog įsisiurbia į manąsias.

Akimirkai netenku žado. Dar niekas gyvenime nėra manęs bučiavęs. Taip bučiavęs. Aišku, tėvai kartais pakštelėdavo į skruostą ar kaktą, bet tai visai kas kita ir buvo taip seniai. Nemaniau, kad dar kada nors teks tai patirti. Taip apstulbstu, kad negaliu apsakyti, ką tuo metu jaučiu. Klaiki panika, siaubas, priešmirtinė adrenalino dozė ir... tas bučinys.

Sulenkiu koją ir iš visų jėgų trenkiu jam keliu.

Vyras sugargia iš skausmo ir paleidžia mane. Užuot bėgusi prie paradinio išėjimo, kaip jis tikėjosi, praneriu jam po ranka ir sprunku pro atviras užpakalines duris. Viliuosi, kad būsiu už jį greitesnė net su tokiu nešuliu. Girdžiu, kaip jis vis dar stena ir aimanuoja. Dabar sėkmė mano pusėje. Aš gerai žinau kelią ir nepaliksiu jokių pėdsakų, tamsoje jis manęs tikrai neras. Ir maisto nepalikau – puiku. Tik javainių batonėlius išbarsčiau. Gaila.

– Palauk! – išgirstu šaukiant pavymui.

„Užsičiaupk“, – galvoju bėgdama.

Jis vejasi. Balsas artėja.

– Aš jiems nepriklausau!

„Kurgi ne.“ Žiūriu vien į smėlį po kojomis ir lekiu iš visų jėgų. Tėvas sakydavo, kad bėgioju kaip gepardas. Pati eikliausia lengvaatlečių komandoje, valstijos čempionė. Kaip seniai tai buvo – dar prieš pasaulio pabaigą.

– Paklausyk! – rėkia jis visa gerkle. – Sustok! Aš galiu įrodyti! Tik sustok, maldauju! Pažvelk į mane!

„Nė už ką.“ Išsuku iš senvagės ir skuodžiu dykuma nardydama tarp algarobų.

– Nemaniau, kad išgyveno dar kas nors iš mūsų! Prašau, man reikia su tavimi pasikalbėti!

Nustebau – jis jau netoli.

– Atleisk, kad pabučiavau tave! Aš tikras kvailys! Tiesiog taip ilgai buvau vienas!

– Užsičiaupk , – sumurmu pusbalsiu, bet neabejoju, kad jis girdi. Vyras jau visai šalia. Manęs dar niekas nėra pralenkęs. Dumiu pirmyn kiek įkabindama.

Jis irgi. Tai suprantu iš sunkaus, trūkčiojančio kvėpavimo per kelias pėdas už nugaros.

Tvirtas kūnas atsitrenkia į mane, todėl griūvu lyg pakirsta. Burnoje sugrikši smėlis. Regis, ant manęs užvirto visas kalnas ir prislėgė taip, kad negaliu kvėpuoti.

– Palauk. Tik minutėlę, – šniokščia jis.

Vyras nuslenka nuo manęs ir apverčia aukštielninką. Apžergia per krūtinę ir keliais prispaudžia rankas prie žemės. Mano maistas. Jis jį sutraiškys! Sugriežiu dantimis ir pradedu pasiutusiai rangytis – turiu žūtbūt išsilaisvinti.

– Palauk! Žiūrėk, žiūrėk! – padrikai beria žodžius. Tada iš kelnių kišenės ištraukia nedidelį cilindrą. Tamsą perskrodžia šviesos spindulys.

Jis nukreipia žibintuvėlį sau į veidą.

Dirbtinėje šviesoje jo oda atrodo geltona, abipus ilgos, plonos nosies išryškėja atsikišę skruostikauliai, smakras kampuotas. Jis šypsosi, lūpos virtusios plonyte linija, bet matau, kad kaip vyro jos gana storos. Antakiai ir blakstienos išblukę nuo saulės.

Tačiau jis man rodo visai ne tai.

Jo akys, dabar ochros spalvos, blizga tik tiek, kiek gali blizgėti žmogaus akys. Jis pavedžioja spindulį nuo kairės akies prie dešinės.

– Matai? Matai? Aš toks kaip tu.

