Стефани Майер - Sielonešė

59 S K Y R I U S

PRISIMINIMAI

Pradžia bus tokia pat kaip pabaiga. Aš buvau perspėta.

Tik šį kartą pabaiga buvo daug didesnė staigmena nei visada. Didesnė, nei išgyvenau per visus devynis savo gyvenimus. Didesnė nei šuolis į lifto šachtą. Nesitikėjau jokių prisiminimų, jokių minčių. Kodėl ši pabaiga taip skiriasi nuo kitų?

Leidžiasi saulė – viskas aplink nutvieksta rožinėmis spalvomis ir tai man primena mano draugę... Kaip čia skambėtų jos vardas? Kažkas apie... vilneles? Vilnys, vilnelės... Ji buvo nuostabi gėlė. Čia gėlės tokios bejėgės ir nuobodžios. Užtat kaip gardžiai kvepia! Kvapai – įstabiausia šios planetos dalis.

Žingsniai už nugaros. Nejau vėl Debesų Audėja? Ji mane persekioja! Man nereikia apdangalo. Čia šilta – pagaliau! – ir aš noriu savo oda jausti švelnų, aksominį orą. Apsimesiu, kad jos nematau. Gal susiprotės ir paliks ramybėje. Ji tikrai nuoširdžiai rūpinasi manimi, bet aš jau didelė. Negalima visą gyvenimą čiūčiuoti manęs kaip mažo vaiko.

– Atsiprašau, – ištaria kažkas. Šito balso aš nepažįstu.

Pasisuku į ją, bet veidas irgi nematytas. Ji labai daili.

Prisiminimuose išplaukę bruožai grąžino man atmintį. Tai buvo mano veidas! Bet kodėl aš neprisimenu...

– Labas, – sakau aš.

– Sveika. Mano vardas Melani, – sako ji ir nusišypso. – Aš visai neseniai šiame mieste ir... man regis, pasiklydau.

– O! O kur tau reikia? Aš tave nuvešiu. Mūsų automobilis kaip tik už...

– Ne, tai netoli. Išėjau pasivaikščioti ir dabar nežinau, kaip grįžti į Bekerio gatvę.

Nauja kaimynė – kaip miela. Man patinka nauji draugai.

– Tai visai šalia, – sakau jai. – Jei eitum pirmyn, būtų už antro posūkio, bet gali sutrumpinti kelią – štai šiuo siauru skersgatviu. Atsidursi kaip tik ten, kur reikia.

– Gal galėtum mane palydėti? Atleisk, kuo tu vardu?

– Žinoma! Eime! Aš vadinuosi Mėnesienoje Prasiskleidžiantis Žiedlapis, bet šeima mane vadina trumpiau – Žiede. Iš kur tu, Melani?

Ji nusijuokia.

– Tu klausi apie San Diegą ar Dainuojantįjį pasaulį, Žiede?

– Ir tą, ir aną, – sakau ir taip pat nusijuokiu. Man patinka jos šypsena. – Šioje gatvėje gyvena du šikšnosparniai. Štai tame geltoname name, apsuptame pušų.

– Reikės kada užeiti susipažinti, – sumurma ji, bet balsas pasikeičia, įsitempia. Ji vis žvilgčioja į prieblandos gaubiamą skersgatvį tarsi kažko laukdama.

Ir iš tikrųjų ten kažkas yra. Du žmonės, vyras ir berniukas. Šis vis braukia pirštais per ilgus, juodus plaukus lyg dėl kažko nerimaudamas. Galbūt jis irgi pasiklydo. Jo nuostabios akys plačiai išplėstos iš susijaudinimo. Vyras atrodo visai ramus.

Džeimis. Džaredas. Širdis sutuksėjo, bet tas jausmas kažkoks keistas, ne toks kaip anksčiau. Tarsi ji ne plaktų, o... švelniai plazdėtų kaip mažytis drugelis.

– Čia mano draugai, Žiede, – sako man Melani.

– O! Sveiki! – ir ištiesiu ranką vyrui, nes stovi arčiau.

Jis suima mano delną. Kokie tvirti pirštai.

Vyras prisitraukia mane artyn, visai prie savęs. Nesuprantu. Jaučiuosi keistai. Man tai nepatinka.

Širdis pradeda plakti dar greičiau, staiga aš išsigąstu. Niekada dar taip stipriai nebijojau. Aš nieko nesuprantu. Kas čia vyksta?

Jo ranka pakyla link mano veido ir aš aikteliu. Iš delno pasklinda migla, įkvepiu ir man ima suktis galva. Sidabrinis debesis kvepia avietėmis.

– K-ka... – noriu paklausti, bet jie visi dingę. Aš nieko nematau...

Liko vien tuštuma.

– Klaja? Ar girdi mane, Klaja? – paklausė pažįstamas balsas.

