Стефани Майер - Sielonešė

Janas neprieštaravo. Pavalgėme tylėdami. Visą tą laiką jis nepaleido manęs iš glėbio.

Tada turėjau pasimatyti su Saule ir Džode.

Maniau ant daktaro stalo rasianti tris švytinčius kriogeninius konteinerius, bet nustebau pamačiusi tik du – su gydytojų sielomis. Daktaras su Kailu stovėjo palinkę virš lovos, kurioje gulėjo nejudrus Džodės kūnas. Nuskubėjau prie jų nekantraudama sužinoti, kur Saulė, ir tik tada pamačiau, kad viena ranka Kailas laiko apglėbęs konteinerį.

– Elkis su ja švelniai, – sumurmėjau.

Daktaras laikė suėmęs Džodei už riešo ir skaičiavo pulsą. Išgirdęs mano balsą tvirtai sučiaupė lūpas: supratau, kad pametė skaičių, nes tyliai murmėdamas sau po nosimi pradėjo iš naujo.

– Taip, Dokas man pasakė, – atsiliepė Kailas neatitraukdamas žvilgsnio nuo Džodės. Po jo akimis pastebėjau brinkstant mėlynes. Kažin, ar Kailo nosis vėl sulaužyta? – Aš labai atsargus. Nenorėjau... ten palikti jos vienos. Ji buvo tokia liūdna ir... miela.

– Ji apsidžiaugtų, jei tik galėtų suvokti.

Jis linktelėjo neatitraukdamas akių nuo Džodės.

– Ar aš galiu ką dėl jos padaryti? Kuo nors padėti? – paklausė jis.

– Kalbėk su ja, kuo dažniau tark jos vardą, papasakok jai ką nors iš praėjusio gyvenimo. Šnekėk ir apie Saulę. Tai padėjo atsigauti gydytojos sielonešei.

– Mendei, – pataisė daktaras. – Ji sakė, kad jos vardas labai panašus, nors ne visai toks.

– Mendė, – pakartojau aš. Šito vardo man visai nebūtina įsiminti. – Kur ji?

– Su Trude. Gerai, kad pakvietei kaip tik ją. Manau, ji nusivedė ją miegoti.

– Puiku. Vadinasi, dėl Mendės nėra ko nerimauti.

– Tikiuosi, – daktaras šyptelėjo, bet jo veidas nepragiedrėjo. – Turiu jai krūvą klausimų.

Žiūrėjau į smulkutę merginą negalėdama patikėti, kad ji vyresnė už mano kūną. Jos veidas buvo tuščias ir negyvas. Mane tai kiek išgąsdino – su Saule viduje jis švietė gyvybe. Ar Mel...

„Aš vis dar čia.“

„Žinau. Tau viskas bus gerai.“

„Kaip Leisei?“ – ji krūptelėjo, aš irgi.

„Mel, tu niekada nebūsi panaši į Leisę.“

Paglosčiau Džodei ranką. Ji tokia panaši į Leisę: smulkutė, tamsaus gymio, juodaplaukė. Abi galėtų būti seserys – beveik: mielas, blankus Džodės veidelis niekada neatrodys toks atstumiantis.

Kailas tylėdamas laikė ją už rankos.

– Štai taip, Kailai, – ir vėl švelniai perbraukiau merginai per ranką. – Džode, Džode, ar girdi mane? Kailas tavęs laukia, Džode. Pabusk. Ar žinai, kaip jis rizikavo, kad surastų tave ir atsivežtų čia? Kaip visus įsiutino? Dar ir dabar jiems niežti rankos jį prilupti.

Ir šelmiškai vyptelėjau žaliūkui Kailui. Jo lūpų kampučiai suvirpėjo, bet vyras nepakėlė į mane akių.

– Tik kažin, ar tau tai naujiena, – pridūrė šalia stovintis Janas. – Viskas po senovei, ar ne Džode? Argi kada buvo kitaip? Džiaugiuosi tave matydamas, brangioji. Nors tu tikriausiai nelabai. Veikiausiai galvoji, kaip gerai gyvenai tuos metus nematydama šito kvailio.

Kol Janas neprabilo, Kailas nepastebėjo brolio, stipriai įsikirtusio man į ranką.

– Džode, prisimeni Janą? Nevykėlis kokių reta, nuolat tąsydavosi iš paskos veltui bandydamas mane mėgdžioti. Ir vis dar bando. Klausyk, Janai, – pridūrė jis neatplėšdamas nuo Džodės akių, – daugiau nieko nenori man pasakyti?

– Tai kad jau viską pasakiau.

– Gal bent atsiprašysi?

– Ilgai laukęs dar palauk.

– Ar gali patikėti, Džode, kad jis spyrė man į veidą? Už nieką!

– Kažin kuriam čia reikėtų atsiprašinėti, kaip manai, Džode?

Buvo smagu klausytis, kaip jie erzinasi. Šalia Džodės abu nedrįso rimtai bartis, tik šiaip galando liežuvius – nepiktai, net juokingai. Aš jau būčiau pabudusi, būčiau pradėjusi šypsotis...

– Šaunuolis, Kailai, tu viską darai teisingai. Nesustok, – sumurmėjau jam į ausį. – Ji tuoj atsigaus, pamatysi.

