Стефани Майер - Sielonešė

– Jo? – sukruto ieškotoja. – Kas tas jis?

Juoda siena užsitrenkė man nespėjus atsitokėti, maža to, dabar agresyviau nei visada. Tik šįkart ji pavėlavo – mažytę sekundės dalį.

Ir vėl prieš akis iškilo tas veidas: nuostabiai gražus, aukso atspalvio oda, gelsvomis gijomis išmargintos akių rainelės. Jį regint mane apėmė keistai saldus, nenusakomas malonumas.

Nors šįkart apsauginė siena užsidarė pagiežingai trinktelėdama, bet, kaip jau sakiau, ne itin greitai.

– Džaredas, – atsakiau aš. Nespėjau įkvėpti, kai paskui šį vardą išsiveržė kita mintis – jos: – Džaredas saugus.

4 S K Y R I U S

SAPNAS

Čia per tamsu, kad būtų taip karšta, arba per karšta, jog būtų taip tamsu. Vienas su kitu niekaip nedera.

Susigūžiu tamsoje slėpdamasi už retų geltonųjų keimarių krūmokšnių, prakaitas srūte srūva, tarsi dykuma norėtų iš kūno išsiurbti paskutinę drėgmę. Jau praėjo penkiolika minučių, kai iš garažo išvažiavo automobilis. Viduje nedega jokios šviesos. Sustumiamieji vartai liko praviri maždaug per du colius, girdžiu, kaip viduje ūžia oro kondicionierius. Įsivaizduoju iš jo plūstant drėgną, vėsų orą ir nieko taip netrokštu, kaip atsidurti po tuo srautu.

Sugurgia pilvas. Spaudžiu jį ranka. Čia taip tylu, kad net kvėpavimas gali mane išduoti.

Aš tokia alkana.

Tik mane gena kitkas – tamsiame urve, toli nuo čia, alkiu kamuojasi dar viena būtybė. Tas kitas laukia vienas ankštoje kalnų oloje, tapusia mums laikinais namais. Ką jis darytų, jei negrįšiu? Kaip išgyventų? Aš jam kaip motina, ir ta motinystės našta tokiai kaip aš, neturinčiai nei žinių, nei patirties, nepakeliamai sunki. Jaučiuosi visiškai bejėgė. Džeimis alkanas.

Namas stovi atokiai, aplink nematyti jokių kitų pastatų. Pradėjau jį stebėti dar dieną, danguje plieskiant iki baltumo įkaitusiai saulei, taigi kiūtau čia jau ilgiau nei pusdienį. Prie namų nepastebėjau ir jokio šuns.

Nuo tupėjimo maudžia kojas. Atsistoju, bet kūprinuosi, kad neišlįsčiau virš krūmų. Netoli namo eina sena upės vaga, balta smėlio juosta, vos matoma žvaigždžių šviesoje. Kelyje nesigirdi jokių automobilių.

Žinau, kad grįžę jie iškart susigaudys, kas čia lankėsi. Pabaisos, atrodantys kaip nekalta penkiasdešimtmetį perkopusių sutuoktinių pora. Jie tiksliai žinos, kas aš, ir paieškos vėl prasidės. Vadinasi, iki tol jau turiu būti toli nuo čia. Tikiuosi, kad jie išvažiavo į miestą pasilinksminti ir grįš vėlai. Regis, šiandien penktadienis. Jie taip uoliai perėmė žmonių įpročius, kad beveik nesiskiria nuo mūsų. Kaip tik dėl to jie ir laimėjo.

Tvora aplink namą siekia juosmenį. Ją peršoku lengvai, tyliai. Kiemas žvyruotas, todėl atsargiai statau kojas, kad nesuklupčiau. Atsiduriu plytelėmis grįstoje terasoje užpakalinėje namo dalyje.

Žaliuzės neužtrauktos. Nors vieninteliai šviesuliai šią minutę yra žvaigždės, to užtenka, kad suprasčiau, jog name nieko nėra. Šeima gyvena gana spartietiškai, todėl pajuntu jiems savotišką dėkingumą. Tokiuose apytuščiuose kambariuose viskas matyti kaip ant delno. Tiesa, čia man irgi sunkiai pavyktų išlikti nepastebėtai, bet jei reikalai pasisuktų taip, kad prireiktų slapstytis, aišku kaip dieną, būčiau žuvusi.

Atsargiai praveriu tinklines duris nuo mašalų, tada stiklines laukujes. Abejos atsidaro be jokio garso. Slenkstį peržengiu tyliau už šmėklą, greičiau iš įpročio, nes esu tikra, kad namie nėra nė gyvos dvasios.

Vėsa. Dangiška palaima.

Virtuvė kairėje. Matau blizgant granitinius stalviršius.

Nusiimu nuo pečių drobinį krepšį ir puolu prie šaldytuvo. Trukteliu už rankenos, viduje iškart užsidega lemputė. Ši akimirka man išsitęsia iki amžinybės – tokia esu išalkusi. Apžilpinta šviesos iš pradžių nieko nematau, bet nelaukiu, kol apsipras akys, ir griebiu viską, kas pasitaiko po ranka.

