Стефани Майер - Sielonešė

– Nesuprantu, ką norite pasakyti.

– Jūsų sielonešė priklausė maištininkams, – ieškotojos balsas virptelėjo, vadinasi, ji truputį jaudinasi. – Žmones, kurie žinojo apie mus iki įkūnijimo, daug sunkiau nugalėti. Jūsų sielonešė vis dar priešinasi.

Abu nutilo, laukė, ką atsakysiu.

Priešinasi? Sielonešė neleidžia man prieiti prie prisiminimų? Mane dar kartą supurtė siautulingas pyktis ir aš vėl negalėjau sulaikyti nuostabos.

– Ar tikrai įkūnijimo procedūra praėjo sėkmingai? – paklausiau žodžius košdama pro dantis.

– Taip, – patvirtino gydytojas. – Visos aštuoni šimtai dvidešimt septynios sąsajos prisitvirtino tinkamiausiuose taškuose.

Šis protas pareikalavo kur kas daugiau mano sugebėjimų nei bet kurio ankstesnio sielonešio, laisvas liko tik šimtas aštuoniasdešimt vienas čiuptuvas. Galbūt tiek aktyvių taškų ir lėmė, kad jausmai buvo tokie aiškūs.

Nusprendžiau atsimerkti. Laikas patikrinti, ar gydytojas teisus, ar visos kitos organizmo dalys veikia kaip reikiant.

Šviesa. Ryški, akinama. Nevalingai užsimerkiau. Praėjusiame gyvenime šviesos spinduliai mane pasiekdavo tik prasiskverbę pro mažiausiai šimtą sieksnių vandens. Tačiau šitos akys matė daug ryškesnę šviesą ir buvo prie jos pripratusios. Vos vos kilstelėjau vokus, kad blakstienos bent kiek užstotų šviesą.

– Gal norėtumėte, kad užgesinčiau šviesą?

– Ne, gydytojau. Mano akys greitai pripras.

– Puiku, – tarė jis, ir aš supratau, kad jam patiko ištartas savybinis įvardis „mano“.

Abu kantriai laukė, kol plačiai atsimerksiu.

Protas iškart atpažino patalpą – įprastas ligoninės kambarys. Palata. Lubos išklijuotos baltomis plytelėmis su tamsiais taškeliais, tarp jų vienodais tarpais įmontuotos tokio pat dydžio stačiakampės lempos. Sienos nudažytos šviesiai žalia spalva – ji ramino, bet kartu siejosi su ligonine. „Prastas pasirinkimas“, – nejučia pagalvojau.

Žmonės buvo daug įdomesni nei kambarys. Gydytojas – suskambo galvoje, žvilgsniui sustojus ties vyru. Jis dėvėjo laisvus mėlynai žalius marškinius trumpomis rankovėmis ir plačias kelnes. Mediko drabužiai. Veidas buvo apaugęs retos, neįprastos spalvos plaukeliais. Atmintis pavadino juos rudais.

Ruda! Jau tris gyvenimus nebuvau mačiusi jokios spalvos. Regint šį pusiau vario, pusiau imbiero plaukų atspalvį mane apėmė nostalgija.

Šis veidas niekuo neišsiskyrė iš kitų, bet atmintis jį apibūdino kaip malonų .

Mano dėmesį patraukė nekantrus ieškotojos alsavimas.

Kokia smulkutė! Jei būtų elgusis tyliai, dar ilgai nebūčiau pastebėjusi jos stovint šalia gydytojo. Maža, nekrintanti į akis, tamsi dėmė ryškiai apšviestoje palatoje. Nuo galvos iki kojų apsirengusi juodai – klasikinio kirpimo kostiumėlis, po juo golfas. Plaukai irgi juodi, iki pečių, užkišti už ausų, oda tamsaus gymio – daug tamsesnė už gydytojo.

Abu puikiai tvardėsi, iš nežymiai pasikeitusių veidų neįstengiau išskaityti minčių. Vis dėlto mano atmintis sugebėjo apibūdinti, ką tuo metu išgyveno moteris. Juodi antakiai virš kiek išverstų akių buvo truputį suraukti. Tokia mina man pasirodė pažįstama. Tai ne pyktis. Veikiau įtampa ir susierzinimas.

– Kaip dažnai tai atsitinka? – paklausiau gydytojo.

– Nedažnai, – pasakė jis. – Pastaruoju metu retai gauname suaugusių sielonešių. Nesubrendę individai lengviau pasiduoda įtakai. Tačiau jūs pageidavote suaugusio...

– Taip.

– Dauguma sielų, priešingai, pirmenybę teikia kuo jaunesniems sielonešiams. Žmogaus gyvenimo trukmė daug trumpesnė už visų tų rūšių, su kuriomis buvote susidūrusi anksčiau.

– Aš puikiai susipažinusi su faktais, gydytojau. Sakykite, ar jums pačiam anksčiau yra tekę susidurti su... maištininkais?

