Стефани Майер - Sielonešė

Stephenie Meyer

S I E L O N E Š Ė

Iš anglų kalbos vertė

Rita Kaminskaitė

Versta iš: Stephenie Meyer

THE HOST

Little, Brown and Company,

New York, 2008

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 9786090109908

Copyright © 2008 by Stephenie Meyer

This edition published by arrangement with Little,

Brown and Company, New York, USA.

All rights reserved.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Rita Kaminskaitė, 2010

© Leidykla „Alma littera“, 2010

Iš anglų kalbos vertė Rita Kaminskaitė

Redaktorė Lina Kaminskienė

Korektorė Rasa Praninskienė

E. knygą maketavo Jurga Morkūnienė

Skiriu savo motinai Kendei,

išmokiusiai, kad svarbiausias bet kurios

istorijos motyvas yra meilė.

Klausimas

Kūnas mano namai

mano žirgas ir mano skalikas

kas man daryti

jei tu esi kritęs

Kur aš miegosiu

Kaip josiu

Ir ką medžiosiu

Kur keliausiu

be savo žirgo

greito ir nekantraus

Kaip aš suvoksiu

tankmėj begalinėj

tyko pavojai ar turtai

Kai kūnas dar sveikas

tik nebegyvas skaistus šuo

Kaip gi ten bus

gulėt danguje

be stogo be durų

be vėjo akims

Už debesies besimainančio

kaip pasislėpsiu?

May Swenson (vertė Liudvikas Jakimavičius)

P R O L O G A S

ĮKŪNIJIMAS

Gydytoją vadino Brydžiu Giliame Vandenyje.

Kaip ir visos sielos, jis buvo tobulas iš prigimties: taurus, paslaugus, sąžiningas, mokantis atjausti ir nepaprastai geros širdies. Brydis Giliame Vandenyje nežinojo, kas yra nerimas.

Retai kas matė gydytoją suirzusį. Deja, Brydis Giliame Vandenyje gyveno žmogaus kūne, tad kartais neišvengiamai susierzindavo.

Girdėdamas operacinės kampe šnabždantis būrelį studentų, būsimų gydytojų, Brydis tvirtai sučiaupė lūpas. Buvo keista ir neįprasta matyti gydytoją apniukusį, nes jis beveik niekada nepaliaudavo šypsotis.

Darenas, ilgametis Brydžio padėjėjas, pastebėjo gydytojo veide šmėstelint nepasitenkinimą ir draugiškai paplekšnojo jam per petį.

– Brydi, jiems paprasčiausiai smalsu, – tyliai pratarė.

– Argi įkūnijimas tokia jau reta ir įdomi procedūra? Prireikus ją gali atlikti bet kuri siela. Jie erzeliuoja veikiau iš tuščio smalsumo. Iš to, ką šiandien pamatys, tikrai neišmoks nieko nauja, – pridūrė Brydis ir nustebo išgirdęs ledinę visuomet ramaus savo balso gaidelę.

– Jie dar nėra matę suaugusio žmogaus, – Darenas mėgino užtarti studentus.

Brydis kilstelėjo antakį.

– Ar jie akli ir nemato vienas kito? O gal neturi veidrodžių?

– Tu puikiai supranti, ką norėjau pasakyti. Laukinio, nepavergto žmogaus. Besielio maištininko.

Brydis pasisuko į operacinį stalą. Ten ant pilvo gulėjo jaunutė mergina be jokių gyvybės ženklų. Prisiminė, koks buvo sumaitotas belaisvės kūnas, kai ieškotojai ją atgabeno į ligoninę, ir širdis suvirpėjo iš gailesčio. Kiek vargšelei teko iškentėti...

Dabar kūnas atrodė nepriekaištingai, sužalojimų nelikę nė pėdsako. Brydžio tai nestebino.

– Ji atrodo kaip bet kuri iš žmonių, – gydytojas murmtelėjo Darenui. – Iš pažiūros mes niekuo nuo jų nesiskiriame. O kai atsigaus, jau bus mūsų rūšies.

– Suprask, studentai jaudinasi, tik tiek.

– Siela, kurią šiandien įkūnysime, nusipelnė didesnės pagarbos. Nenorėčiau, kad jie taip spoksotų į būsimos sielonešės kūną. Vargšė siela ir taip turės rūpesčių, kol apsipras šiame pasaulyje, nereikia dar labiau jos skaudinti, – sakydamas „skaudinti“ Brydis galvoje turėjo ne smalsius studentų žvilgsnius. Jo balsas vėl tapo šaltas kaip ledas.

