Стефани Майер - Sielonešė

– Dėl to būtų galima ir pasiginčyti.

Kažkuris iš jų sujudėjo, moteris prakalbo tyliau.

– Kada ji atsibus? Migdomieji jau turėtų liautis veikę, – sušnibždėjo ieškotoja.

– Tada, kai bus tam pasirengusi. Palikite ją ramybėje. Leiskime pačiai spręsti, kada ateis tinkamas laikas, ji to nusipelnė. Įsivaizduokite, kokį sukrėtimą ji išgyveno – juk maištininkės kūne atsidūrė paskutinėmis jos gyvenimo akimirkomis! Nepamirškite, kad mes gyvename taikiame pasaulyje! – iš susijaudinimo gydytojas pakėlė balsą.

– Ji stipri, – moteris buvo įsitikinusi. – Pasižiūrėkite, kaip šauniai susidorojo su pirmaisiais prisiminimais, baisiausiais iš visų. Ši siela, kad ir kas jos laukia, susitvarkys.

– Ir vis dėlto kodėl ji turi taip kentėti... – sumurmėjo gydytojas aiškiai nesitikėdamas jokio atsakymo.

Tačiau moteris atsakė:

– Mums reikia informacijos, todėl privalome...

– Sakote – „privalome“? Man regis, čia labiau tiktų žodis „norime“.

– Kažkas turi dirbti ir purvinus darbus, – tęsė ieškotoja, tarsi vyras nė nebūtų nutraukęs jos kalbos. – Iš to, ką žinau apie šią sielą, neabejoju, kad ji su džiaugsmu priimtų tokį iššūkį. Kaip ją pavadinote?

Stojo ilga pauzė. Moteris laukė.

– Klajokle, – galiausiai nenoromis atsakė gydytojas.

– Jai tinka, – pritarė pašnekovė. – Nors oficialios statistikos neturiu, žinau, kad ji viena iš nedaugelio, jei ne vienintelė, iki šiol niekur nėra apsistojusi. Taip, Klajoklė bus kaip tik, bent jau kol pati išsirinks vardą.

Vyras nieko neatsakė.

– Aišku, ji gali pasivadinti ir sielonešės vardu... jei ne viena smulkmena: jo nežinome, nes mūsų duomenų bazėje nėra nei šios merginos pirštų, nei akies tinklainės atspaudų, taigi jos asmenybės nustatyti nepavyko.

– Ji nenorės žmogaus vardo, – sumurmėjo gydytojas.

– Kiekvienas renkasi, kas jam geriausia, – taikiai atsakė pašnekovė.

– Ji to nusipelnė labiau nei kiti – jūsų ieškotojai jau tuo pasirūpino.

Pasigirdo aštrus garsas – skubriai sukaukšėjo kulniukai. Moteris vėl prakalbo, dabar iš priešingo kambario galo.

– Pirmosiomis užėmimo dienomis jums čia nelabai būtų patikę.

– Kaip jums nepatinka dabartinė taika.

Pašnekovė dirbtinai, be jokio linksmumo nusijuokė. Mano protas jau neblogai prisitaikė, nes iš jųdviejų intonacijų ir užuominų nesunkiai supratau pokalbio esmę.

– Jūs nelabai įsivaizduojate, ką mes veikiame iš tikrųjų. Dažniausiai ilgas valandas prakiurksome prie kompiuterio ar žemėlapių. Iš esmės tai darbas biure su krūva popierių. Ne taip dažnai, kaip manote, tenka dalyvauti antpuoliuose ar gaudynėse ir griebtis prievartos.

– Šiaip ar taip, prieš dešimt dienų ginkluoti vaikėtės šią merginą ir jai neliko kito pasirinkimo, kaip nusižudyti.

– Patikinu jus, kad tai greičiau išimtis nei taisyklė. Nepamirškite, jei ieškotojai nebūtų budrūs, tie ginklai, kuriais taip bjauritės, būtų nukreipti prieš mus. Žmonės gavę progą žudo mus su didžiausiu malonumu. Sielos, kurioms bent kartą yra tekę susidurti su priešu, laiko mus didvyriais.

– Kalbate taip, lyg vis dar vyktų kova.

– Išlikę žmonės tebekovoja.

Šie žodžiai kažkodėl man pasirodė ypač svarbūs. Kūnas įsitempė, širdis ėmė daužytis, kvėpavimas padažnėjo. Šalia lovos stovintis aparatas sureagavo į kūno pokyčius ir pradėjo tyliai pypsėti, bet gydytojas ir ieškotoja buvo pernelyg įsitraukę į ginčą, todėl nieko nepastebėjo.

– Kova seniai pralaimėta, net jie patys turėtų tai suprasti. Kiek žmonių sugebėjo išgyventi iki šių dienų? Vienas milijonui mūsiškių? Manau, puikiai žinote skaičius.

– Neneigiu, mūsų duomenimis, sielų persvara labai žymi, – nenorom sutiko ji.