– Asmeniškai tik kartą.

– Papasakokite man, – pajutau, kad mano žodžiai nuskambėjo gana šiurkščiai, tad pridūriau: – Prašau.

Gydytojas atsiduso.

Ieškotoja stovėjo sunėrusi rankas ir barbeno pirštais. Matyt, nekantrauja kuo greičiau išpešti iš manęs reikalingą informaciją.

– Tai atsitiko prieš ketverius metus, – pradėjo gydytojas. – Siela pageidavo suaugusio sielonešio, vyriškosios lyties. Kaip tyčia, pirmas tinkamas žmogus gyveno kartu su maištininkais nuo pirmųjų užkariavimo dienų. Jis... žinojo, kas atsitiks, jeigu jį sučiups.

– Kaip ir manasis sielonešis.

– Hm, taip, – kostelėjo jis. – Gyvenimas Žemėje tai sielai buvo antras. Ji atkeliavo iš Aklojo pasaulio.

– Aklojo pasaulio? – paklausiau kilstelėdama galvą.

– O, atleiskite, jūs juk nežinote mūsų vietinio žargono. Kažkada ten gyvenote, ar ne? – jis išsitraukė iš kišenės mažutį prietaisą – delninuką – ir greitai permetė akimis ekraną. – Taip, septintoji jūsų planeta. Aštuoniasdešimt pirmame sektoriuje.

– Aklasis pasaulis? – dar kartą paklausiau aiškiai nepatenkinta.

– Tie, kas ten gyveno, jį vadina Dainuojančiuoju pasauliu.

Aš lėtai linktelėjau: taip jau geriau.

– O ten negyvenusiems tai Šikšnosparnių planeta, – sumurmėjo ieškotoja.

Pažvelgiau į ją ir mintyse iškilo šlykštaus skraidančio gyvio vaizdas. Prisimerkiau iš pasibjaurėjimo, tarsi būčiau žiūrėjusi ieškotojos akimis.

– Kaip suprantu, jūs ten negyvenote, – atsainiai leptelėjo jai gydytojas. – Tą sielą pavadinome Daina Skrajūne, kažką panašaus tas vardas reiškė... Dainuojančiojo pasaulio kalba. Tačiau netrukus ji pasirinko savo sielonešio vardą – Kevinas. Atsižvelgiant į buvusį gyvenimą, šiai sielai buvo skirta tapti muzike, tačiau ji pareiškė, kad esą labiau prie širdies sielonešio darbas mechanikos srityje.

– Nors toks elgesys iš esmės neperžengė leidžiamų ribų, Kevino guodėjui tai iš pat pradžių kėlė šiokį tokį nerimą.

– Paskui Kevinas pradėjo skųstis, kad jam užeina užmaršties priepuolių. Jį grąžino į ligoninę ir mes atlikome visus įmanomus tyrimus, kad įsitikintume, jog sielonešio smegenyse nėra jokio defekto. Tirdami keli gydytojai pastebėjo, kad jo elgsena ir asmenybė stipriai pasikeitė. Kai apie tai paklausėme paties Kevino, jis atsakė visiškai neatsimenąs kai kurių savo pareiškimų ar veiksmų. Ir toliau kartu su guodėju jį stebėjome, kol galiausiai tapo aišku, kad sielonešis kartkartėmis užvaldo Kevino kūną.

– Užvaldo kūną? – išplėčiau akis. – Sielai nežinant? Sielonešis susigrąžindavo savo kūną?

– Deja, taip. Kevinas buvo per silpnas jį nuslopinti.

Per silpnas...

Ar ir mane jie laiko tokia? Ar aš irgi silpna , jei neįstengiu priversti šio proto atsakyti į mano klausimus? Silpnesnė už sielonešę, jei mano galvoje vis dar sukasi gyvos jos mintys, ten, kur nieko neturėjo būti, išskyrus atmintį. Visuomet laikiau save stipria, todėl mintis apie silpnumą išmušė mane iš pusiausvyros. Susigėdau.

Gydytojas pasakojo toliau.

– Paskui kai kas atsitiko ir buvo nuspręsta...

– Kas atsitiko?

Jis žiūrėjo į žemę ir tylėjo.

– Kas atsitiko? – perklausiau, šį kartą įsakmiau. – Manau, turiu teisę žinoti?

Gydytojas sunkiai atsiduso.

– Taip. Kevinas... užpuolė gydytoją, kai... buvo praradęs save, – vyras susiraukė, tarsi tie žodžiai jį būtų žeidę. – Netekęs nuovokos jis smogė gydytojai kumščiu ir, kai toji apalpo, atėmė skalpelį. Keviną radome irgi be sąmonės. Manome, kad sielonešis ketino tiesiog išpjauti sielą iš savo kūno.

Praėjo šiek tiek laiko, kol atsikvošėjau ir vėl galėjau kalbėti. Balsas buvo toks silpnas, kad labiau priminė atodūsį.