Стефани Майер - Sielonešė

Džeimis ištraukė lovelę Janui iš rankų ir pastatė šalia savęs, toliau nuo praėjimo. Tada išsitiesė ant savo čiužinio kraštelio ir atgręžė mums nugarą.

– Tiesa, Janai, vos nepamiršau, – pridūrė neatsisukdamas. – Kalbėjau su Brandtu ir Aronu, po lietų persikelsiu pas juos. Oi, na šiandien ir nusivariau! Labanakt, bičiuliai.

Ilgai žiūrėjau į nejudantį Džeimio siluetą. Janas irgi stovėjo nekrustelėdamas. Jaučiau, kad ir jis išsigandęs. O gal tiesiog įtemptai mąstė, kaip išsisukti iš šios keblios padėties?

– Gesinam šviesą, – užbaubė Džebas ant viso urvo. – Visi užčiaupiat srėbtuves ir kad nė čiukšt! Man, seniui, reikia pamiegoti.

Žmonės dar kiek pakrizeno, bet veikiai nuščiuvo, nes Džebo žodis urvuose visiems buvo šventas. Viena po kitos užgeso keturios lempos ir žaidimų kambarys paniro į akliną tamsą.

Šilti Jano pirštai susirado mano ranką. Mane pylė šaltas prakaitas. Kažin, ar jis tai jaučia?

Jis atsiklaupė ant čiužinio ir švelniai trūktelėjo mane žemyn. Paklusau ir išsitiesiau per vidurį ant dviejų sustumtų čiužinių. Jis nepaleido mano rankos.

– Ar patogiai įsitaisei? – sušnibždėjo. Kiti aplink irgi kuždėjosi, tyliai ir švelniai, balsai tirpo ištirpo sieringo upeliūkščio gurgesy.

– Taip, Janai, ačiū, – atsakiau.

Džeimis apsivertė ir netyčia atsitrenkė į mane.

– Oi, Klaja, atleisk, – sumurmėjo jis, paskui garsiai nusižiovavo.

Aš savaime pasislinkau į kitą pusę. Janas gulėjo daug arčiau, nei maniau, ir aš įriedėjau tiesiai jam į glėbį. Aiktelėjau. Jau norėjau atsitraukti, bet jis ištiesė ranką ir apsivijęs per liemenį prispaudė mane prie savęs.

Kai jo ranka štai taip – toli gražu neplatoniškai – apglobė mano kūną, mane apėmė keisčiausias jausmas. Kažkodėl prisiminiau tą pirmą kartą, kai gavau dozę nuskausminamųjų. Lyg būčiau blaškiusis priešmirtinėje agonijoje pati to nesuvokdama, o jo prisilietimas būtų numalšinęs visą skausmą.

Ir išvijęs bet kokią gėdą ir drovumą. Pasisukau veidu į Janą ir jo rankos apglėbė dar tvirčiau.

– O tau patogu? – tyliau už alsavimą pakartojau jo klausimą.

Jis pabučiavo man į kaktą.

– Daugiau nei patogu.

Kelias minutes gulėjome tylėdami. Dauguma žmonių aplink jau saldžiai pūtė į akį.

Janas palinko virš manęs ir tyliai sukuštėjo tiesiai į ausį:

– Klaja, kaip manai... – ir užtilo.

– Taip, Janai?

– Atrodo, kambaryje likau vienas. Lyg ir būtų neteisinga.

– Taip. Per didelė prabanga, kai visiems tenka taip spaustis.

– Nenoriu gyventi jame vienas. Bet...

Kodėl jis nepasako tiesiai šviesiai? Kokie dar „bet“?

– Ar tu jau supratai savo jausmus? Nenoriu tavęs skubinti. Žinau, kad tai painu... Džaredas...

Prireikė dar kelių minučių, kol suvokiau, apie ką jis, o tada vos girdimai sukikenau. Melani neturėjo tokio kvailo įpročio, užtat turėjo Žiedė: naujasis kūnas dar kartą išdavė mane – pačiu netinkamiausiu laiku.

– Kas yra? – paklausė jis.

– O aš norėjau duoti laiko tau , kad suprastum savo jausmus, – atsakiau. – Ir nenorėjau tavęs skubinti, nes žinau, kad tai painu... na, dėl Melani...

Jis nustebęs sujudėjo.

– Tu manei... Bet Melani – ne tu. Dėl to man visados viskas buvo aišku.

Nusišypsojau.

– O Džaredas – ne tu.

Jis vėl prabilo, tik dabar balsas buvo šaltas ir įsitempęs.

– Bet jis niekur nedingo. Ir tu jį myli.

Janas vėl pavyduliauja? Supratusi, kad jo skausmas glosto man širdį, pasijutau nesmagiai – nenorėjau būti žiauri, bet Jano žodžiai vėl pažadino viltį.

– Džaredas – jau praeitis, jis liko aname gyvenime. Šiame esi tik tu.

Jis ilgai tylėjo, o tada ištarė nuo užplūdusių jausmų drebančiu balsu:

– Norėčiau, kad taip būtų visados.

