Стефани Майер - Sielonešė

– Aš tave myliu, – sušnibždėjau.

– Nekalbėk taip tarsi atsisveikintum amžinai.

Taip ir buvo.

– Aš, siela, vardu Klajoklė, myliu tave, žmogau Janai. Ir tai niekada nepasikeis, kad ir kas būčiau, – atsargiai rinkau žodžius, kad tik juose nebūtų melo. – Nesvarbu, kas būčiau: delfinas, lokys ar gėlė. Visada mylėsiu tik tave ir prisiminsiu tik tave, kol gyva būsiu. Tu mano išrinktasis, mano vienintelė meilė.

Įtampa persidavė jo rankoms – vėl stipriai ir grubiai suspaudė mane glėbyje. Vos galėjau kvėpuoti.

– Tu daugiau niekur neklajosi. Tu pasilieki čia.

– Janai...

Jo balsas vėl tapo sausas – ne piktas, ne, veikiau dalykiškas. Jis ėmė mane įkalbinėti.

– Ne tik dėl manęs. Esi šios bendruomenės dalis ir niekas negali tavęs išvaryti, kol visi to neapsvarstysime. Tu per daug svarbi mums visiems – net tiems, kurie niekada to nepripažins. Tu mums reikalinga.

– Janai, niekas manęs nevaro.

– Net jei tas kažkas esi tu pati, Klajokle.

Jis vėl mane pabučiavo – šiurkščiau ir nekantriau, dabar jo lūpas valdė sukilęs pyktis. Paskui sugniaužęs plaukus atitraukė mano veidą nuo savęs.

– Malonu ar ne? – pareikalavo atsakymo.

– Malonu.

– Taip ir maniau, – suurzgė jis.

Ir vėl įsisiurbė man į lūpas. Rankos susiveržė kaip branktas, vos ne triuškindamos šonkaulius, jo burna vis nirčiau spaudėsi prie mano ir degino įsišėlusia aistra. Man trūko oro, protas atsisakė klausyti, gerte gėriau kiekvieną jo atodūsį, vis labiau svaigau iš malonumo. Paskui jo gniaužtai atsilaisvino, lūpos nuslydo prie ausies.

– Eime.

– Kur? Kur eime? – man buvo aiškiau nei aišku, kad neturiu kur eiti. Bet galvoje kažkodėl šmėstelėjo išdavikiška viltis ir širdis ėmė plakti tankiau – o jei vis dėlto yra kur eiti? Bet kur, kad tik su Janu. Savo Janu. Jis priklausė tik man, kaip niekada nepriklausys Džaredas. Lygiai kaip šis kūnas niekada nepriklausys Janui.

– Klaja, neaitrink man širdies. Aš jau ir taip prie išprotėjimo ribos, – pasakė Janas stodamasis ir pastatydamas mane.

– Kur? – neatlyžau.

– Tu eisi rytiniu tuneliu, pro lauką, ir iki pat galo.

– Į žaidimų kambarį?

– Taip. O tada lauksi ten, kol aš surinksiu visus kitus.

– Kam? – negi kuoktelėjo? Nori pažaisti? Kad panaikintų įtampą?

– Nes tai reikia apsvarstyti. Aš šaukiu tribunolą, Klajokle, ir tu paklusi jo sprendimui.

57 S K Y R I U S

UŽBAIGIMAS

Šįkart tribunolas buvo visai negausus, ne taip kaip anąkart, kai sprendėsi Kailo likimas. Janas atsivedė Džebą, daktarą ir Džaredą. Džeimio, aišku, nebuvo. Janui nereikėjo aiškinti, kad vaikui ne vieta tokiuose susirinkimuose.

Gerai. Tegul su juo už mane atsisveikina Melani. Nebūčiau įstengusi jam to pasakyti, tik ne Džeimiui. Tegul pasirodysiu kaip bailė, man vis vien. Tai ne mano jėgoms.

Tik viena melsva lempelė, vienas blausus ratas ant akmeninės aslos. Susėdome jo pakraštyje, ties tamsos ir šviesos riba. Vienoje rato pusėje – aš, keturi vyrai – kitoje. Džebas net atsitempė šautuvą, tarsi koks teisėjas plaktuką, lyg ginklas mūsų mažyčiam teismui priduotų svarumo.

Užuodusi sieros kvapą vėl prisiminiau skausmingas gedulo dienas. Kai kurių žemiškų prisiminimų tikrai nesigailėsiu.

– Kaip ji? – skubiai paklausiau daktaro prieš jiems įsitaisant savo vietose. Šis teismas man atrodė tik tuščias laiko gaišimas. Juk man jo liko tiek nedaug. Dabar man rūpėjo kur kas svarbesni dalykai.

– Kuri? – pasitikslino nuvargusiu balsu.

Kelias sekundes spoksojau į jį ir mano akys išsiplėtė.

– Atskyrėte Saulę? Jau?

– Kailas nusprendė. Sakė, per žiauru tempti laiką, kai ji taip kankinasi. Ji atrodė tokia... nelaiminga.