Juk tai ne mano vardas... ar mano? Mano ausims jis buvo svetimas, bet giliai viduje kažkas krustelėjo. Tai aš ne Mėnesienoje Prasiskleidžiantis Žiedlapis? Ne Žiedė? Kieno tas vardas? Dabar ir jis pasirodė man svetimas. Širdis sutvaksėjo greičiau, tai vėl ta baimė iš prisiminimų. Akyse iškilo moteris rudais, vietomis žilstelėjusiais plaukais, meiliai žvelgianti į mane žaliomis akimis. Kur mano motina? Bet... juk ji ne mano motina?

Išgirdau balsą, šaukiantį mane. Tylų tarsi aidėtų iš kažkur toli.

– Klaja. Grįžk. Mes neleisime tau išeiti.

Koks pažįstamas balsas ir kartu koks svetimas! Jis skambėjo kaip... mano?

Kur dingo Mėnesienoje Prasiskleidžiantis Žiedlapis? Negalėjau jos rasti. Vien tūkstančiai nieko nesakančių prisiminimų. Tarsi name vaiduoklyje, iš kurio išsikėlė žmonės, liko vien nuotraukos.

– Panaudok „Pabusk“, – pasakė kitas balsas. Nepažįstamas.

Kažkas, lengvas tarsi migla, palietė man veidą. Atpažinau šitą kvapą. Jis kvepėjo greipfrutais.

Įkvėpiau dar giliau ir protas akimirksniu praskaidrėjo.

Pamažu ėmiau susivokti aplinkoje. Aš gulėjau lovoje... Bet... pojūtis visai kitas. Tarsi būčiau... keistai maža, susitraukusi.

Rankos atrodė šiltesnės nei visas kūnas: kažkas laikė jas suėmęs. Mano smulkučiai delnai pradingo didelėse rieškučiose.

Ore tvyrojo keistas kvapas – troškus ir atsidavė pelėsiais. Prisiminiau šį kvapą... bet neabejojau, kad anksčiau gyvenime niekada nebuvau jo uodusi.

Kol kas temačiau vien savo vokus, blausiai raudonus iš vidaus. Norėjau atsimerkti. Kaip tai daroma? Pabandžiau surasti tinkamus raumenis.

– Klajokle? Mes laukiame tavęs, brangioji. Atsimerk.

Šis balsas, šitas šiltas alsavimas, kutenantis ausį, buvo dar pažįstamesnis. Jį išgirdus kūną pradėjo varstyti adatėlės. Ir vėl – tiksliai žinojau, kad anksčiau nieko panašaus nesu išgyvenusi. Tas balsas užėmė man kvapą, pirštai ėmė virpėti.

Labiau už viską troškau pamatyti kalbančiojo veidą.

Iš atminties gelmių, iš praėjusio gyvenimo tolių iškilo spalva – ryški švytinti mėlyna – ir prikėlė mane iš nebūties. Visa Visata buvo nutvieksta tviskančio mėlio...

Pagaliau prisiminiau savo vardą. Taip, tai mano vardas. Klajoklė. Aš esu Klajoklė. Arba Klaja. Dabar tikrai tai prisiminiau.

Pajutau šiltą dvelksmą ant veido – kažkas švelniai prisilietė prie lūpų, vokų. Ak, štai, kur jie, juk ketinau atsimerkti. Tas prisilietimas grąžino man akis, atsimerkiau ir tankiai suplazdenau vokais.

– Ji atsibunda! – kažkas sukrykštė iš džiaugsmo.

Džeimis. Tai Džeimis. Jis čia. Širdis vėl vos juntamai virptelėjo.

Prireikė kelių sekundžių, kol sutelkiau žvilgsnį. Ta ryški mane pažadinusi spalva irgi atrodė kitaip – per daug blyški, per daug išblukusi. Ne tas gyvas, žiburiuojantis mėlis, kurį norėjau išvysti.

Ranka palietė veidą.

– Klajokle?

Pasisukau į tą balsą. Kai pajudinau kaklą ir galvą, vėl apėmė keistas jausmas – tarsi niekada nebūčiau to dariusi ir kartu tiksliai žinojau, kaip judės mano kūnas.

Ieškančios akys pagaliau susitiko su taip laukta mėlyna spalva. Safyras, sniegas ir pusiaunakčio tamsa.

– Janai? Janai, kur aš? – gerklėje užgimęs balsas mane išgąsdino. Toks aukštas ir virpantis. Pažįstamas, bet ne mano. – Kas aš?

– Tu esi tu, – pasakė Janas. – Ir esi ten, kur ir turi būti. Tu namie, mieloji.

Ištraukiau vieną delną iš milžiniškos saujos. Norėjau paliesti veidą, bet pamačiau link manęs besitiesiančią kitą ranką ir sustingau.

Toji ranka irgi sustingo virš manęs.

Norėjau užsidengti veidą, ranka virš manęs irgi pajudėjo. Pradėjau drebėti ir tie pirštai taip pat suvirpo.

O!

Sugniaužiau ir atgniaužiau pirštus nenuleisdama nuo rankos akių.

Ar tai mano ranka, tokia smulkutė? Ji ne didesnė už vaiko, jei neskaitysime ilgų, rausvų, išpuoselėtų nagų. Šviesi oda, su keistu sidabrišku atspalviu ir visiškai prie jo netinkančiomis auksinėmis strazdanomis.