Стефани Майер - Sielonešė

Tačiau žmonių požiūris pasikeitė ne tik dėl trapaus kūno. Buvau pripratusi, kad, nepaisant dailaus ankstesnės sielonešės veido, žmonės žvelgė į jį su baime, nepasitikėjimu, net neapykanta. Naujasis veidas niekam nekėlė tokių jausmų.

Žmonės nuolat tai plekšnodavo man per skruostą, tai glostydavo galvą. Kad galėtų pažvelgti man į akis, turėdavo suėmę už smakro kilstelėti, nes aš buvau žemiausia iš visų, jei neskaitysime vaikų. Negana to, žmonės be paliovos kedeno mano auksinius plaukus, iš pradžių tai be galo erzino, bet ilgainiui pradėjau to nepastebėti. Tie, kurie anksčiau manęs nepripažino, dabar rodė palankumo ženklus – dažniau nei draugai. Net Liusina, ir ta burbėjo tik dėl akių, kai jos vaikai pradėjo sekioti mane kaip du šunyčiai. Laisvūnas, vos nutaikęs progą, ropšdavosi man ant kelių ir krizendamas slėpdavo veidelį plaukuose. Izajas buvo jau per didelis, kad taip rodytų savo prieraišumą, užtat tarškėdamas apie vorus ir slibinus, futbolą ir reidus įprato laikyti mane už rankos, nė kiek ne didesnės už jo. Melani vaikai po senovei vengė, matyt, motina buvo tiek juos prigąsdinusi, kad dabar nepadėjo jokie įkalbinėjimai, jos berniukai lenkėsi iš tolo.

Net Megė ir Šeron atsileido ir, nors vis dar stengėsi manęs nepastebėti, būdamos šalia nespinduliavo tokio nuožmaus priešiškumo kaip anksčiau.

Pasikeičiau ne tik aš. Pagaliau, kad ir pavėluotai, dykumoje prasidėjo liūčių sezonas, ir aš džiūgavau kaip vaikas.

Pirmiausia, iki šiol taip ir nežinojau, kaip lietuje kvepia geltonieji keimariai, liko tik blankios Melani prisiminimų nuotrupos. Prapliupus lyti atminties nuotrupos atgijo: sodrus kvapas įsiveržė į troškius urvus, pripildė juos gaivos su maloniu, aitriu prieskoniu. Tas kvapas įsigėrė man į plaukus ir lydėjo visur, kur ėjau, jaučiau jį net sapnuose.

Antra, Mėnesienoje Prasiskleidžiantis Žiedlapis visą gyvenimą praleido Sietle, todėl vaiskiai mėlynas dykumos dangus ir alpinantis karštis mano organizmui buvo didžiulis išbandymas, lygiai taip bet kuriam iš šių dykumos gyventojų būtų sunku priprasti prie švininių, slegiančių šiaurės platumų debesų. Negalėjau atsigėrėti debesimis. Po išblukusio, nuobodaus, kaip iššluoto dangaus jie buvo tikra atgaiva mano akims: purūs, nuolat judantys, keičiantys formą, tarpais susidėliojantys į fantastiškus paveikslus.

Džebo urvuose prasidėjo didelės permainos. Persikėlimas į erdvų žaidimų kambarį, dabar tapusį bendru visų miegamuoju, buvo tik pirmas žingsnis.

Padidėjus bendruomenei teko išnaudoti kiekvieną tinkamą žemės pėdą, todėl laisvų kambarių neliko. Vis dėlto į Veso urvą sutiko persikelti tik naujokai: Kendė, kuri pagaliau prisiminė tikrąjį savo vardą, ir Leisė. Sužinojusi, kad Kendei teko tokia kambario draugė, iškart ėmiau jos gailėtis, bet buvusi gydytoja, regis, tokia kaimynyste visiškai nesibodėjo.

Kai lietūs baigsis, Džeimis persikels į Brandto ir Arono urvą, ten dar liko neužimtas kamputis. Prieš man atgimstant Žiedės kūne, Melani su Džaredu be jokių ceremonijų išspyrė jį pas Janą. Džeimis jau buvo pakankamai didelis, kad reikėtų ką nors aiškinti.

Kailas visą laiką praleisdavo platindamas nedidelę olą, anksčiau priklausiusią Valteriui. Vienam toje oloje gal ir būtų užtekę vietos, bet Kailas nesirengė gyventi vienas. Pasibaigus lietui jis ketino ten parsivesti Saulę. Žaidimų kambaryje ji miegodavo susirietusi Kailui ant krūtinės – kaip katytė, susidraugavusi su milžinišku rotveileriu, kuriuo besąlygiškai pasitikėjo. Saulė nė per žingsnį nesitraukė nuo Kailo. Nuo tada, kai atmerkiau sidabriškai pilkas akis, niekada nemačiau jų atskirai.

Kailas dėl šių neįmanomų santykių atrodė visiškai išmuštas iš vėžių, vaikščiojo kaip apdujęs, nieko aplink nematydamas. Vis dar neprarado vilties susigrąžinti Džodę, bet dabar jam prie šono spaudėsi Saulė ir jis savo gremėzdiška letena meiliai glaudė ją prie savęs.

