Стефани Майер - Sielonešė

Lifto šachta. Apleista ir tuščia, pasmerkta kaip visas šis pastatas. Kažkada buvusi slaptavietė dabar virs kapu.

Nesustoju. Apsisprendusi iškart pajuntu palengvėjimą. Tai mano kelias. Jei lemta žūti, mirsiu kaip nugalėtoja.

„Ne, ne, ne!“ Karštligiškai bandžiau išsivaduoti iš kankinamų jos prisiminimų, tik veltui – mes su ja buvome nedalomas vienis. Drauge nuskriejome prie bedugnės krašto – tiesiai į pražūtį.

– Stokite! – šaukia nevilties apimti persekiotojai.

Man norisi nusikvatoti, nes suprantu, kad aš jiems per greita, kad spėsiu. Įsivaizduoju, kaip jų rankos per kelis colius už nugaros taikosi mane pastverti. Baigiasi grindys, bet aš nė nestabtelėjusi šoku ir prasmengu juodoje bedugnėje.

Mane praryja tuštuma. Kojos vis dar bėga – be jokio tikslo. Rankomis graibau orą tuščiai bandydama rasti ką nors, už ko galėčiau užsikabinti. Pro ausis švilpia ledinis vėjas, stiprus tarsi viesulas.

Pirmiausia išgirstu dunkstelint, tik tada pajuntu... Vėjas nurimo...

Liko tik skausmas... Vien skausmas.

Kada jis liausis.

„Per žemai“, – šnabždu veriama skausmo.

Kada jis baigsis? Kada...

Baisias kančias prarijo juoduma, ir aš atsipalaidavau dėkodama atminčiai, kad pagaliau tai baigėsi. Tamsa viską nugalėjo, ir dabar aš laisva. Kad nusiraminčiau, giliai įkvėpiau – tai buvo vienas iš mano naujo kūno įpročių. Mano kūno.

Netikėtai spalvos vėl atgijo ir atmintis grįžo su nauja jėga.

Ne! Siaubingai išsigandau, kad vėl teks išgyventi tą šaltį, skausmą, bet labiausiai bijojau pačios baimės.

Tik šįkart prisiminimai man parodė visai ką kita, tarsi jie būtų apnuoginę pačią slapčiausią atmintį – baigiamąjį prisiminimą lyg paskutinį oro gurkšnį. Šio paveikslo ryškumas ir sužadinti jausmai nė iš tolo neprilygo net pačiam pirmajam.

Tamsa jau buvo prarijusi viską, išskyrus viena, – žmogaus veidą.

Jis man pasirodė niekuo neišsiskiriantis – tokie naujajam kūnui atrodytų gyvatiški paskutinio mano sielonešio čiuptuvai. Žmonių veidai man nebuvo naujiena: rengdamasi šiam pasauliui peržiūrėjau jų daugybę. Iš pirmo žvilgsnio visi daugmaž vienodi, gal tik nežymiai skyrėsi spalvos ir forma, pagal tai ir buvo galima atskirti vieną individą nuo kito, ir tai tik geriau įsižiūrėjus. Kūną užbaigdavo ovali galva su priekine dalimi – veidu, jo viduryje stirksodavo atsikišusi nosis, abipus jos – akys, po nosimi siauras brūkšnys – burna. Galvos šonuose kyšodavo ausys. Taigi visi pojūčiai, išskyrus lytėjimą, buvo sutelkti vienoje vietoje. Kaulai aptraukti oda, viršugalvį dengdavo plaukai, plonytė, išgaubta jų linija eidavo virš akių. Kai kurių veidų apačia irgi apaugusi plaukais – tik vyriškosios lyties individų. Odos atspalviai įvairuodavo nuo šviesiai rausvo iki tamsiai rudo, beveik juodo. Jei ne šios smulkmenos, kaip reikėtų juos atskirti vieną nuo kito?

Tačiau šitą veidą būčiau atskyrusi iš milijonų.

Kampuotas, ryškiai atsikišę skruostikauliai, oda šviesiai ruda, aukso atspalvio. Plaukai vos tamsesni už odą, išskyrus kelias išblukusias gelsvas sruogas. Tokios pat spalvos plaukelių linijos viršuje rėmino akis. Baltuose jų obuoliuose ryškiai išsiskyrė dar tamsesnė rainelė, kaip ir plaukai išmarginta šviesiomis gijomis. Akis apipynęs šviesių raukšlelių voratinklis. Jos atmintis man pašnibždėjo, kad taip būna tada, kai žmogus dažnai juokiasi įsaulyje arba žiūri prisimerkęs.

Nieko neišmaniau apie šių būtybių grožio suvokimą, vis dėlto tvirtai žinojau – šis veidas nuostabiai gražus. Troškau žiūrėti į jį amžinai. Vos tai supratau, veidas išnyko.

„Mano“, – sukirbėjo galvoje priešiška, nežinia iš kur atsiradusi mintis.