– Parodyk kaklą, – sakau įtariai. Nė už ką nepatikėsiu, kad čia ne spąstai. Nors nesuprantu, kas dabar vyksta, esu tikra, kad tai apgaulė. Išsigelbėti nėra jokios vilties.

Jo lūpos persikreipia.

– Gerai... tik kam to reikia? Ar neužtenka akių? Juk matai, kad aš ne vienas iš jų.

– Kodėl nenori parodyti kaklo?

– Nes jis su randu, – prisipažįsta vyras.

Vėl pabandau išslysti iš po jo, bet rankos tik dar stipriau primygia mano pečius prie žemės.

– Pats pasidariau tą randą, – paaiškina jis. – Tikiuosi, išėjo pakenčiamas, nes skausmas buvo pragariškas. Kaip matai, aš neturiu tokių gražių plaukų, kad galėčiau prisidengti kaklą. Su randu lengviau išlikti nepastebėtam.

– Nulipk nuo manęs.

Jis kiek padvejoja, tada lengvai, nepasiremdamas strykteli ant kojų. Ištiesia man ranką.

– Prašau, nepabėk. Ir... hm... nespirk daugiau man į tarpkojį.

Aš guliu kaip gulėjusi. Jei bandysiu sprukti, jis mane pagaus.

– Kas tu? – sušnibždu.

Vyras plačiai nusišypso.

– Mano vardas Džaredas Houvas. Jau dveji metai, kai nesu kalbėjęs su jokiu žmogumi, nenuostabu, kad pasirodžiau tau kiek trenktas. Prašau, pamiršk tai ir... pasakyk, kuo tu vardu.

– Melani, – vos girdimai ištariu.

– Melani, – pakartojo jis. – Nemoku apsakyti, kaip džiaugiuosi tave sutikęs.

Stipriai spaudžiu savo krepšį ir nenuleidžiu nuo vyro akių. Vis dar ištiesęs ranką jis lėtai lenkiasi prie manęs.

Suimu ją.

Tą akimirką, kai susiliečia mudviejų pirštai, suprantu, kad tikiu juo.

Jis padeda man atsistoti, bet rankos nepaleidžia.

– Ką toliau darysime? – atsargiai paklausiu.

– Negalime ilgam čia likti. Ar grįši su manimi į tą namą? Palikau savo krepšį. Daugiau man ten nėra ko veikti – ištuštinai šaldytuvą pirma manęs.

Papurtau galvą.

Regis, jis supranta, kaip arti ribos esu, kiek nedaug reikia, kad palūžčiau.

– Tada palauk manęs čia, gerai? – švelniai taria. – Aš greitai grįšiu. Mums reikės daugiau maisto.

– Mums?

– Nejau manai, kad leisiu tau dingti? Seksiu paskui tave kad ir kur eitum, nori tu to ar ne.

Aš irgi nenoriu su juo skirtis.

– Aš... – kaip galiu nepasitikėti kitu tikru žmogumi? Juk mes kaip viena šeima, abu priklausome baigiančiai išnykti rūšiai. – Aš skubu. Kelias tolimas ir... manęs laukia Džeimis.

– Tu ne viena, – susipranta jis. Pirmą kartą vyro balsas tampa neryžtingas.

– Jis mano brolis. Jam tik devyneri. Likęs vienas labai bijo. Praeis pusė nakties, kol grįšiu. Tikriausiai galvoja, kad mane pagavo. Ir... jis labai alkanas , – tarsi patvirtindamas mano mintį pilvas garsiai suurzgia.

Tai išgirdęs Džaredas šypteli, linksmiau nei pirma.

– Galiu pavežti.

– Pavežti?

– Susitarkim taip: tu palauki manęs čia, aš parūpinu daugiau maisto ir tada savo džipu nuvešiu tave kur tik panorėsi. Vis greičiau nei bėgte, kad ir kaip dumtum.

– Turi automobilį?

– Žinoma. Manai, tokią tolybę atpėdinau pėsčiomis?

Pagalvoju apie tas šešias valandas, kurias keliavau iki čia, ir susiraukiu.

– Nespėsi mirktelėti, kai būsime pas tavo brolį, – pažada jis. – Stovėk čia ir niekur neik, gerai?

Linkteliu.

– Ir būk gera, suvalgyk ką nors. Nenoriu, kad tavo gurgiantis pilvas mus išduotų, – nusišypso jis. Apie akis susimeta mielos raukšlelės.