Labai norėjau susipažinti su Džode, pamatyti, kokia ji iš tikrųjų. Dabar jos veide man vis šmėžavo Saulės išraiškos.

Įdomu, kaip urvų žmonės pirmąkart sutiks Melani? Ar priims ją kaip anksčiau, tarsi nieko nebūtų nutikę? Ar jie suvoks, kad manęs nėra, ar Melani paprasčiausiai niekuo nesiskirs nuo manęs?

O gal ji jiems pasirodys visai kitokia. Ir jiems reikės iš naujo prie jos priprasti? Arba Melani iškart taps jiems sava, kokia aš niekada nebuvau. Įsivaizdavau ją draugiškų žmonių būryje – lyg ten būčiau aš pati. Su Laisvūnu ant rankų, apsuptą svetingų, besišypsančių veidų, tarp žmonių, kurie taip ir nesugebėjo įsileisti manęs į savo širdį.

Kodėl apie tai pagalvojus akyse ėmė tvenktis ašaros? Nejau aš jiems tiek mažai reiškiau?

„Ne, – patikino mane Melani. – Jie ilgėsis tavęs, tuo neabejoju. Visi geriausi žmonės liūdės tave praradę.“

Kalbėjo taip, tarsi būtų galutinai susitaikiusi su mano sprendimu.

„Nė velnio aš nesusitaikiau, – suniurzgė Melani. – Tik nematau kito kelio, kaip tave sustabdyti. Jaučiu, kad viskas greitai baigsis, ir mane tai gąsdina. Keista, ar ne? Aš visiškai sutrikusi, aš siaubingai to bijau.“

„Vadinasi, mes abi išgyvename tą patį.“

– Klaja? – kreipėsi Kailas.

– Taip, Kailai.

– Atleisk man.

– Mm... dėl ko.

– Dėl to, kad norėjau tave nužudyti, – tiesiai šviesiai išklojo. – Dabar supratau, kad buvau neteisus .

Janas buvo pritrenktas.

– Oi, laikykit mane, – sustenėjo jis. – Dokai, ar neturi kartais po ranka diktofono?

– Taigi kad ne, Janai, pats gailiuosi.

Janas papurtė galvą.

– Šią akimirką reikia įamžinti. Negalvojau, kad išgyvensiu iki dienos, kai Kailas O’Ši pripažins esąs neteisus. Nagi, Džode. Kelkis, o tai praleisi tokį įvykį.

– Džode, mažute, nejau neapginsi manęs. Pasakyk tam asilui, kad iki šiol visada buvau teisus, – ir jis sukikeno.

Kaip miela. Tikrai apsidžiaugiau sužinojusi, kad prieš išnykdama užsitarnavau Kailo palankumą. Tikrai to nesitikėjau.

Daugiau man čia nebuvo ko veikti. Nėra prasmės tempti laiką. Sugrįš Džodė ar ne, tai nepakeis mano apsisprendimo.

Laikas pereiti prie trečio, paskutinio, dalyko. Ir tam turėjau sumeluoti.

Žengiau žingsnį atgal ir giliai įkvėpusi pasirąžiau.

– Janai, aš taip pavargau, virstu iš kojų, – pasakiau.

Tik ar melavau? Balsas skambėjo nuoširdžiai. Paskutinė mano diena išties buvo ilga. Prisiminiau, kad visą naktį nesumerkiau akių. Grįžus iš reido taip ir neteko pamiegoti, tad turėjau jaustis išsekusi.

– Kur jau ten, – linktelėjo Janas. – Juk visą naktį prasėdėjai su gydy... Mendės kūnu.

– Taip, – nusižiovavau.

– Labos nakties, Dokai, – šyptelėjo Janas stumdamas mane link išėjimo. – Sėkmės, Kailai. Ryte pasirodysim.

– Labanakt, Kailai, – sumurmėjau. – Iki, Dokai.

Daktaras suskersakiavo į mane, bet niekas to nepastebėjo: Janas stovėjo nugara į jį, o Kailas neatitraukė akių nuo Džodės. Atsisukusi nusmelkiau Doką tvirtu žvilgsniu, kad neliktų jokių abejonių.

Janas žingsniavo šalia juodu tuneliu nepratardamas nė žodžio. Džiaugiausi, kad dabar jis nenusiteikęs kalbėti. Negalėčiau susitelkti: viduje siautė audra, mano mintys jaukėsi ir pynėsi.

Baigta. Visi mano reikalai sutvarkyti. Tereikėjo išsilaikyti dar valandėlę ir pasistengti neužmigti. Kad ir kaip buvau nuvargusi, tikėjau, jog išlauksiu. Širdis plakė taip smarkiai, lyg iš vidaus kas kumščiu daužytų šonkaulius.

Nėra ko gaišti. Teįvyksta tai šią naktį. Ir Mel viską puikiai suprato. Pamačiusi šiandienę Jano reakciją suvokiau, kad delsti negalima. Kuo ilgiau čia užsibūsiu, tuo daugiau bus kančių, ašarų ir nesutarimų. Jei delsiu dar, aš ar kas kitas galime išsiduoti, ir Džeimis supras tiesą. Tegul jam viską paaiškina Melani, vėliau, kai nebebus galima ką nors pakeisti. Taip bus geriausia.