Стефани Майер - Sielonešė

– Džebai, – šoko piestu Džaredas, – čia gali būti tik vienas sprendimas, ir tu jį žinai.

– Taip manai, vaike? O man atrodo, kad jų galybė.

– Bet tai Melani kūnas!

– Ir Klajos.

Džaredas žagtelėjo išgirdęs tokį atsakymą, bet neketino pasiduoti.

– Tu negali palikti Mel uždarytos savo kūne kaip spąstuose – tai tolygu žmogžudystei, Džebai.

Janas palinko pirmyn, šviesos rate pamačiau, kad jo veidą vėl iškreipė įtūžis.

– O kas bus su Klaja, Džaredai, jei tu susigrąžinsi Melani!? Ar pagalvojai? O su mumis visais!

– Nė velnio tau nerūpi visi kiti! Tu nori išsaugoti sau Klają! Bet kokia kaina – net paaukodamas Melani! Į visus kitus tau nusispjaut!

– O tu dėl Melani nori paaukoti Klają! Tau irgi nusispjaut į viską! Taigi lygu, vienas prieš vieną! Vadinasi, turime žiūrėti, kas geriau visiems!

– Ne! Reikia galvoti apie tai, ko nori Melani! Tai jos kūnas!

Abu šaukdami vis linko į priekį, kol beveik atsistojo, kumščiai drebėjo, veidai išraudo iš pykčio.

– Atvėskit, vaikinai! Nusiraminkit pagaliau! – įsakmiai riktelėjo Džebas. – Tai tribunolas, todėl pasistenkite išlikti ramūs ir neprarasti sveiko proto. Turime apsvarstyti visas galimybes.

– Džebai... – žiojosi Džaredas.

– Užsičiaupk! – subliuvo Džebas. Paskui kokią minutę susimąstęs kramtė lūpą. – Gerai. Štai kaip viskas atrodo man . Klaja teisi...

Janas pašoko.

– Palauk! Sėskis. Leisk baigti.

Džebas palaukė, kol Janas nenoriai klestelėjo į vietą, nuo įtampos jam ant kaklo ryškiai išsišovė sausgyslės.

– Klaja teisi, – pakartojo Džebas. – Mel reikia grąžinti kūną. Bet, – skubiai pridūrė pamatęs, kad Janas vėl buvo bešokąs nuo žemės, – dėl kitko aš nesutinku. Klaja, manau, kad tu mums reikalinga. Mirtinai reikalinga. Mūsų ieško, o su ieškotojais gali pasikalbėti tik tu. Nė vienas iš mūsų negalime to padaryti. Tu gelbsti gyvybes. Pirmiausia aš privalau galvoti apie savo šeimą.

– Tada rasime jai kitą kūną, – pro dantis iškošė Džaredas. – Aiškiau ir būti negali.

Daktaro veidas pragiedrėjo. Balti, vikšriški Džebo antakiai irgi pakilo kone iki plaukų linijos. Janas išplėtė akis ir tvirtai suspaudė lūpas. Dėbsojo į mane svarstydamas...

– Ne! Ne! – kaip pamišusi ėmiau purtyti galvą.

– Kodėl, Klaja? Kodėl ne? – paklausė Džebas. – Man tai atrodo visai nebloga mintis.

Nurijau seiles ir giliai įkvėpiau, kad neimčiau isteriškai rėkti.

– Džebai, paklausyk manęs atidžiai. Aš pavargau būti parazitu. Supranti? Aš nenoriu persikelti į kitą kūną ir vėl pradėti viską iš naujo. Ar nori, kad amžinai kankinčiausi atiminėdama vieną gyvybę po kitos? Kad vėl graužčiausi, jog štai dar kažkas manęs nekenčia? Aš jau nebesu ta ankstesnė siela, vargu ar išvis esu siela – per daug myliu jus, žmones. Žiaurias, negailestingas būtybes. Suprantu, kad man čia ne vieta, ir tai mane gniuždo .

Dar kartą įkvėpiau ir prakalbau jau pro ašaras, kurios nesiliaudamos tekėjo skruostais.

– O jei kas nors nepavyks? Jei perkelsite mane į kitą kūną, atimsite dar vieną gyvybę ir kas nors pasisuks ne taip? Jei mano kūnas nuvilios mane prie kitos meilės? Atgal pas sielas? Jei daugiau negalėsite manimi pasitikėti? Jei tas kitas kūnas taip pakeis mane, kad jus išduosiu? Aš nenoriu užtraukti jums pavojaus!

Pirma dalis buvo gryna, nenudailinta tiesa, o viskas, ką pasakiau toliau, – vien melas. Vyliausi, kad jie to nepastebės. Nes į pabaigą vapėjau beveik nesuprantamai, pavienės ašaros virto gailia rauda. Aš niekada jų neišduočiau – šie žmonės pavertė mane visai kita būtybe, pakeitė kiekvieną mažyčio kūnelio ląstelę. Tačiau jei pakišiu mintį, kad galiu kelti jiems grėsmę... Gal jie leis man išeiti.

