Стефани Майер - Sielonešė

Tas neįprastas sidabro ir aukso derinys vėl pažadino atmintį: prieš akis iškilo veidrodis ir jame atsispindintis veidas.

Tas prisiminimas akimirkai išmušė mane iš vėžių: nebuvau pratusi prie civilizacijos, ji mane trikdė, bet vėl... jaučiausi taip, tarsi visą laiką būčiau joje gyvenusi.

Puošnus tualetinis staliukas, nustatytas mielais, dailiais niekučiais. Daugybė trapių stiklinių buteliukų, kiekviename vis kitas, mano mėgstamas kvapas. Mano? Ar jos? Orchidėja vazonėlyje. Sidabrinių šukų rinkinys.

Didelis, apskritas veidrodis, apipintas metalinėmis rožėmis. Jame atsispindi veidas, veikiau apvalainas, ne ovalus. Smulkutis. Oda to paties kaip ir ranka sidabriško atspalvio, primenančio balzganą mėnesieną, viršunosė tirštai pritaškyta auksinių strazdanų. Didelės, pilkos akys apjuostos auksinių blakstienų, iš po blyškios rainelės vos pastebimai švyti sielos atspindys. Blyškiai rausvos lūpos, putlios, apvalios kaip vaiko. Dantys smulkūs, balti ir lygūs. Smakras su duobute. Ir kupeta auksinių, garbiniuotų plaukų, švytinčia aureole gaubiančių veidą ir stambiomis bangomis krintančių žemyn, kur jau nesiekė veidrodis.

Tai mano veidas ar jos?

Tas veidas nuostabiai tiko Naktinei Gėlelei, tarsi vaizdinis to vardo vertinys iš gėlių kalbos į žmonių.

– Kur ji? – reikliai paklausiau aukštu, beveik spigiu balsu. – Kur Žiedė?

Tai, kad jos nebuvo, mane išgąsdino. Niekada nemačiau bejėgiškesnės būtybės nei ši pusiau mergaitė, pusiau mergina mėnesienos atspalvio veidu ir auksaspalviais plaukais.

– Ji čia, – patikino mane daktaras. – Jau konteineryje ir pasirengusi išvykti. Laukėme tavęs, kad pasakytum, kur geriausiai ją išsiųsti.

Pažvelgiau į tą pusę, iš kur sklido balsas. Pamačius vyrą, nutviekstą saulės šviesos, su švytinčiu konteineriu rankose, mane akimirksniu užgriuvo prisiminimai iš praėjusio gyvenimo.

– Dokai! – aiktelėjau savo trapiu, plonu balsu. – Dokai, juk tu pažadėjai! Tu prisiekei, Eustachai ! Kodėl? Kodėl nesilaikei duoto žodžio?

Širdį pervėrė neišmatuojama gėla ir skausmas. Šiam kūnui iki šiol nėra tekę patirti tokių kančių. Jis susigūžė kaip gavęs smūgį.

– Net pats sąžiningiausias žmogus kartais suklumpa neišlaikęs išbandymų naštos, Klaja.

– Išbandymų naštos? – sukrizeno dar vienas iki skausmo pažįstamas balsas.

– Argi peilis prie gerklės nėra pats tikriausias išbandymas? Ar, tavo akimis, ne, Džaredai?

– Tu juk žinojai, kad aš niekada nebūčiau... kad tik grasinau.

– Nieko aš nežinojau. Atrodė labai įtikinamai.

– Peilis? – mano kūnas sudrebėjo.

– Ššš, viskas gerai, – iškvėpė Janas ir man ant veido užpūtė kelias plaukų sruogas. Jas iškart įgudusiai nubraukiau. – Nejau išties galvojai, kad galėsi tiesiog taip imti ir palikti mus, Klaja!? – vėl atsiduso jis, bet šį kartą atodūsis buvo džiaugsmingas.

Janas švytėjo iš laimės. Tai matant mano nerimas atslūgo, kančia pamažu ėmė mažėti.

– Juk sakiau, kad nenoriu būti parazitu, – sušnibždėjau.

– Praleiskite, – įsakė senas mano balsas. Akiratyje atsidūrė mano veidas, stiprus ir ryžtingas, įdegusia oda, juodi, tiesūs kaip strėlė antakiai virš migdolinių, šviesiai rudų akių, aštrūs, išsišovę skruostikauliai... Žvelgiau į jį kitomis akimis, ne kaip į savo atspindį, kaip buvau įpratusi matyti anksčiau.

– Paklausyk, Klaja. Aš kaip niekas kitas žinau, kuo tu nenori būti. Tačiau mes žmonės. Mes savanaudžiai ir ne visada elgiamės taip, kaip derėtų. Tu mums reikalinga ir mes niekur tavęs neišleisime. Nori ar nenori, tau teks su tuo susitaikyti.

Tai, kaip ji kalbėjo, ne pats balsas, o jo intonacija ir ritmas, vėl pažadino prisiminimus: nebylius mūsų pokalbius, tą jausmą, kad aš ne viena, kad ji kartu su manimi – mano sesuo.

