Стефани Майер - Sielonešė

– Žinau. Patikėk, aš suprantu. O ar yra kokia kita vieta, kur norėtum persikelti? Gal Gėlių planeta? Ten labai gražu, aš gyvenau.

– Nenoriu būti augalu, – suniurnėjo man į petį.

– Tada Vorų... – pradėjau, bet laiku užsičiaupiau. Ten jai ne vieta.

– Man nepatinka šaltis. Aš mėgstu spalvas.

– Suprantu, – atsidusau. – Tada gal pas delfinus? Niekada ten nebuvau, bet girdėjau, kad smagu. Spalvos, judėjimas, šeima...

– Tos planetos taip toli. Kol ten nusigausiu, Kailas jau bus... Jis bus... – ji žagtelėjo ir vėl prapliupo verkti.

– O dar? Nejau neturi ką pasiūlyti? – neramiai paklausė Kailas. – Maniau, Visatoje daug daugiau planetų.

Viena ausimi girdėjau, kaip Trudė kalbina gydytojos sielonešę, bet pasistengiau nekreipti į tai dėmesio. Tegul šią akimirką žmonėmis rūpinasi žmonės.

– Taip, bet mūsų kosminiai laivai ten nebeskraido, – pasakiau purtydama galvą. – Pasaulių daug, bet tik keli, daugiausia naujesni, vis dar priima sielas. Man labai gaila, Saule, kad turiu išsiųsti tave taip toli: ieškotojai nori surasti mano draugus, jei prireiks, jie parsiųsdins tave atgal ir tu parodysi kelią pas juos.

– Kad aš jo net nežinau, – verkšleno ji. Mano marškinėliai jau sudrėko nuo jos ašarų. – Jis buvo užrišęs man akis.

Dabar Kailas spoksojo į mane taip, tarsi aš būčiau galėjusi padaryti stebuklą – kad ši kebeknė kažkaip išsispręstų ir mes visi liktume patenkinti. Kaip tada, kai parvežiau vaistų. Tik žinojau, kad nesu stebukladarė, kad laimingos pabaigos skirtos ne man – sielai.

Kaltai pažvelgiau į Kailą.

– Tik lokiai, gėlės ir delfinai, – pasakiau. – Dar Ugninis pasaulis, bet jis ne jai.

Smulkutė būtybė sudrebėjo vien nuo to pavadinimo.

– Nesielvartauk taip, Saule. Delfinai tau patiks. Jie mieli, tikrai mieli, pamatysi.

Ji garsiau sukūkčiojo.

Atsidusau, privalėjau užduoti dar keletą klausimų.

– Saule, noriu tavęs paklausti apie Džodę.

Pajutau, kaip pašonėje įsitempė Kailas.

– Ką nori sužinoti? – sumurmėjo Saulė.

– Ar ji... ar ji su tavimi? Ar girdi ją?

Saulė sušnirpštė ir pažvelgė į mane.

– Nesuprantu, apie ką kalbi.

– Ar kada nors galvoje girdėjai jos balsą? Jos mintis?

– Tu kalbi apie mano... kūną? Sielonešės mintis? Ji neturi minčių. Dabar čia esu tik aš.

Lėtai linktelėjau.

– Ar tai blogai? – sušnibždėjo Kailas.

– Tiksliai nežinau. Bet manau, kad nieko gera.

Kailas sustingo.

– Kiek laiko praleidai Žemėje, Saule?

Ji susiraukė įtemptai mąstydama.

– Kailai, kiek? Penkerius metus? Šešerius? Tu dingai prieš man grįžtant namo.

– Šešerius, – burbtelėjo Kailas.

– O kiek tau metų? – kamantinėjau toliau.

– Dvidešimt septyneri.

Nustebau: jos smulkumas klaidino, atrodė visai jaunutė. Negalėjau patikėti, kad ji net šešeriais metais vyresnė už Melani.

– Kokią tai turi reikšmę? – paklausė Kailas.

– Nesu tikra, bet... atrodo, kad kuo ilgiau žmogus pragyveno iki į jį įkūnijant, tuo lengviau jis atsigauna. Spėju, kad tai priklauso nuo to, kiek prisiminimų jis turi sukaupęs, kaip stipriai buvo prisirišęs prie kitų žmonių, kiek laiko girdėjo vadinant save žmogišku vardu... bet tiksliai nežinau.

– Ar dvidešimt septynerių metų pakaks? – nevilties slegiamu balsu paklausė jis.

– Tikiuosi, tai sužinosime.

– Taip nesąžininga! – suaimanavo Saulė. – Kodėl tada tu pasilieki? Kodėl tau galima, o man ne?

Man vėl suspaudė gerklę.

– Sutinku, tai būtų nesąžininga. Bet aš nepasilieku, Saule. Aš irgi turiu išvykti. Ir labai greitai. Galbūt mes iškeliausime kartu, – gal ji pasijus laimingesnė manydama, kad išskrisiu pas delfinus drauge su ja. O kai sužinos tiesą, jau turės kitą sielonešį, su kitais jausmais, nesiejančiais jos su šiuo žmogumi šalia manęs. Galbūt. Šiaip ar taip, tada jau bus per vėlu ką nors pakeisti. – Aš irgi turiu palikti šį pasaulį, Saule, kaip ir tu. Privalau grąžinti savo sielonešei jos kūną.

