Стефани Майер - Sielonešė

– Kaip viskas baigėsi?

– Laimei, sielonešis nesugebėdavo išbūti aktyvus tiek ilgai, kad sukeltų rimtą pavojų. Kevinas buvo perkeltas į kitą sielonešį, daug jaunesnį. Maištingas kūnas buvo pripažintas netinkamu naudoti ir sunaikintas.

– Dabar Kevinas yra septynerių skaičiuojant žmonių metais, visiškai normalus... Tiesa, jis pasiliko senąjį vardą. Jo prižiūrėtojai įdėjo daug pastangų, kad atsiskleistų muzikiniai Kevino talentai, taigi šiuo metu jam puikiai sekasi... – paskutinę frazę gydytojas ištarė perdėtai linksmai, tarsi ši džiugi žinia stebuklingai galėtų ištrinti viską, kas yra nutikę praeityje.

– Kodėl... – turėjau kostelėti, kad balsas skambėtų tvirtai ir aiškiai, – kodėl neperspėjote manęs apie galimą pavojų?

– Tiesą sakant, – įsiterpė ieškotoja, – visose verbavimo brošiūrose labai aiškiai parašyta, kad įsikūnyti suaugusiuose sielonešiuose yra rizikinga, palyginti su jaunais individais. Tai savotiškas iššūkis. Visur siūloma rinktis nesubrendusį kūną.

– Pasakymas „savotiškas iššūkis“ toli gražu neperteikia Kevino istorijos esmės, – sušnibždėjau aš.

– Šiaip ar taip, jūs į šias rekomendacijas neatsižvelgėte, – ji taikiai skėstelėjo rankas. Mano raumenys, priešingai, iš pykčio įsitempė taip, kad net subraškėjo krakmolyta siauros lovos paklodė. – Iš dalies aš jus suprantu: vaikystė – gana nuobodus gyvenimo tarpsnis. O jūs neabejotinai esate išskirtinė siela. Esu įsitikinusi, kad puikiai susitvarkysite ir su subrendusiu organizmu. Tai tik naujas sielonešis, jums – vienas iš daugelio. Neabejoju, kad greitai visiškai jį užvaldysite ir prieisite prie slapčiausių jo proto kertelių.

Kiek jau spėjau pažinti ieškotoją, nustebau, jog ji apskritai turi kantrybės laukti, štai kad ir mano asmeninio pritapimo. Pajutau, kaip ji nusivylė iškart iš manęs negavusi to, ko norėjo, ir mane vėl apėmė pyktis.

– Jei ši informacija jums tokia svarbi, kodėl pati nepabandėte įsikūnyti šiame sielonešyje? – paklausiau įniršusi.

Ieškotoja nustėro.

– Aš jums ne žiogas.

Nustebusi pakėliau antakius.

– Tai dar vienas mūsų žargonas, – paaiškino gydytojas. – Taip vadiname tuos, kurie pasirinkto sielonešio kūne neišbūna viso gyvenimo.

Aš supratingai linktelėjau. Mano buvusiuose pasauliuose šį reiškinį irgi savaip vadindavo, tiesa, kitaip, tačiau visur į tokias sielas buvo žiūrima paniekinamai. Taigi lioviausi uždavinėjusi ieškotojai beprasmius klausimus ir paklusniai išklojau, ką pavyko sužinoti.

– Jos vardas Melani Straider. Gimė Albukerkėje, Naujojoje Meksikoje. Pirmą kartą apie sielų invaziją sužinojo gyvendama Los Andžele. Kelerius metus sėkmingai slapstėsi negyvenamose vietovėse, kol sutiko... hmm... atleiskite, šioje vietoje atmintyje atsiranda balta dėmė, gal pabandysiu vėliau. Jai dvidešimt metų. Atvyko į Čikagą iš... – papurčiau galvą. – Keliavo keliais etapais, kartais ne viena. Vogtu automobiliu. Ji ieškojo pusseserės, vardu Šeron, tikėjosi, kad ji vis dar žmogus. Melani pastebėjo dar nespėjusią ką nors rasti ar su kuo nors susitikti. Bet... – nutilau išvydusi dar vieną akliną sieną. Įtempiau visas jėgas. – Manau... nors nesu tikra... kad ji kažkur paliko raštelį...

– Vadinasi, tikėjosi, kad jos kas nors ieškos? – godžiai paklausė ieškotoja.

– Taip... Jos tikrai... pasiges. Jei sutartoje vietoje ji nesusitiks su... – sugriežiau dantimis iš paskutiniųjų bandydama prasimušti pro iškilusią juodą sieną. Bergždžiai daužiausi į ją, kol iš įtampos kakta išrasojo smulkiais lašeliais. Ieškotoja su gydytoju stovėjo tylūs ir stengėsi man netrukdyti.

Pabandžiau nukreipti mintis kitur: dabar ausyse garsiai suriaumojo variklis – man dar nepažįstamas garsas. Kiekvieną kartą priartėjus kitos mašinos šviesoms, kraują įkaitindavo pliūpsnis adrenalino. Leidausi nešama atminties: štai jau brendu šaltomis miesto gatvėmis, slepiama nakties tamsos, einu pirmyn tik jai vienai žinomu keliu, galop atvesiančiu prie pastato, kur jie mane ir surado.

