Стефани Майер - Sielonešė

„Labai ačiū“, – išgirdau galvojant Melani, iškvėpė žodžius vienu sykiu. Nors bandė įgelti, baimė užgožė sarkazmą.

„Atleisk. Tikiuosi, tu mane palaikysi.“

„Kaip galiu nepalaikyti, Klaja? – atsiduso ji. – Padarysiu viską, ko manęs paprašysi.“

„Pasirūpink jais, kaip rūpinausi aš.“

„Savaime suprantama.“

„Ir Janu.“

„Jei tik jis leis. Neatrodo, kad degtų meile man“, – vėl įgėlė ji.

„Vis tiek išpildyk mano prašymą.“

„Klaja, padarysiu dėl jo viską, ką galėsiu. Pažadu.“

Janas sustojo ties raudonomis ir pilkomis savo kambario durimis. Klausiamai pakėlė antakius ir aš linktelėjau. Tegul galvoja, kad aš vis dar slapstausi nuo Džeimio. Galų gale, tai tiesa.

Jis nustūmė raudonas duris ir aš nukritau ant čiužinio iš dešinės. Susisukau į kamuoliuką, prispaudžiau drebančias rankas prie spurdančios širdies.

Janas atsigulė šalia ir stipriai apsikabino, priglaudė prie krūtinės. Nieko baisaus, žinojau, kad kai tik užmigs, išsikėtos per visą čiužinį. Kad tik nepajustų, jog aš drebu.

– Viskas bus gerai, Klaja. Mes ką nors sugalvosime.

– Janai, aš taip tave myliu, – kaip kitaip nesukeldama įtarimo galėjau su juo atsisveikinti. Vėliau jis viską prisimins ir supras, bet... – Myliu tave visa širdimi. Taip, kaip nemylėjau nieko per visus savo gyvenimus.

– Aš irgi tave myliu, mano Klajokle, labiau už viską pasaulyje.

Jis pasitrynė į mane veidu, kol rado lūpas, ir ėmė bučiuoti, lėtai, švelniai. Vėl panirau į tą išsilydžiusią magmą, tekančią giliai po Žemės pluta, ir mano drebulys pamažu ėmė rimti.

– Miegok, mylimoji, aš saugosiu tavo sapnus. Viskas palauks.

Linktelėjau ir atsidususi prisiglaudžiau jam prie skruosto.

Janas irgi buvo išvargęs. Ilgai laukti nereikės. Pro plyšį skliaute žiūrėjau į dangų: iš pradžių jame spingsojo tik dvi žvaigždės, vėliau išlindo dar viena. Mirkčiojo ir mainėsi, šaltos ir svetimos. Nenorėjau ten, nenorėjau jokios kitos žvaigždės.

Abi Jano rankos atkrito vienu metu. Jis saldžiai atsidrėbė ant nugaros ir tyliai murmėjo sapnuodamas. Ilgiau negalėjau delsti nė minutės. Nes būčiau pasidavusi pagundai užmigti šalia ir pavogti sau dar vieną dieną.

Kėliausi labai atsargiai, bet nerimauti nebuvo ko – jis miegojo kaip užmuštas. Kvėpavo giliai ir lygiai – iki ryto tikrai neprabus.

Paliečiau lūpomis kaktą, tada atsikėliau ir išslinkau pro duris.

Nebuvo labai vėlu: urvai dar nenurimę. Tai šen, tai ten girdėjau aidint žmonių balsus, bet kol neišėjau į didįjį urvą, nieko nesutikau. Ten susidūriau su Džefriu, Hitu ir Lile, jie traukė iš virtuvės. Apsidžiaugiau matydama Lilę, bet pasilabinau tik greitosiomis mesdama žvilgsnį ir vėl nuleidau akis. Vis dėlto spėjau pamatyti, kad jos pečiai atsitiesė, kad skausmo našta jau ne tokia sunki. Lilė stipri. Kaip Melani. Ji susitvarkys.

Nėriau į pietinį tunelį. Atsidūrusi visiškoje tamsoje lengviau atsikvėpiau. Tik sekundei, paskui palengvėjimą vėl užgožė baimė. Dabar jau tikrai viskas baigta.

„Aš bijau. Taip bijau“, – suunkščiau.

Bet nespėjus Melani atsakyti, ant pečių nusileido kažkieno sunki ranka.

– Kur susiruošei?

58 S K Y R I U S

PABAIGA

Pastarosiomis dienomis buvau tokia sudirgusi, kad suspigau iš siaubo. Balsas užlūžo ir aš tik gailiai cyptelėjau.

– O, atleisk, – sumurmėjo Džaredas ir ramindamas perbraukė per nugarą. – Nenorėjau tavęs išgąsdinti.

– Ką čia veiki? – griežtai paklausiau vis dar neatgaudama kvapo.

– Seku tave. Sekiau visą naktį.

– Tada liaukis.

Net be žodžių pajutau, kad jis dvejoja. Ranka ant peties nesujudėjo. Pritūpiau ir pranėriau pro apačią, bet jis spėjo sugriebti man už riešo ir stipriai sugniaužė. Dabar taip lengvai jo neatsikratysiu.

