Стефани Майер - Sielonešė

– Dabar tu tikrai ne parazitas, – tvirtai pasakė Melani glostydama man plaukus. Suėmė vieną sruogą ir leido jai slysti tarp pirštų. – Šis kūnas daugiau nepriklauso nei Žiedei, nei niekam kitam. Mes pakankamai laukėme, kad įsitikintume, Klaja. Ilgai bandėme ją pažadinti, beveik tiek, kiek Džodę.

– Džodė? Kas atsitiko Džodei? – mano aukštas balselis iš baimės dar labiau suplonėjo, todėl sučirškiau kaip žvirblis. Sukrutau norėdama atsisėsti. Janas iškart atėjo į pagalbą, būtų pakėlęs mane vienu pirštu – toks smulkutis buvo šis kūnas. Po akimirkos jau sėdėjau prilaikoma iš nugaros plačios Jano rankos. Dabar mačiau visų veidus.

Daktaras, jau išdžiūvusiomis akimis. Jam iš už peties dirsčiojo Džebas, patenkintas ir kaip visada degantis smalsumu, šalia jo moteris. Iš pradžių jos nepažinau, bet ne dėl to, kad anksčiau su ja mačiausi labai trumpai: moters veidas neatpažįstamai persimainė ir spinduliavo gyvybe. Mendė, buvusi gydytoja. Šalia manęs mindžikavo Džeimis, vis dar plačiai išsišiepęs, prie jo Džaredas, laikantis glėby Melani. Žinojau, kad jo rankos, tiek laiko alkusios mylimo kūno, – mano kūno! – vargu ar kada pasisotins, kad nuo šiol ir iki dienų galo jis nesitrauks nuo jos nė per žingsnį ir nekęs kiekvieno sprindžio, įsiterpusio tarp jų. Širdį pervėrė toks aštrus skausmas, kad trapi, mažytė mano krūtinė sudrebėjo. Šiam kūnui dar nėra tekę išgyventi tokių jausmų, jis nežinojo, ką reiškia „plyštanti širdis“.

Sielvartaudama turėjau pripažinti, kad tebemyliu Džaredą. Negalėjau išsivaduoti nuo to jausmo, negalėjau nepavydėti jo tam kūnui, kurį jis myli. Paslapčiom dirstelėjau į Melani ir pastebėjau, kaip liūdnai nusviro jos lūpų kampučiai, lūpų, kurias buvau pratusi laikyti savomis, – ji viską suprato.

Greitosiomis perbėgau akimis kitus veidus, kol daktaras, kiek patylėjęs, atsakė į mano klausimą.

Trudė ir Džefris, Hitas, Peidžė ir Endis. Net Brandtas buvo čia.

– Džodė neatsigavo. Mes laukėme tiek ilgai, kiek galėjome.

Vadinasi, Džodės nebėra? Mano nepatyrusią širdį tarsi kas replėmis suspaudė. Vargšas gležnas kūnas – kiek kančių jį užgriuvo vos pramerkus akis!

Heidė ir Lilė. Ši nusišypsojo man skausmo aptemdyta šypsena...

– Galėjome tik girdyti ją vandeniu, nebuvo kaip pamaitinti. Bijojome, kad be maisto raumenys ir smegenys gali atrofuotis...

Mano liauną širdį draskė nepakeliamas skausmas – dėl moters, kurios niekada nepažinojau, o akys nesiliovė blaškytis po glaudžiu ratu mane apstojusius veidus. Ir staiga...

Prisišliejusi Kailui prie šono stovėjo Džodė ir įdėmiai žvelgė man į akis.

Ji nedrąsiai nusišypsojo. Iškart ją pažinau.

– Saule!

– Matai, aš pasilikau, – pasakė ji kiek pasipūtusi. – Kaip tu, – ir pakėlė akis į Kailą. Jis atrodė keistai bejausmis, ne toks, kaip visada, ir Saulės balse suskambo liūdesys: – Bet aš stengiuosi, aš jos ieškau, tikrai. Ir toliau ieškosiu.

– Supratęs, kad gali prarasti Džodę, Kailas liepė grąžinti Saulę, – tyliai tęsė daktaras.

Priblokšta kelias akimirkas spoksojau į Saulę ir Kailą, tada nukreipiau žvilgsnį į kitus.

Janas įdėmiai žiūrėjo į mane, jo akyse keistai pynėsi džiaugsmas ir nerimas. Veidas atrodė stambesnis, nei turėjo būti, nei aš buvau įpratusi. Tik akys išliko tokios pat: ryškiai mėlyna bedugnė. Mano viltis, mano inkaras, amžiams prikaustęs mane prie šios planetos.

– Kaip jautiesi? – paklausė jis.

– Aš... aš nežinau, – turėjau pripažinti. – Labai... keistai. Lyg būčiau įsikūnijusi į kitą rūšį. Daug keisčiau, nei įsivaizdavau. Aš... aš nežinau.

Kai pažvelgiau į jo mėlynas akis, širdis vėl suplazdėjo, ir ją suvirpino ne prisiminimai iš ano gyvenimo. Burna išdžiūvo, pasidarė sunku kvėpuoti. Ten, kur jo ranka lietė man nugarą, kraujas užkaito ir ėmė tekėti greičiau.

– Klaja, juk tu ne prieš pasilikti? Gal galėsi su visu tuo susitaikyti? – sumurmėjo jis.