Vėl nustėrau, buvau priblokšta. Juk be manęs čia nieko nebuvo. Paprasčiausiai negalėjo būti. Tik ta mintis – tokia stipri, tokia tikroviška!

Neįmanoma. Nejau ji, ta mergina, tebeegzistuoja? Juk dabar čia turėjau būti tik aš.

„Mano, – nenusileidau jai. Visos galios ir valdžia dabar priklausė tik man, norėjau, kad ji tai vienąkart ir visiems laikams suprastų. – Dabar čia viskas mano.“

„Tai kodėl tada aš su ja kalbuosi?“ – paklausiau savęs. Tą akimirką mintis nutraukė pašaliniai balsai.

2 S K Y R I U S

POKALBIS

Kažkas tyliai šnekėjosi – visai šalia. Tik dabar juos išgirdau, nors pokalbis, matyt, jau buvo įpusėjęs.

– Bijau, kad ji viso to gali nepakelti, – tarė vyras žemu ir švelniu balsu. – Bet kam to būtų per daug. Tiek prievartos! – ištarė bjaurėdamasis.

– Ji sušuko tik kartą, – išgirdau aukštoką, spigų moters balsą. Tai ji pasakė beveik neslėpdama piktdžiugos, tarsi šis teiginys jų pokalbyje būtų buvęs lemiamas.

– Žinau, – sutiko vyras. – Ji labai stipri. Kiti sugniuždavo ir daug lengvesnėmis aplinkybėmis.

– Neabejoju, kad ji susitvarkys, kaip jums ir sakiau.

– Galbūt jums reikėjo pasirinkti kitą profesiją, – tarė vos tvardydamasis vyras. „Sarkazmas“, – įvardijo mano atmintis. – Tapti gydytoja kaip ir aš.

Moterį tai pralinksmino. Juokas. Ji juokėsi.

– Nemanau. Mes, ieškotojai, kitaip „gydome“ pasaulį.

Mano kūnui buvo pažįstamas žodis ieškotojas . Išgirdus jį, nugara perbėgo šiurpas. Reakcija, likusi iš ano – mano kūno – gyvenimo. Žinoma, ano, nes man ieškotojų nėra ko baimintis.

– Žinot, kas mane visuomet domino: ar jūsų profesijos atstovai taip jau tvirtai atsispiria žmogiškoms silpnybėms? – garsiai mąstė vyras, o balse buvo juntamas susierzinimas. – Prievarta ir smurtas – neatskiriama jūsų darbo dalis, net tai žinodama vis tiek pasirinkote jį. Nejau įgimti jūsų kūno polinkiai taip jus veikia, kad galite mėgautis visu tuo siaubu?

Nustebau, nes tai panėšėjo į kaltinimą. Pokalbis veikiau priminė... ginčą. Tas priešiškumas, kad ir vos nujaučiamas, mano sielonešei buvo gerai pažįstamas, bet man... Iki šiol nieko panašaus nebuvau patyrusi.

Moteris ėmė gintis.

– Prievartos imamės ne savo noru, tik kai esame priversti. Tik tada duodame atkirtį. Turėtumėte džiaugtis, kad yra kas dirba tokį... nemalonų darbą. Patikėkite, mums reikia nemažos stiprybės. Be mūsų ramus jūsų pasaulėlis būtų sudaužytas į šipulius.

– Tai buvo seniai. Dabar pasaulis kitoks. Manau, jūsų profesija greitai bus atgyvena.

– Jūs klystate, ir įrodymas guli ant šios lovos.

– Viena žmogiška būtybė, viena mergina, ir ta beginklė, – atsakė ir dar ironiškai pridūrė: – Sutinku, sielų visuomenei tai išties rimta grėsmė.

Moteris sunkiai iškvėpė. „Atodūsis.“

– Bet iš kur ji atsirado? Kaip atsidūrė vidury Čikagos, kur seniai nerasi nė vieno žmogaus? Per šimtus mylių nuo čia maištininkų nelikę nė pėdsakų! Nejau ji veikė viena?

Ieškotoja bėrė klausimus vieną po kito, nelaukdama atsakymo, lyg kalbėdama pati su savimi.

– Tai jau jūsų bėda – ne mano, – atsakė vyras. – Mano pareiga – padėti šiai sielai apsiprasti, kad patirtų kuo mažiau skausmo ir traumų naujos sielonešės kūne. O jūs, čia būdama, tik trukdote.

Pamažu grįžau iš nebūties, vangiai apsiprasdama su naujojo pasaulio pojūčiais, todėl tik dabar suvokiau, kad juodu kalba apie mane. Ta siela esu aš. Šis žodis, kad ir ką jis iki šiol reiškė mano sielonešei, dabar įgis naują, visai kitą reikšmę. Kiekvienoje planetoje mes pasivadindavome vis kitaip. Siela. Vykusiai parinktas pavadinimas. Nematoma jėga, valdanti kūną.

– Mano klausimai, turint galvoje šią sielą, ne mažiau svarbūs nei tolesni jūsų planai.