– Mel? Mel, tu atsigavai?!

Ji nusišypsojo ir palinkusi prie manęs švelniai apkabino pečius. Man ji pasirodė didesnė nei prisiminimuose.

– Žinoma, atsigavau. Kokia tada būtų buvusi prasmė? Tau irgi viskas puikiai klosis. Mes ne tokie kvaili: žinok, kad ilgai mąstėme prieš išrinkdami tau kūną, nestvėrėme pirmo pasitaikiusio.

– Aš jai papasakosiu, leiskit man! – šalia Melani išdygo Džeimis. Aplink prasidėjo tikra spūstis. Trapi ligoninės kušetė gailiai sugirgždėjo.

Suėmiau jo delną ir suspaudžiau pirštus. Mano ranka atrodė tokia maža ir suglebusi. Ar jis ką nors pajuto?

– Džeimi!

– Labas, Klaja! Tu dabar mažesnė už mane! Jėga! – ir pergalingai išsiviepė.

– Užtat vyresnė. Man jau beveik... – bet nutilau ir greitai pakeičiau temą. – Už dviejų savaičių mano gimtadienis.

Gal šiuo metu dar nelabai gaudžiausi erdvėje ir laike, gal buvau sutrikusi, tik ne kvaila. Melani patirtis nedingo be pėdsakų, iš jos daug ko išmokau. Janas buvo toks pat garbingas kaip Džaredas, jei ne daugiau, ir aš nenorėjau, kad man tektų nusivilti kaip tada Melani, kai jos amžius taip ne laiku pakišo jai koją...

Taigi sumelavau pridėdama sau vienus metelius:

– Man bus aštuoniolika.

Akies krašteliu mačiau, kaip Melani ir Janas sustingo iš nuostabos. Šis kūnas, nors jau stovėjo ant septyniolikto gimtadienio slenksčio, atrodė daug jaunesnis.

Ta mažytė gudrybė, kuria aš iš anksto pareiškiau teises į savo išrinktąjį, galutinai viską sustatė į vietas, net pačiai man – aš pasilieku. Lieku su Janu ir visa savo šeima. Gerklėje užstrigo ašarų kamuolys.

Džeimis paglostė man skruostą nekantraudamas atkreipti mano dėmesį į save. Dabar buvo mano eilė nustebti – kokia didelė jo plaštaka!

– Džaredas su Melani man leido eiti į reidą kartu. Tavęs.

– Žinau, – sušnibždėjau. – Aš prisimenu... Tiksliau, Žiedė prisimena. Ji tave matė, – ir piktai dėbtelėjau į Mel, bet ji tik skėstelėjo rankomis.

– Mes stengėmės jos neišgąsdinti, – skubiai patikino mane Džeimis. – Ji atrodė tokia... trapi, supranti? Ir miela. Rinkomės visi kartu, bet galutinis žodis buvo mano! Matai, Mel pasakė, kad reikia jaunos merginos ir tokios, kuri jau seniai buvo paversta siela. Ir kartu ne per jaunos. Mel žinojo, kad tu nenori atgimti vaiku. Be to, Džaredui patiko šis veidas, jis pasakė, kad žvelgiant į jį negalima nepasitikėti . Tu atrodei tokia bejėgė, nekalta, visai nepavojinga. Džaredas sakė, kad bet kas tave pamatęs iškart norės apginti nė pats to nesuvokdamas, tiesa, Džaredai? Bet galutinai nusprendžiau aš, o aš ieškojau merginos, kuri atrodo kaip tu . O ji ir atrodė kaip tu: tarsi auksaplaukis angelas, tokia gera. Ir graži. Aš žinau, kad tu turi būti nuostabiai graži, – ir išsišiepė nuo ausies iki ausies. – Janas su mumis nėjo. Liko sėdėti čia, su tavimi, sakė, kad jam visiškai tas pats, kaip tu atrodysi. Niekam nedavė tavo konteinerio nė pirštu paliesti, net man ar Mel. Tik šį kartą daktaras leido man žiūrėti. Tai bent! Griūk negyvas! Nesuprantu, kodėl anksčiau tu man uždraudei tai pamatyti. Bet jie nesutiko, kad jiems padėčiau. Janas nieko neprileido prie tavęs artyn.

Janas suspaudė man ranką ir panardinęs veidą į auksinių plaukų debesį sukuždėjo taip tyliai, kad girdėjau tik aš:

– Aš laikiau tave savo rankose, Klajokle. Tu pasakiškai graži.

Mano akys sudrėko ir prieš savo valią pradėjau šniurkščioti.

– Ar tau patinka šis kūnas? – paklausė sunerimęs Džeimis. – Juk tu nepyksti? Juk be tavęs ten daugiau nieko nėra, ar ne?

– Ne, Džeimi, žinoma, kad nepykstu, – sušnibždėjau. – Ir aš... aš išties daugiau nieko neradau, tik Žiedės prisiminimus. Ji buvo čia nuo tada, kai... mano prisiminimuose tik ji. Neaptinku jokio kito vardo.