Gydytojas, regis, buvo patenkintas atsakymu, nes daugiau nebesiginčijo. Trumpam stojo tyla.

Pasinaudojau tuo, kad įvertinčiau padėtį. Dabar man daug kas paaiškėjo.

Aš esu ligoninėje po įkūnijimo operacijos. Kūnas, kuris tapo mano sielonešiu, buvo sunkiai sužalotas. Neabejoju, kad iki įkūnijimo jį visiškai išgydė. Nepagydomai sužalotą sielonešį privalu sunaikinti.

Mąsčiau apie gydytojo ir ieškotojos – šį kartą dviejų priešiškų pusių – pokalbį. Jei tikėčiau informacija, kurią gavau prieš apsispręsdama atvykti čia, gydytojas buvo teisus.

Kova beveik baigėsi, pasaulyje likę vos keli maištininkų židiniai. Planeta, vadinama Žeme, dabar buvo tyli ir rami, kokia ir atrodė iš kosmoso. Svetingai žydra ir žalia, droviai prisidengusi nekenksmingų garų ūku – debesimis. Kaip visuose pasauliuose, kur apsigyvendavo sielos, čia viešpatavo visuotinė darna.

Todėl gydytojo ir ieškotojos pokalbis man pasirodė ypač keistas. Kaip sieloms, pernelyg agresyvus, panašus į barnį. Tai stebino. Nejau tie pašnibždomis perpasakojami gandai, bangomis vilniję mūsų mintimis toje planetoje, kur buvau įsikūnijusi į... į..., buvo tiesa?

Mintys susijaukė: stengiausi prisiminti paskutinio savo sielonešio vardą, bet veltui. Mes turėjome savo vardą, buvau tuo tikra, tačiau atsiskyrusi nuo bet kurio sielonešio amžiams pamiršdavau ir jo vardą. Ta kalba buvo daug paprastesnė nei ši, planetos gyventojus siejo nebylus minties ryšys, jungęs atskirus individus į vieną milžinišką, mąstantį organizmą. Gyvybiškai svarbi savybė, kai visą gyvenimą esi prikaustytas prie vienos vietos, amžiams įleidęs šaknis į drėgną, juodą dirvą.

Dabar jau galėjau šią rūšį nupasakoti savo naująja – žmonių – kalba. Mes gyvenome bekraščio vandenyno dugne, jis dengė visą planetą. Ji irgi kažkaip vadinosi, bet dabar niekaip negalėjau prisiminti kaip. Visi turėjome po šimtą rankų ir po tūkstantį akių, tarpusavy bendravome mintimis, taigi kad ir kokie neaprėpiami buvo vandenys, kiekvienas žemės lopinėlis mums buvo kaip ant delno. Gyvenome nedrumsčiamoje tyloje, todėl ir klausyti neturėjome kuo. Gebėjome jausti vandens skonį, matyti, ir to pakako, kad suvoktume supantį pasaulį. Saulių – daugybės šviesulių virš vandens – skonį paversdavome maistu. Tai ir buvo svarbiausias mūsų gyvybės šaltinis.

Keista, kad galėjau apie mus papasakoti, bet nesugebėjau įvardyti. Atsidusau ilgėdamasi prarasto žinojimo ir vėl mintimis grįžau prie slapta nuklausyto pokalbio.

Sielos negali kalbėti nieko kita – tik tiesą. Ieškotojams, be abejo, taikomos tam tikros išlygos, nes to reikalauja profesija, tačiau viena siela kitai niekada nemeluoja – tam paprasčiausiai nėra priežasties. Kai gyvenau vandenyno dugne sujungta mintimis su kitais, nebūčiau galėjusi sumeluoti net ir labai norėdama. Kadangi judėti negalėjome, nuobodulį blaškydavome pasakodamos istorijas. Mokėjimas pasakoti buvo didi ir nepaprastai vertinama dovana, nes klausytis mėgo visos.

Kartais faktai taip susimaišydavo su pasakotojų pramanais, kad būdavo sunku atrinkti, kur tiesa, o kur ne, tačiau melu to nebūtum pavadinęs.

Mąstydavome apie naują planetą – Žemę: tokią sausą ir atšiaurią, tokią margą ir neįprastą, ir bandydavome iš gandų įsivaizduoti jos gyventojus – negailestingus barbarus, mirties nešėjus, kokių regėti nesame regėjusios, ir siaubą dažnai nustelbdavo smalsumo sukeltas jaudulys. Visos kalbos iškart pradėdavo suktis apie naują bauginamą dalyką – kovą. „Kova! Kova! Mūsų rūšis rengiasi kautis!“ – buvo iškilmingai pranešama, iš pradžių stengiantis kuo tiksliau išdėstyti faktus, bet ilgainiui visi pasakojimai būdavo pagražinami, iškraipomi ir apaugdavo nebūtomis fantazijomis. Kai pasakojimai neatitikdavo oficialios informacijos, aš, savaime suprantama, buvau linkusi tikėti gandais.