– Taip norėjau su ja atsisveikinti, – sumurmėjau sau. – Ir palinkėti geros kloties. Kaip Džodė?

– Dar neatsigavo.

– O gydytojos kūnas?

– Ją išsivedė Trudė. Veikiausiai į virtuvę paieškoti ko nors užkąsti. Jos bando parinkti jai kokį naują vardą, laikiną, kuris jai patiktų. Kad nereikėtų vadinti kūnu . Sutik, tai nelabai malonu, – ir kreivai nusišypsojo.

– Viskas susitvarkys. Esu tikra, kad jai viskas bus gerai, – pasakiau pati norėdama tikėti savo žodžiais. – Ir Džodei.

Niekas nepriėmė mano žodžių už melą. Suprato, kad taip tik guodžiu pati save.

– Nenorėčiau ilgam atsitraukti nuo Džodės, – atsiduso daktaras. – Jei kartais jai ko prireiktų.

– Taip, tu teisus, – sutikau. – Baikime visa tai, – pasakiau. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Nes tai, ką jie nuspręs, neturės jokios reikšmės: daktaras jau sutiko su mano sąlygomis. Ir vis dėlto mažytė, kvaila mano esybės dalelė kažko vylėsi... Kad rasime neįmanomą išeitį, viską sustatysiančią į savo vietas, kad aš galėsiu likti su Janu, Melani su Džaredu, ir niekam nereikės kentėti. Numarinau šitą kvailą viltį vos užsimezgusią, kol neišsikerojo ir galutinai neapnuodijo man proto.

– Gerai, – prabilo Džebas. – Klaja, sakyk, ką galvoji.

– Aš nusprendžiau grąžinti Melani, – išdėsčiau tvirtai ir trumpai, kad niekas nesumanytų prieštarauti.

– Janai, tu?

– Klajos mums reikia čia, – ištarė taip pat tvirtai ir aiškiai, mėgdžiodamas mano toną.

Džebas palinksėjo.

– Hm, painus dalykėlis... Klaja, kodėl turėčiau su tavimi sutikti?

– Jeigu jos vietoje būtum tu, irgi norėtum susigrąžinti savo kūną. Tai Melani teisė ir mes negalime jai to uždrausti.

– Janai? – kreipėsi Džebas.

– Džebai, pirmiausia turime galvoti apie visus. Tik Klajos dėka dabar esame tokie sveiki ir saugūs, kokie niekada nebuvome. Jei norime išgyventi, ji gyvybiškai svarbi mums visiems – mūsų bendruomenei, galų gale žmonijai. Dėl tokio tikslo galima paaukoti vieną žmogų.

„Jis teisus.“

„Niekas tavęs neklausia.“

Prabilo Džaredas:

– Klaja, ką sako Mel?

„Cha“, – nusikvatojo ji.

Pažvelgiau Džaredui į akis ir atsitiko keisčiausias dalykas. Visos mano dvejonės, svarstymai ir neryžtingumas ėmė tirpti, trauktis, kol teliko mažytis gumulėlis atokiausioje kūno kertelėje, kurią fiziškai užėmiau aš pati. Visas kūnas veržėsi prie Džaredo su ta beprotiška jėga, tuo karštligišku alkiu, kurį pajutau nuo pirmos sekundės vos išvydau jį čia. Šis kūnas nepriklausė nei man, nei Melani – nuo tada, kai Džaredas pareiškė į jį savo teises.

Mums abiem čia nebuvo vietos.

– Melani nori, kad grąžinčiau jai kūną. Ji trokšta atgauti savo prarastą gyvenimą.

„Melagė. Pasakyk jiems tiesą.“

„Ne.“

– Melagė, – pakartojo Janas. – Mačiau, kad ginčijaisi su ja. Lažinuosi, ji stojo mano pusėn. Melani geras žmogus. Ji supranta, kokia tu mums reikalinga.

– Melani žino viską, ką žinau aš. Ji padės jums. Ir gydytojos kūnas. Ta moteris žino daugiau, nei kada nors žinojau aš. Jeigu jos padės, jums viskas bus gerai. Juk tiek laiko puikiai apsiėjote ir be manęs – išgyvensite ir toliau.

Džebas garsiai, kone išstumdamas orą, atsiduso ir susiraukė.

– Klaja, aš nežinau. Janas teisus.

Rūsčiai nužvelgiau senąjį vyrą, akies krašteliu mačiau, kad Džaredas irgi gręžia jį nuožmiu žvilgsniu. Nusisukau, kad nematyčiau tos kryžminės dvikovos, ir niūriai dėbtelėjau į daktarą.

Jis pakėlė į mane akis ir veidas net pajuodo nuo skausmo, suprato, kad primenu jam duotą žodį. Jis pažadėjo. Ir šitas teismas nieko nepakeis.

Janas įbedė akis į Džaredą – jis nepastebėjo, kad mes su daktaru susižvalgėme.