Стефани Майер - Sielonešė

Kodėl leidau Janui eiti su manimi? Kodėl dabar turės mirti dar ir jis? Galvoje suskambo nevilties persmelktas Lilės balsas: „Kodėl meilė ir gyvenimas tokie nenuspėjami?“

Mano trapi, mažytė širdis subiro į tūkstančius šukių, ranka ėmė karštligiškai grabinėti po kišenę ieškodama piliulės.

– Nusiraminkite, girdite, jums nėra ko jaudintis, – sušuko vyras, stovintis ieškotojų viduryje. – Palaukit, palaukit, tik nelieskite savo piliulių ! Po velnių, paklausykit! Tpfu, norėjau pasakyti, žiūrėkit!

Ir vyras nukreipė šviesą sau į akis.

Veidas įdegęs, aštrių bruožų, tarsi vėjo nugairinta uola. Tamsūs plaukai, pražilę ties smilkiniais, aplink ausis susigarbiniavę ir juokingai pasišiaušę. O akys... rudos. Tiesiog rudos, be jokių sidabriškų atspindžių.

– Matote? – pasakė jis. – Viskas, susitariam: jūs nešaudote į mus, mes nešaudome į jus. Gerai? – ir nuleido į žemę ginklą. – Na, vaikinai, – paragino jis ir visi ėmė slėpti ginklus į dėklus: prie juosmens, ant kulkšnių, už nugaros... Kiek ginklų!

– Netyčia aptikome jūsų slėptuvę, turiu pasakyti, meistriškai įrengta, mums tiesiog pasisekė, kad ją radome, ir nusprendėme jūsų patykoti. Baisiai norėjosi susipažinti. Ne kiekvieną dieną žmogus randi dar vieną maištininkų irštvą, – ir patenkintas nusikvatojo žemu, gomuriniu juoku. – Matytumėte dabar savo veidus! Ką? Manėte, jūs vieni sugebėjote išnešti sveikus pasturgalius? – ir vėl nugriaudėjo juokas.

Nė vienas iš mūsų nepajudėjo.

– Pažiūrėk į juos, Natai. Tikriausiai iš baimės liežuvius prarijo, – pasakė kitas vyras.

– Mes mirtinai juos išgąsdinome, – pasigirdo moteriškas balsas. – Ko tu tikėjaisi?

Jie laukė brūžuodami kojomis žemę, o mes vis dar stovėjome sustingę į akmenį.

Pirmas atsipeikėjo Džaredas.

– Kas jūs? – sušnibždėjo jis.

Jų vadas vėl nusikvatojo.

– Aš Natas. Džiaugiuosi jus matydamas, nors neatrodo, kad jūs galėtumėte pasakyti tą patį, cha, cha. Na, užteks drebinti kinkas. Čia Robas, Evanas, Bleikas, Tomas, Kimas ir Reičel, – pristatė savo palydovus apvesdamas ranka, kiekvienas, ištarus jo vardą, santūriai linktelėjo. Už jų pastebėjau dar vieną vyrą – su juo Natas nesupažindino. Jis buvo kone visa galva aukštesnis už kitus ir į akis pirmiausia krito smulkiai susigarbiniavę, ryškiai rudi, beveik oranžiniai plaukai, tankiu lanku juosiantys galvą lyg aureolė. Jis vienintelis neturėjo ginklo. Vyras įdėmiai spoksojo man į akis, todėl nukreipiau žvilgsnį.

– Iš viso mūsų dvidešimt du, – baigė Natas ir ištiesė ranką.

Džaredas giliai įkvėpė ir žengė į priekį. Mes visi atsidusome su palengvėjimu.

– Aš Džaredas, – jis papurtė Natui ranką ir veidas nušvito ta gerai pažįstama šypsena. – O čia Melani, Aronas, Brandtas, Janas ir Klaja. Mūsų trisdešimt septyni.

Džaredui paminėjus mano vardą Janas kiek pasislinko, kad visiškai užstotų mane nuo kitų žmonių žvilgsnių. Tik dabar supratau, kad jei čia vis dėlto ieškotojai , man gresia ne mažesnis pavojus nei visiems kitiems. Kaip pačioje pradžioje. Nutilau it pelė po šluota.

Tai išgirdęs Natas suklapsėjo akimis.

– Oho! Na, brolyčiai, jūs visus pralenkėte.

Dabar atėjo eilė nustebti Džaredui.

– Visus? O ką, yra ir kitų?