– Ką pasakei? – griežtas ir aštrus Jano balsas tarsi botagu perkirto tylą.

56 S K Y R I U S

AMŽINAI

Janas nužvelgė mus tris toks įtūžęs, kad Saulė sudrebėjo iš siaubo. Keista buvo tai matyti – tarsi Janas su Kailu būtų susikeitę vietomis, tik Jano veidas, net perkreiptas pykčio, išliko gražus.

– Janai, kas atsitiko? – suglumęs paklausė Kailas.

Janas košte košė mano vardą:

– Klaja, – suurzgė ir ištiesė ranką. Vos laikėsi jos nesugniaužęs.

„Ooo“, – nutęsė Melani.

Širdį suspaudė neviltis. Kad ir kaip atidėliojau atsisveikinimą su Janu, supratau, jog tas laikas atėjo. Privalėjau tai padaryti. Negalėjau išnykti kaip vagis tamsią naktį ir palikti šią naštą Melani.

Janas, pavargęs laukti, griebė man už rankos ir pastatė. Saulė, vis dar prilipusi man prie peties, pakilo kartu. Įsiutęs Janas ėmė mane purtyti ir purtė tol, kol ji atsikabino.

– Kas tau darosi ? – jau griežtai paklausė Kailas.

Janas atsivėdėjo ir iš visų jėgų keliu smogė Kailui į veidą.

– Janai! – sušukau.

Kailas užsiėmė nosį delnu ir bandė stotis. Saulė nieko nelaukusi puolė priešais jį ir užstojo smulkiu kūneliu. Kailas prarado pusiausvyrą ir sudejavęs nuvirto ant grindinio.

– Eime, – suniurzgė Janas ir jėga nusitempė mane nė neatsisukdamas.

– Janai...

Jis šiurkščiai vilko mane tolyn neleisdamas nė žodžio ištarti. Gal ir gerai, nes šią akimirką neišmaniau, ką galėčiau jam pasakyti.

Išsigandusių ligoninėje esančių žmonių veidai susiliejo į vieną neaiškią dėmę. Baiminausi, kad šiurkštus Jano elgesys neišgąsdintų bevardės moters. Ji nebuvo pratusi prie įsiūčio ir prievartos.

Staiga Janas sustojo: kelią mums užtvėrė Džaredas.

– Janai, gal proto netekai? – sušuko piktai sukrėstas tokio vaizdo. – Kaip su ja elgiesi?

– Tu žinojai? – subliuvo Janas jam į akis, paskui netikėtai stumtelėjo mane link Džaredo ir stipriai supurtė už pečių. Užpakaly išgirdau šniurkščiojant. Janas visus pašiurpino.

– Ką darai? Tu ją skaudini!

– Ar žinojai, ką ji sumanė? – riaumojo Janas.

Džaredas minutę spoksojo į Janą ir jo išraiška darėsi vis neįskaitomesnė ir svetima. Jis neatsakė.

To Janui užteko.

Jo kumštis žaibiškai rėžė Džaredui į veidą, net nepastebėjau smūgio, tik pajutau, kad Jano kūnas pasviro į priekį ir Džaredas svirduliuodamas nuskriejo į tamsų tunelį.

– Janai, liaukis, – maldavau jo.

– Tai tu liaukis, – suurzgė jis.

Ir nutempęs mane pro tunelio arką nuskubėjo į šiaurę. Žengė plačiai, turėjau mažne bėgti, kad neatsilikčiau.

– O’Ši! – pavymui atsklido Džaredo šauksmas.

– Tai aš ją skaudinu? – subliuvo Janas pro petį nelėtindamas žingsnio. – Aš? Tu veidmainiška kiaule!

Jam niekas neatsakė, už mūsų buvo tylu ir tamsu. Klupinėdama risnojau į priekį.

Ilgais pirštais Janas nesunkiai apkabino mano ranką virš alkūnės ir sugniaužė taip stipriai, kad ji užtirpo ir ėmė tvinkčioti.

Paklaikęs iš įsiūčio jis vis greitino žingsnį ir tempė mane iš paskos. Aš nesusilaikiusi gailiai sudejavau.

Tai privertė jį atsipeikėti. Janas sustojo dusliai alsuodamas tamsoje.

– Janai, Janai, aš... – ir nutilau užsikirtusi. Prisiminus pykčio perkreiptą jo veidą visi žodžiai išgaravo.

Janas šiurkščiai trūktelėjo mane į viršų, kojos sutabalavo ore ir pajutau, kad griūnu, bet jis spėjo laiku pagauti ir pakėlęs ant rankų ėmė bėgti. Jo rankos, ką tik tokios grubios ir piktos, dabar meiliai glaudė mane prie krūtinės.