Pienas, pjaustytas sūris, maisto likučiai plastikiniame indelyje. Viliuosi, kad tai tas patiekalas iš vištienos ir ryžių, kurį mačiau juos taisantis vakarienei. Dabar tai bus mūsų naktipiečiai.

Sultys, krepšelis obuolių, morkos – šitie išsilaikys iki ryto.

Skubu į maisto sandėliuką. Man reikia ilgai negendančių produktų.

Akys jau apsiprato, todėl šluoju lentynas ir viską iš eilės kemšu į krepšį. Mmm, sausainiai su šokoladu. Taip maga atplėšti pakelį, bet susitvardau. Vėl reikliai suurzgia pilvas, sugriežiu dantimis, kad jo negirdėčiau.

Krepšys sveria ranką, vos nulaikau. Šito mums užteks tik savaitei, net jei labai taupysime. Tik vargu ar pavyks ką sutaupyti, greičiausiai surysime viską iš karto ir tebesijausime alkani. Prisigrūdu pilnas kišenes javainių batonėlių.

Vos nepamiršau. Skubu prie praustuvės ir pripildau gertuvę. Tada pasilenkiu prie srovės ir godžiai geriu tiesiai iš čiaupo. Vanduo liejasi į tuščią skrandį keistai skambėdamas.

Viskas, daugiau čia nėra ko veikti. Staiga, nei iš šio, nei iš to, mane apima panika. Noriu kuo greičiau iš čia ištrūkti. Iš šios žudančios civilizacijos.

Eidama atgal žiūriu sau po kojomis ir svarstau, kaip reikės partempti tokį sunkų krepšį, todėl iškart nepamatau terasoje išdygusios tamsios žmogystos. Atitokstu tik suėmusi durų rankeną.

Girdžiu, kaip šešėlis pusbalsiu nusikeikia. Netikėtai užklupta suspiegiu it paskutinė kvailė. Apsisuku ir lekiu prie paradinių durų, nes viliuosi, kad jos nebus užrakintos, o jei taip – kad spyna lengvai pasiduos.

Bet nespėju žengti nė dviejų žingsnių, kai tvirtos, šiurkščios rankos sugriebia mane už pečių ir trūkteli į save. Tai ne moteris – būtų per daug didelė ir stipri. Kaip atsakas į mano mintis pasigirsta vyriškas sodrus bosas.

– Dar vienas garsas – ir tu lavonas, – grėsmingai suurzgia. Po kaklu pajuntu aštrų, šaltą plieną, ir kojos atsisako klausyti.

Nesuprantu. Man leidžia pasirinkti? Kas šitas siaubūnas? Negirdėjau, kad bent vienas iš jų kada nors būtų sulaužęs taisykles. Galvoje sukasi tik vienas galimas atsakymas.

– Pirmyn, – iškošiu pro dantis. – Daryk, ką privalai! Nenoriu būti šlykščiu parazitu!

Laukiu, kol peilis smigs man į gerklę, prisimenu mažą būtybę kalnų oloje ir širdis apsipila krauju, galvoje skamba vienas vardas: Džeimi, Džeimi, Džeimi. Kas bus su tavimi?

– Gudru, – sumurma vyras kažkur į šoną, tarsi kalbėtų ne su manimi. – Vadinasi, esi ieškotoja ir čia spąstai. Iš kur jie sužinojo? – jis atitraukia peilį man nuo gerklės, bet vietoje jo ant kaklo pajuntu tvirtą ranką.

Sugniaužia taip stipriai, kad vos galiu kvėpuoti.

– Kur kiti? – tardo nesiliaudamas smaugti.

– Aš čia viena! – gergždžiu. Negaliu išduoti Džeimio. Ką jis darys, jei aš negrįšiu? Jis mirs iš bado!

Alkūne smogiu tiesiai į saulės rezginį – žinau, kad tai skausminga. Vyro pilvo raumenys tvirti lyg plienas, kaip ir ranka. Labai keista. Tokius raumenis turi tie, kas priversti kasdien grumtis, kad išgyventų. Tik ne parazitai.

Nors trenkiu iš visų jėgų, jis nė krust. Apimta nevilties spiriu jam į kulkšnį. Šito jis nesitikėjo, todėl susverdėja. Pasinaudojusi tuo išsivaduoju iš jo gniaužtų, bet vyras greitas ir spėja sugriebti už krepšio. Geležiniai pirštai vėl suspaudžia man gerklę.

– Ar taikiesiems kūnų grobikams tu ne per smarki?

Nesuprantu, ką jis nori tuo pasakyti. Maniau, kad visi ateiviai vienodi. Tačiau kas žino – gal jie irgi turi savų pamišėlių?

Išsiriečiu ir bandydama ištrūkti imu draskytis kaip katė. Susmeigiu į ranką nagus, bet jam nė motais, tik dar tvirčiau sugniaužia man gerklę.