– Yra dar trys atskiros grupuotės. Bent jau tiek mums žinoma. Vienuolika su Geilu, septyni su Raselu, o pas Maksą net aštuoniolika. Palaikome ryšius, viskuo mainomės, kartais net bendruomenės nariais, – ir vėl griausmingas juokas. – Va, pupytė Elena iš Geilo draugijos panoro praskaidrinti mano Evanui vienatvę ir dabar gyvena su mumis, o mūsų Karlosą nuviliojo Raselo Sindė. Ir, žinoma, visi neišsiverčiame be Dago, – jis staiga nutilo ir sumišęs apsidairė, tarsi būtų pasakęs kažką, ko nederėjo. Greitosiomis dirstelėjo į rudaplaukį vyrą už savęs, bet šis tebespoksojo į mane.

– Vis tiek reikės pasakyti, – tarė neaukštas tamsiaodis vyras, stovintis šalia Nato.

Šis įtariai nužvelgė nedidelę mūsų grupelę.

– Gal tu ir teisus, Robai. Gerai, – ir giliai įkvėpė. – Tik perspėju, nuleiskite garą ir išklausykite iki galo. Nes tai, ką išgirsite, vargu ar jums patiks. Paprastai ši žinia žmones siutina.

– Kiekvieną kartą, – sumurmėjo sau po nosimi vyras, pavadintas Robu. Pastebėjau, kad jis uždėjo ranką ant ginklo.

– Apie ką tu? – paklausė Džaredas.

Natas atsiduso ir mostelėjo ranka į aukštaūgį vyrą ryškiai rudais plaukais. Šis, kreivai šyptelėjęs, žengė į priekį. Jis buvo strazdanotas kaip aš, tik gal tūkstantį kartų tirščiau. Strazdanų buvo tiek daug, kad iš toli atrodė esąs tamsaus gymio, nors iš tikrųjų jo oda buvo baltut baltutėlė. Akys mėnesienoje irgi atrodė tamsios, veikiausiai mėlynos kaip audringa jūra. Jis vis dar neatitraukė nuo manęs žvilgsnio.

– Tai Dagas. Tik nepradėkite psichuoti, dabar jis vienas iš mūsų, jau seniai. Dagas geriausias mano draugas, šimtą kartų išgelbėjo man gyvybę. Jis mūsų šeimos narys. Todėl perspėju, bet kas, kas jį bent pirštu palies, turės reikalų su mumis.

Moteris lėtai išsitraukė ginklą ir suspaudė rankoje vamzdžiu žemyn.

Rudaplaukis prakalbo neįtikėtinai maloniu tenoru:

– Nurimk, Natai. Pažvelk. Matai? Jie irgi turi savo sielą, – ir bedė pirštu tiesiai į mane. Janas įsitempė. – Pasirodo, ne aš vienas tapau vietiniu gyventoju.

Dagas šiltai man nusišypsojo ir žirgliodamas per neutralų plotą tarp dviejų grupuočių jau tiesė ranką.

Išlindau iš už Jano nekreipdama dėmesio į perspėjamą jo šnypštimą. Jaučiausi visiškai saugi ir užtikrinta.

Man patiko tai, ką pasakė Dagas: „Tapau vietiniu gyventoju.“

Dagas sustojo priešais mane ir pamatęs, koks tarp mūsų ūgių skirtumas, kiek nuleido svetingai ištiestą ranką. Suėmiau plaštaką: ji buvo tvirta, šiurkšti, su nuospaudomis, tai ne mano šilko švelnumo oda, ir pakračiau.

– Gyvųjų Gėlių Degintojas, – pasisakė savo vardą. – Bet visi mane vadina Dagu.

Išgirdus jo vardą mano akys išsiplėtė iš nuostabos. Siela iš liūdnai pagarsėjusio Ugninio pasaulio – kaip netikėta.

– Klajoklė, – pasakiau jam. – Visi mane vadina Klaja.

– Koks... netikėtas susitikimas, Klajokle. O aš maniau, kad iš sielų esu vienas toks.

– Ne vienas. Ir ne mudu du, – pridūriau prisiminusi urvuose likusią Saulę. Galbūt mes ne tokia jau retenybė, kaip maniau.

Jis nustebęs kilstelėjo antakį.

– Iš tiesų? – paklausė. – Na, tada šiai planetai dar ne viskas prarasta.

– Keistas šis pasaulis, – sumurmėjau greičiau sau nei kitai Žemę pamėgusiai sielai.

– Pats keisčiausias, – sutiko jis.