Darenas dar kartą patapšnojo jam per petį.

– Viskas bus gerai. Ieškotojai reikia informacijos ir...

Brydis, išgirdęs minint ieškotoją , tokiu žvilgsniu perliejo Dareną, kad šiam užsinorėjo prasmegti skradžiai žemę. Padėjėjas iš netikėtumo loštelėjo ir nervingai sumirksėjo.

– Atleisk, – atitokęs atsiprašė Brydis. – Nemaniau, kad taip susierzinsiu. Tai vis dėl šios sielos... Ko gero, per daug imu į širdį.

Gydytojo akys nukrypo į šalia stalo pastatytą kriogeninį konteinerį. Nemirkčiojanti raudona lemputė reiškė, kad jis užimtas ir siela jame kietai užmigdyta.

– Ji specialiai buvo atrinkta šiai užduočiai, – Darenas ramindamas priminė Brydžiui. – Ji išskirtinė, narsesnė už daugelį iš mūsų. Prisimink buvusius šios sielos gyvenimus. Neabejoju, jei tik galėtume jos atsiklausti, pati priimtų šį iššūkį.

– Ar bent vienas iš mūsų atsisakytų padirbėti dėl visuotinės gerovės?! Juk kalbame visai ne apie tai! Ar šiuo atveju reikia tokios aukos? Ar tai taip būtina? Turiu omeny ne savanorišką jos sutikimą, o apskritai, ar iš sielos – bet kurios – galima to reikalauti?

Studentams nuo liežuvių irgi nenuėjo kriogeniniame konteineryje mieganti siela. Būrelis stengėsi kalbėti tyliai, bet jaudulys buvo stipresnis, tad Brydis aiškiai girdėjo kiekvieną jų žodį.

– Kalba, kad ji gyvenusi šešiose planetose.

– O aš girdėjau, esą septyniose.

– Sako, ji niekada nepraleido dviejų gyvenimų tos pačios rūšies kūne.

– Ar tai išvis įmanoma?

– Daug kuo ji buvo! Gėle, lokiu, voru...

– ...reginčia jūržole, šikšnosparniu...

– ...net slibinu!

– Septyniose planetose?! Nė už ką nepatikėsiu.

– Mažiausiai septyniose! Gimė Ištakose – sielų planetoje.

– Eik jau?! Ištakose?

– Prašau tylos! – šurmulį nutraukė Brydis. – Jei nesilaikysite tvarkos, būsiu priverstas jus išprašyti iš operacinės.

Sugėdintas šešetukas akimirksniu nuščiuvo ir išsisklaidė pakampiais.

– Darenai, galim pradėti.

Viskas jau buvo parengta: ant stalelio šalia merginos išdėlioti reikalingi įrankiai ir vaistai, ilgi, tamsūs belaisvės plaukai sukišti po chirurgine kepuraite, kad aiškiai matytųsi jos liaunas kaklas. Raminamųjų paveikta mergina kvėpavo ramiai ir vienodai. Saulėje įdegusi jos oda buvo skaisti ir lygi, be jokio įbrėžimo, be jokių... šiurpaus kritimo pėdsakų.

– Darenai, gali pradėti atšildyti sielą.

Žilaplaukis padėjėjas jau stovėjo prie kriogeninio konteinerio uždėjęs ranką ant jungiklio. Atidarė apsauginį dangtelį ir pasuko diską. Raudona lemputė nedidelio pilko konteinerio viršuje sumirkčiojo ir pradėjo pulsuoti, kas sekundę vis stipriau, pamažu keisdama spalvą.

Brydis sutelkė visą dėmesį į nejudantį kūną. Paėmė skalpelį, įgudusiai perpjovė sprando odą ir skubiai užpurškė vaistų, kad sustabdytų plūstantį kraują. Stengdamasis nepažeisti kaklo raumenų atsargiai platino ir gilino pjūvį, kol subolavo viršutiniai stuburo slanksteliai.

– Siela parengta, Brydi, – pasakė Darenas.

– Puiku. Duokš ją čia.

Kartu juodu dirbo daugelį metų, todėl nė nepasižiūrėjęs Brydis žinojo, kad už nugaros laukia Darenas ir ištiestoje rankoje laiko sielą. Gydytojas praskėtė pjūvį.

– Nagi, mieloji, metas namo, – sumurmėjo jis.

Prieš akis pasirodė Dareno ranka, delne sidabru blykstelėjo bundanti siela.

Kiekvieną kartą, matydamas apnuogintą sielą, Brydis negalėdavo nesižavėti įstabiu jos grožiu.