– Ketini pasimatyti su Doku? – paklausė be jokių užuolankų. Buvo aišku, kad kalba ne apie draugišką apsilankymą.

– Žinoma, – sušnypščiau, kad neišgirstų panikos mano balse. – Ką daugiau galėčiau daryti po to, kas šiandien įvyko? O toliau bus dar blogiau. Ir čia jau ne Džebui spręsti.

– Žinau. Aš tavo pusėje.

Jo žodžiai vis dar mane veikė, skaudino ir žeidė taip, kad akyse sutvisko ašaros. Tai supratusi supykau ant savęs. Stengiausi galvoti apie Janą: jis mano inkaras, visa ko pagrindas, koks Saulei buvo Kailas, bet šilti Džaredo pirštai laikė už riešo, užuodžiau jo kvapą ir man buvo sunku susikaupti. Tai prilygsta bandymui išgirsti švelnų smuiką trankiai pliekiant visam mušamųjų orkestrui...

– Tada leisk man eiti, Džaredai. Palik mane ramybėje. Aš noriu pabūti viena, – išdrožiau greitakalbe, tvirtai ir piktai. Buvo aišku, kad nemeluoju.

– Privalau eiti su tavimi.

– Ko? Ir taip greitai gausi savo Melani, – atrėžiau. – Prašau tik kelių minučių. Nejau negali palaukti?

Ir vėl tyla, bet jo gniaužtai neatsileido.

– Klaja, noriu ten eiti, kad būčiau su tavimi.

Iš akių pasipylė ašaros. Kaip gerai, kad čia taip tamsu.

– Ne, nereikia, – sušnibždėjau. – Tau nėra ko ten veikti.

Man buvo aiškiau nei aišku, kad Džaredo negalima ten leisti. Aš galiu pasitikėti tik daktaru. Tik jis man pažadėjo. Nes aš niekur neišvykstu. Neketinu atgimti kur nors tarp delfinų ar gėlių, kad amžinai kentėčiau dėl prarastų savo mylimųjų, man vėl atvėrus naujas akis, jei tik iš viso tokias turėsiu, jie jau seniai bus mirę – visi iki vieno. Tai mano planeta ir jie neprivers manęs iš čia iškeliauti. Aš liksiu tamsioje grotoje, giliai po žeme, šalia savo draugų. Būsiu palaidota žmonių kape kaip žmogus.

– Bet Klaja, aš... Aš tiek turiu tau pasakyti.

– Džaredai, patikėk, man nereikia tavo dėkingumo.

– Tai ko tu nori? – sušnibždėjo jis, balsas įsitempė ir ėmė trūkinėti. – Padarysiu viską, ko paprašysi.

– Pasirūpink mano šeima. Neleisk kitiems jų nužudyti.

– Žinoma, kad pasirūpinsiu, – irzliai atrėžė praleisdamas šį prašymą pro ausis. – Aš kalbu apie tave . Ką galėčiau duoti tau?

– Džaredai, aš nieko negaliu pasiimti.

– Net prisiminimų, Klaja? Ko tu nori, sakyk?

Laisva ranka bandžiau nusibraukti ašaras, bet jos tekėjo upeliais, taigi lioviausi. Ne, aš negaliu pasiimti net prisiminimų.

– Pasakyk, Klaja, išpildysiu bet kokį tavo norą, – nenusileido jis.

Giliai įkvėpiau, kad nedrebėtų balsas ir pasakiau:

– Sumeluok man, Džaredai. Pasakyk, kad nori, jog pasilikčiau.

Šį kartą jis nedvejojo. Pajutau, kad tamsoje mane apkabina tvirtos rankos ir stipriai priglaudžia prie krūtinės. Jis prispaudė lūpas man prie smilkinio. Džaredui prakalbus šiltas kvapas suvirpino plaukus.

Melani sulaikė kvėpavimą. Vėl pasistengė pasislėpti kuo toliau, išnykti, duoti man laisvę, kad galėčiau visiškai atsiduoti šių paskutinių minučių saldybei. O gal bijojo klausytis šito melo? Tokie prisiminimai jai nereikalingi.

– Pasilik, Klaja. Pasilik su mumis. Su manimi . Nenoriu, kad tu išeitum. Prašau. Aš nežinau, kaip be tavęs gyventi. Neįsivaizduoju. Aš... nežinau, kaip... kaip... – ir jo balsas užlūžo.

Puikiai melavo. Ir turėjo būti labai labai tikras dėl manęs, jei ryžosi pasakyti tokius dalykus.

Leidau sau užsimiršti jo glėbyje, bet tik akimirkai, nes laikas nenumaldomai ginė mane į priekį. Laikas baigėsi. Mano laikas baigėsi.

– Ačiū tau, – sušnibždėjau ir pabandžiau išsilaisvinti.

Bet jis tik tvirčiau priglaudė mane.

– Aš dar nebaigiau.