Dar neprapliupus lyti visos vietos jau buvo užimtos, todėl aš likau su daktaru ligoninėje. Daugiau ši patalpa manęs negąsdino. Miegojau kietoje ir nepatogioje kušetėje. Ligoninėje nuolat dėjosi kas nors įdomaus. Kendės atmintis grįžo: kad ir kaip būtų keista, Vasaros Dainos gyvenimą ji prisiminė aiškiau nei savo pačios. Daktaro urvas nuo šiol tapo ta vieta, kur vyko stebuklai.

Po liūčių Dokas irgi išsikels iš ligoninės. Jau pirmą naktį žaidimų kambaryje Šeron nieko neaiškindama atsitempė savo čiužinį prie daktaro. Gal apsispręsti ją paskatino tai, kaip daktaras žavėjosi gydytoja, nors aš abejojau, ar jis pastebėjo, kokia graži ši pagyvenusi moteris, – jį traukė vien neišsemiamos jos žinios. O gal Šeron pagaliau rado savy stiprybės atleisti ir pamiršti? Vyliausi, kad taip. Norėjosi tikėti, kad laikas gali suminkštinti net kiečiausias širdis.

Aš irgi neketinau likti ligoninėje.

Reikia pripažinti, kad jei ne Džeimis, mūsų lemiamas pokalbis su Janu gal taip niekad ir nebūtų įvykęs. Vos apie tai pagalvodavau, mano burna išdžiūdavo ir delnai imdavo prakaituoti. O jei tas jausmų antplūdis ligoninėje, tos kelios įstabios tikrumo minutės po to, kai prabudau, buvo tik iliuzija? Jei atmintis mane apgauna ir aš ne taip supratau Jano elgesį? Žinojau, kad mano jausmai jam nepasikeitė, bet kaip galėjau būti tikra, jog jis jaučia tą patį? Juk kūnas, kurį jis įsimylėjo, vis dar čia!

Spėjau, kad jis bus sutrikęs, – mes visi išgyvenome tą patį. Jei net man, sielai, pripratusiai prie tokių pokyčių, buvo sunku atgauti pusiausvyrą, ką kalbėti apie žmones!

Iš paskutiniųjų stengiausi atsikratyti prieštaringos meilės Džaredui, vis dar rusenančios mano širdyje, ir pavydo. Man jie nereikalingi, nenorėjau, kad stotų tarp manęs ir Jano, tikrojo ir vienintelio mano išrinktojo. Tačiau kartais vis tiek pagaudavau save ilgesingai žiūrint į Džaredą ir sumišusi užsiplieksdavau išdavikišku raudoniu. Ne sykį mačiau, kaip Melani, netyčia prisilietusi Jano rankos, atšlydavo lyg nuplikyta, staiga prisiminusi, kas ji buvo. Džaredas turėjo mažiausiai priežasčių kuo nors abejoti, tačiau pažvelgusi jo pusėn retkarčiais pagaudavau atsakantį, smalsų jo žvilgsnį ir droviai nuleisdavau akis. O Janas... Jam visų sunkiausia. Ir aš jį supratau.

Mes irgi buvome neišskiriami – beveik kaip Kailas su Saule. Janas nuolat liesdavo man veidą, glostydavo plaukus, nepaleisdavo mano rankų. Bet ar kiti nesielgė lygiai taip pat? Gal ir jis, kaip ir visi kiti, man jautė vien platonišką meilę? Tada aišku, kodėl daugiau nė karto nepabučiavo manęs taip, kaip pirmąją dieną.

Galbūt šitame kūne jis niekada negalės manęs mylėti, gal jis jam visai neatrodė toks angeliškai gražus kaip kitiems.

Štai kokių abejonių graužiama pirmąją naktį traukiau į didelį, tamsų žaidimų kambarį, o Janas nešė mano kušetę. Aš, aišku, jos nepakėliau.

Tądien kaip tik ėmė lyti – pirmą kartą per šešis mėnesius. Žmonės juokdamiesi ir niurnėdami rinkosi vietas nakvynei ir dėliojo čiužinius, daugelis jų jau buvo permirkę. Nusišypsojau pamačiusi Šeron šalia Doko.

– Klaja, čionai! – šūktelėjo Džeimis ir pamojo. Jis kaip tik tiesė savo čiužinį šalia Jano. – Užteks vietos mums trims.

Džeimis vienintelis elgėsi su manimi taip, kaip anksčiau. Aišku, jis irgi pataikavo ir nuolaidžiavo geibiam mano kūnui, tačiau niekada nenustebdavo pamatęs mane įeinant į kambarį ir nekrūptelėdavo išgirdęs šiomis putliomis lūpytėmis kalbant Klajoklę.

– Kurių galų tau ta lova, Klaja? Puikiausiai išsiteksime ant šitų dviejų čiužinių, jeigu juos sustumsime, – jis suokalbiškai nusiviepė ir man nespėjus išsižioti vienu spyriu suguldė juos greta. – Kiek tu čia tos vietos užimi.