Džeimis sugniaužė man pirštus, Melani uždėjo ranką ant jo plaštakos. Ir nusišypsojo, kai ant viršaus nugulė platus Džaredo delnas. Trudė paplekšnojo man į pėdą. Džefris, Hitas, Heidė, Endis, Peidžė, Brandtas ir Lilė glostė veidą gerumu spinduliuojančiomis šypsenomis. Net Kailas prisislinko arčiau ir meiliai išsiviepė. Saulė irgi nusišypsojo – suokalbiškai.

Kiek šįkart daktaras man sugirdė „Nuo skausmo“? Švytėjo visa ligoninė.

Janas nubraukė man nuo veido auksinių plaukų debesį ir delną pridėjo prie skruosto. Jo plaštaka buvo tokia didelė, kad uždengė kone pusę veido, nuo smakro iki kaktos. Nuo jo prisilietimo sidabrinė oda ėmė dilgčioti, kūnu perbėgo elektros srovė ir privertė stipriau plakti širdį.

Mano skruostai užkaito švelniu raudoniu. Širdis, iki šiol nepažinusi kančios, nežinojo ir džiaugsmo, tokio, kuris nuskraidintų iki debesų. Aš kažkodėl susigėdau ir turėjau palaukti, kol atgausiu kvapą.

– Manau, kad galėsiu, – sušnibždėjau. – Jei tu būsi laimingas.

– To negana, – paprieštaravo Janas. – Svarbu, ar tu būsi laiminga.

Nepajėgiau atlaikyti jo žiburiuojančio žvilgsnio ilgiau nei kelias sekundes, susidrovėjusi ir susigėdusi, o tai man buvo nauja ir stipriai trikdė, nuleidau akis.

– Aš... manau, kad taip, – sumikčiojau. – Manau, kad galėsiu būti labai, labai laiminga.

Laiminga ir liūdna, apimta džiaugsmo ir slegiama skausmo, saugi ir išsigandusi, mylima ir nekenčiama, gera ir pikta, rami ir įtūžusi, kupina gyvenimo pilnatvės ir nualinta kančios... – viskas kartu. Man lemta iki galo išgyventi kiekvieną gyvenimo akimirką. Savo gyvenimo.

Janas švelniai suėmė veidą ir šį kartą aš neatitraukiau akių. Skruostai vėl užsiplieskė.

– Vadinasi, tu pasilieki, – palaimingai iškvėpė jis ir pabučiavo visiems matant. Abu išvis pamiršome šalia kažką esant. Širdy tapo lengva ir gera, jokių užtvarų, jokios gėdos, jokių prieštaravimų, tik Janas ir aš, tik išsilydžiusi magma, kurios kaitra dabar persmelkė naują kūną, išsklaidė paskutines abejones ir dar kartą sujungė mus nenutraukiamais saitais.

– Aš pasilieku.

Taip prasidėjo dešimtasis mano gyvenimas.

E P I L O G A S

GYVENIMAS TĘSIASI

Gyvenimas ir meilė paskutinėje žmonių slėptuvėje – Žemėje – toliau tekėjo savo vaga, tačiau ne viskas liko kaip buvę.

Aš pasikeičiau.

Tai buvo pirmasis mano atgimimas tos pačios rūšies kūne ir turiu pasakyti, kad šį kartą persikūnyti daug sunkiau, nei pakeisti planetą, ypač kai jau turi patirtį būti žmogumi ir kai iš naujo gyvenimo tiek daug tikiesi. Be to, nemažai paveldėjau iš Mėnesienoje Prasiskleidžiančio Žiedlapio ir ne visi prisiminimai buvo malonūs.

Kaip palikimą gavau didžiulę širdgėlą išsiskyrus su Debesų Audėja. Ilgėjausi motinos, kurios niekada nepažinojau, gedėjau jos ir be galo liūdėjau, kad ji dabar irgi kenčia. Tikriausiai šiame pasaulyje nelemta išgyventi nė vienos džiaugsmo akimirkos, prieš tai tiek pat neatkentėjus, tarsi egzistuotų nematomos svarstyklės, kontroliuojančios pusiausvyrą.

Be to, naujasis kūnas turėjo daug trūkumų. Buvau pripratusi prie stiprios, greitos ir aukštos Melani, kuri be vargo galėjo nubėgti mylias, ilgai išgyventi be maisto ir vandens, kiloti sunkius daiktus ir pasiekti aukščiausias lentynas. Šis kūnas buvo silpnas – ir ne tik fiziškai. Vos imdavau abejoti savimi, o taip pastarosiomis dienomis atsitikdavo dažnai, mane sukaustydavo kažkoks liguistas drovumas.

Pasikeitė ir mano padėtis mažytėje bendruomenėje: dabar žmonės nešiojo už mane daiktus, mandagiai praleisdavo pirmą, skirdavo tik lengviausius darbus ir nespėjus nė įpusėti jau puldavo dirbti vietoje manęs. Bet blogiausia, kad be jų pagalbos nebūčiau išties galėjusi išsiversti. Raumenys buvo silpni ir suglebę, visai nepratę prie darbų. Aš greitai pavargdavau, o mano pastangos tai paslėpti visiems kėlė šypseną. Ko gero, be poilsio nebūčiau nubėgusi nė mylios.