Ir mano melas suveikė – pastebėjau, kaip Džaredas su Džebu neramiai susižvalgė. Jie nepagalvojo, kad galiu tapti nepatikima ir užtraukti jiems pavojų. Janas prisislinko prie manęs ir stipriai apkabino. Įkniaubiau veidą jam į krūtinę ir daviau valią ašaroms, net jo marškinėliai sušlapo.

– Viskas gerai, mieloji. Tau nereikės tapti kuo nors kitu. Niekas nepasikeis.

– Palauk, Klaja, – pasakė Džebas ir išmintingos jo akys aštriai žybtelėjo. – Sakei, kad nori išvykti į kitą planetą. Kaip tavo išvykimas visa tai išspręs? Juk ten būsi toks pat parazitas, vaike.

Janas, išgirdęs tą įžeidžiamą žodį, krūptelėjo.

Aš irgi sudrebėjau, nes Džebas kaip visada buvo genialiai įžvalgus. Jie laukė atsakymo, visi, išskyrus daktarą, nes jį ir taip žinojo. Atsakymą, kurio jie niekada neišgirs. Bent jau iš mano lūpų.

Atsargiai rinkau žodžius, kad tik juose nebūtų melo.

– Ten viskas kitaip, Džebai, ten nėra jokio pasipriešinimo. Ir patys sielonešiai labai skiriasi. Jų individualybės ne taip ryškiai išreikštos kaip žmonių, jie neišgyvena tokių karštų jausmų. Iki šiol niekada nesijaučiau atimanti kam nors gyvybę. Bent jau ne taip kaip čia. Ten nebus kam manęs nekęsti. O aš būsiu toli ir negalėsiu jums pakenkti. Jūs liksite saugesni...

Paskutinis sakinys labiau priminė melą nei tiesą, todėl skubiai prikandau liežuvį.

Džebas įdėmiai tyrinėjo mano veidą. Neištvėrusi nuleidau galvą.

Kad ir kaip stengiausi nežiūrėti daktarui į akis, nesusilaikiusi greitosiomis žvilgtelėjau, nes norėjau įsitikinti, jog jis suprato. Skausmo sklidinos Doko akys buvo įbestos į mane, vadinasi, jam po senovei viskas aišku.

Paskubom nuleidau galvą, bet pro mane nepraslydo, kad Džaredas įdėmiai spitrija į Doką. Ar jis pastebėjo mūsų suokalbišką susižvalgymą?

Džebas atsiduso.

– Tai bent mįslių mįslė... – nutęsė dėdulė, net persimainė veidas, taip įtemptai mąstė.

– Džebai... – kartu pradėjo Janas su Džaredu, bet abu nutilo ir tūžmingai susižvalgė.

Tai tik tuščias laiko gaišimas. Kai teturėjau suskaičiuotas valandas. Tik kelias brangias valandas, dabar tai supratau visiškai aiškiai.

– Džebai, – ištariau švelniai ir tyliai, balsą beveik užgožė upelio čiurlenimas. Visi atsisuko į mane. – Niekas mūsų neverčia nuspręsti tiesiog dabar. Daktarui reikia patikrinti, kaip ten Džodė, aš irgi norėčiau ją pamatyti. Be to, visą dieną nė kąsnio burnoje neturėjau. Nėra ko taip skubėti. Galime pasikalbėti rytoj. Turime marias laiko gerai viską apgalvoti.

Melas. Pastebės jie tai ar ne?

– Gera mintis, Klaja. Manau, kad mums visiems reikia padaryti pertrauką. Žinoma, eik, pavalgyk. Pasikalbėsime rytoj. Rytas gudresnis už vakarą.

Kalbėdama su daktaru stengiausi jokiu būdu nepažvelgti jam į akis.

– Kai pavalgysiu, Dokai, ateisiu padėti tau su Džode. Pasimatysime vėliau.

– Gerai, – prislėgtu balsu sutiko daktaras.

Susiraukiau išgirdusi, kad suvirpėjo jo balsas. Nejau nesugeba dorai sumeluoti? Juk jis žmogus!

– Išalkai? – sumurmėjo Janas. Linktelėjau ir jis stipriai suspaudė man ranką. Supratau, kad nuo šiol jos nepaleis nė sekundei. Bet aš nesijaudinau. Jis kietai miegojo, visai kaip Džeimis.

Išeidama iš tamsiojo kambario jaučiau į nugarą įbestas kažkieno akis, tik nesupratau kieno.

Man teliko sutvarkyti vos kelis reikalus. Tiksliau, tris. Tris paskutinius neužbaigtus reikalus.

Pirmiausia turiu pavalgyti.

Tegul prabudusi Melani nejaučia alkio. Nuo tada, kai ėmiau važinėti į reidus, valgėme nepalyginamai skaniau. Dabar, žinodami, kad nereikės springti vien rupia duona, visi su malonumu traukdavo į virtuvę.

Jano paprašiau atnešti man maisto, o pati pasislėpiau buvusiame kukurūzų lauke, kur dabar stiebėsi pusaugiai kviečiai. Kad nesukelčiau Janui įtarimo, turėjau pasakyti tiesą: aš vengiau susitikti Džeimį. Nenorėjau jo skaudinti. Berniukui bus sunkiau visa tai iškęsti nei Janui ar Džaredui, nes jam netektis bus dviguba – jis mus abi mylėjo.