– Ir aš. Labiau už viską.

Ir tada jis, pamiršęs pilną urvą ir bet kokį atsargumą, pabučiavo mane – su tokia nežabota, ilgai tramdyta aistra, kad man užėmė kvapą. Prisiminiau, kaip įžūliai sumelavau apie savo amžių, ir suvirpėjau iš jaudulio.

Lietūs kada nors baigsis, tada mes su Janu pagaliau iš tikrųjų būsime kartu – jis ir aš, vyras ir moteris. Šiuo bučiniu aš daviau pažadą, kokio nebuvau davusi per visus savo gyvenimus, tarsi antspaudu sutvirtinau savo įsipareigojimą jam – vieninteliam mylimajam iki savo dienų galo. Pagalvojus apie tai mane apėmė džiaugsmas ir nerimas, gėdijausi ir nekantravau vienu metu – visai kaip žmogus .

Mes su Janu tapome neatskiriami. Todėl atėjus laikui patikrinti, kaip mano angelišką veidelį priims kitos sielos, jis, aišku, susiruošė keliauti kartu.

Į šį reidą troškau vykti kaip niekada, jis bus tikras atokvėpis po ilgų nevilties ir dvejonių savaičių. Užtat kaip nustebau išgirdusi, kad jie negali apsispręsti, ar leisti mane, ar ne: urvuose iš šio silpno kūno nebuvo jokios naudos, o reidui jis tiko kaip niekas kitas.

Džeimiui pasirinkus Žiedę, pats Džaredas nedvejodamas tam pritarė, nes, anot jo, tokiu atviru, mielu, nekaltu veideliu negalima netikėti, nes tokio trapaus kūno neįmanoma neginti, tačiau kai atėjo laikas tai patikrinti praktiškai, jis ėmė mindžikuoti vietoje. Buvau tikra, kad šiame reide man seksis taip pat puikiai kaip anksčiau, bet Džaredas, Džebas, Janas ir kiti, išskyrus Džeimį su Melani, ginčijosi kelias dienas bandydami rasti kitą išeitį. Man tai atrodė daugiau negu kvaila.

Iš pradžių jie dairėsi į Saulę, bet ji buvo nepatikrinta, vargu ar tokia siela galima pasitikėti. Be to, pati Saulė neturėjo nė menkiausio noro kelti koją iš urvų. Jau pats žodis „reidas“ jai kėlė baimę. Kailas su mumis irgi neis: vos apie tai užsiminė Saulei, jai užėjo isterijos priepuolis.

Galiausiai viršų paėmė sveikas protas. Be manęs, jiems nebuvo ką siųsti.

Džiaugiausi, kad tebesu reikalinga.

Atsargos beveik išseko, vadinasi, kelionė bus ilga ir sudėtinga. Vadovavo, kaip visada, Džaredas, taigi buvo aišku ir be žodžių, kad vyksta ir Melani. Aronas su Brandtu pasisiūlė savanoriais nė dėl to, kad mums būtų trūkę raumeningų rankų ir tvirtų pečių, jiems paprasčiausiai mirtinai nusibodo tupėti uždarytiems.

Buvo nuspręsta vykti toli į šiaurę. Aš džiaugiausi, kad pamatysiu naujų vietų, kad vėl pajusiu šaltį.

Naujajam kūnui sunkiai sekėsi suvaldyti jaudulį. Visą naktį, kol važiavome iki akmenų nuobiryno, kur buvo paslėpti furgonas ir didysis sunkvežimis, iš nekantrumo neradau sau vietos. O kai krovėme į furgoną drabužius ir kitus niekniekius, ėmiau straksėti ir šokinėti kaip kamuolys. Janas nusijuokęs stipriai suėmė mane už rankos: kad neatsidurčiau padebesiuose, pasakė jis.

Nejau per garsiai triukšmavau? Nejau neatsargiai elgdamasi prišaukiau mums nelaimę? Ne, mano kaltės čia nebuvo, jau nieko negalėjome pakeisti. Spąstai buvo paspęsti iš anksto ir mes pakliuvome į juos vos atvažiavę į vietą.

Aštrūs šviesos spinduliai perskrodė dykumą ir išplėšė iš tamsos Džaredo su Melani veidus. Visi apmirė. Sidabrinės mano akys, vienintelės, dabar galėjusios mus išgelbėti, liko nematomos: mane užstojo plati Jano nugara.

Stovėdama šešėlyje, kur nesiekė akinama prožektorių šviesa, aiškiai mačiau blyškios mėnesienos užlietus ieškotojus: jų buvo daugiau – aštuoni prieš mus šešis. Apdujusi žiūrėjau, kaip jie pakelia rankas, kaip jose sublyksi ginklai. Šautuvų vamzdžiai nukrypo į mus – Džaredą ir Mel, Brandtą ir Aroną, ir vienas tiesiai Janui į krūtinę. O mūsų ginklas, net neišimtas iš dėklo, tuo metu gulėjo mašinoje.