Ne mane – ją . Mano kūnas suvirpėjo.

– Nepersistenkite... – prabilo gydytojas.

– Ššš... – nutildė ieškotoja.

Mano protas sustingo ties baisaus suvokimo slenksčiu: deginama neapykanta ieškotojams viską užgožė ir plėtėsi toliau, kol mano pasąmonėje jie virto visišku blogiu, mirties pranašais. Vos galėjau tai ištverti, bet nesipriešinau, leidau tam jausmui galutinai mane užvaldyti ir vyliausi, kad taip susilpninsiu jos gynybą.

Įdėmiai stebėjau, kaip ji stengiasi pasislėpti, nors supranta, kad tai neįmanoma. Pieštuko nuolauža ant skiautelės popieriaus paskubom kažką brūkštelėja. Greitosiomis kyštelėja po durimis. Ne po atsitiktinėmis.

– Penktas aukštas, penktas koridorius, penktos durys – jos žinutė ten.

Ieškotojos delne atsirado nedidelis telefonas, pusbalsiu išbėrė keletą žodžių.

– Ji buvo įsitikinusi, kad pastatas saugus, – tęsiau aš. – Žinojo, kad jis negyvenamas. Ji nesuprato, kaip ją susekė. Ar jie rado Šeron?

Mano rankos iš siaubo pašiurpo it žąsies oda.

Klausimą uždaviau ne aš.

Kad ir ne mano ištarti, žodžiai nuskambėjo taip natūraliai, tarsi būčiau klaususi aš. Ieškotoja nieko neįtarė.

– Pusseserę? Ne, daugiau jokio žmogaus jie nerado, – atsakė ji, ir mano kūnas iškart atsipalaidavo. – Merginą pastebėjo įeinant į tą pastatą. Visi žinojo, kad jis negyvenamas, ir ją pamačiusiam piliečiui tai pasirodė įtartina. Jis pranešė mums, todėl pradėjome pastatą stebėti, laukėme, ar kas nors pasirodys. Kai tapo aišku, kad ji veikia viena, įsiveržėme vidun. Ar galite sužinoti sutartą susitikimo vietą?

Pabandžiau.

Kiek prisiminimų! Kokie spalvingi ir ryškūs! Pamačiau šimtus vietų, kuriose nebuvau buvusi, pirmąkart išgirdau jų pavadinimus. Namas Los Andžele, apsuptas išlakių medžių. Netoli prie Vinslou Arizonoje miško pievelė, joje pastatyta palapinė ir dega laužas. Nuošalus akmenuotas paplūdimys Meksikoje. Kažkur Oregone ola, kurios įėjimą slepia vandens uždanga. Palapinės, lūšnos, nemokšiškai sukaltos pastogės. Kuo toliau, tuo vardai ir vietovės darėsi vis miglotesni: arba ji nelabai gaudėsi, kur esanti, arba jai buvo vis vien.

Man, sielai, vardu Klajoklė, šie prisiminimai tiko tarsi būtų buvę mano pačios. Nuo jos skyriausi tik tuo, kad klajoklės dalią pasirinkau savo noru. Visi jos prisiminimai buvo užnuodyti baimės – būti pagautai. Ji ne klajojo, o bėgo.

Pajutau, kad dar kiek, ir imsiu jos gailėtis. Todėl sutelkiau dėmesį tik į savo užduotį. Man neįdomu, kur ji lankėsi anksčiau, svarbu, kur ketino eiti ir su kuo susitikti. Pabandžiau atrinkti prisiminimus, susijusius su Čikaga, tačiau prieš akis sukosi tik atsitiktiniai padriki vaizdai. Išplėčiau paiešką aprėpdama laiką ir vietą aplink Čikagą. Šaltis. Aiškiai pajutau šaltį ir keistą nerimą.

Kur ta vieta? Pabandžiau prasibrauti į priekį – ir vėl prieš akis iškilo siena.

Sunkiai atsidusau.

– Kažkur užmiestyje... parke... viename iš valstybinių parkų, toli nuo gyvenamų vietų. Ji anksčiau ten nėra buvusi, bet žino, kaip nusigauti.

– Ar greitai ji turėjo ten nuvykti? – paklausė ieškotoja.

– Greitai, – atsakiau. – Ar ilgai aš čia, šioje ligoninėje?

– Kūnas gijo devynias dienas, norėjome būti tikri, kad organizmas visiškai atsigavo, – pasakė gydytojas. – Įkūnijimo operacija buvo atlikta šiandien, dešimtą dieną.

Dešimt dienų. Mano kūnas suvirpėjo iš palengvėjimo.

– Per vėlu, – tariau, – susitikimo laikas praėjo. Ir dėl raštelio... jau per vėlu, – aiškiai pajutau savo sielonešės reakciją. Ji mėgavosi pergale. Leidau jos mintims virsti žodžiais, kad sužinočiau bent kruopelę tiesos. – Jo ten jau nebus.