Стефани Майер - Sielonešė

Mūsų veidus skyrė tik vienas sprindis tamsos. Jis pasilenkė dar arčiau ir dabar, kai šioje planetoje buvo suskaičiuoti net mano atodūsiai, aš negalėjau neatsakyti į jo bučinį. Aistra įsiplieskė akimirksniu – sprogo tarsi išsiveržus ugnikalniui.

Šis bučinys buvo kitoks. Tai jaučiau kiekviena ląstele. Jis buvo skirtas man. Tai mano vardą jis iškvėpė glausdamas šį kūną, galvojo apie jį kaip apie mano. Jis mąstė apie mane. Vieną akimirką Visatoje likome tik mes, vienu du, Klajoklė ir Džaredas, degantys siautulingos, visa išgryninančios aistros liepsnoje.

Niekas nemelavo geriau nei Džaredo kūnas šiomis paskutinėmis minutėmis, niekas niekada, ir už tai buvau jam dėkinga. Negalėsiu išsinešti šių prisiminimų, nes ten, kur iškeliauju, jokių prisiminimų nėra, bet jie palengvins man išsiskyrimo skausmą. Aš patikėjau šiuo melu. Patikėjau, kad ilgėsis manęs taip, jog tas ilgesys net aptemdys susitikimo su Melani džiaugsmą. Nederėjo taip galvoti, nederėjo guostis tuščiomis viltimis, tačiau tas tikėjimas praskaidrino mano sielvartą.

Ilgiau delsti negalėjau, minutės seko tarsi smiltelės smėlio laikrodyje. Net apimta aistros jaučiau, kad laikas nepalenkiamai veja mane tolyn nuo šio kaitros ir jausmų kvaitulio, į grėsmingą koridoriaus tamsą.

Tik sutelkusi visas jėgas įstengiau atsiplėšti nuo jo lūpų. Abu tankiai alsavome ir ant veidų jautėme šiltą vienas kito kvapą.

– Ačiū, – padėkojau dar kartą.

– Palauk...

– Ne. Aš negaliu... ilgiau laukti. Aš neištversiu. Supranti?

– Gerai, – sušnibždėjo jis.

– Prašau tavęs: leisk man tai padaryti vienai.

– Jei... jei tu tikra, kad to nori... – jis nutilo dvejodamas.

– Taip reikia, Džaredai.

– Tada aš liksiu čia, – kimiai sušvokštė jis.

– Atsiųsiu daktarą, kai viskas bus baigta.

Bet jo rankos vis dar spaudė mane glėbyje.

– O juk Janas nudės mane dėl to, kad tau leidau tai padaryti. Ko gero, taip bus geriausia. Nes ir Džeimis... Jis niekada neatleis nė vienam iš mūsų.

– Atleisk, bet dabar man rūpi kitkas. Leisk man praeiti. Prašau.

Lėtai, aiškiai prieš savo valią Džaredas nusvarino rankas, ir tas jo nenoras sušildė ledinę tuštumą manyje.

– Aš myliu tave, Klaja.

Atsidusau.

– Ačiū, Džaredai. Tu žinai, kaip aš tave myliu. Visa savo širdimi.

Širdis ir siela. Mano atveju – du skirtingi dalykai. Per daug ilgai buvau susidvejinusi. Laikas tas dvi puses sujungti į vieną esybę. Vieną asmenybę. Net jei ta asmenybė bus be manęs.

Iš galvos nėjo byrančių smiltelių vaizdas. Kai jis mane paleido, kūną sukaustė šaltis. Žingsnis po žingsnio tolau nuo Džaredo, ir šaltis virto speigu.

Tai tik vaizduotė, guodžiau save. Juk dabar vasara. Mano prisiminimuose čia visuomet bus vasara.

– Džaredai, o ką darote, kai pradeda lyti? – paklausiau. – Kur žmonės miega?

Jis uždelsė, o kai prabilo, pajutau, kad jį smaugia ašaros.

– Mes... – atsikrenkštė jis, – mes persikeliame į žaidimų kambarį. Ir miegame ten visi kartu.

Linktelėjau. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis tiek skirtingų asmenybių, priverstų spiestis vienoje ankštoje erdvėje. Ar jie pykstasi? O gal būna visai linksma? Tarsi vyktų koks pižamų vakarėlis.

– Kodėl klausi? – sumurmėjo jis.

– Tik norėjau... įsivaizduoti. Kaip tai turėtų atrodyti.

Gyvenimas Žemėje tekės savo vaga. Žmonės džiaugsis, pyksis ir mylės vienas kitą. Tegul ir be manęs. Ir ta mintis pripildė širdį džiaugsmo.

– Lik sveikas, Džaredai. Melani sako, kad greitai pasimatysite.

„Melagė.“

– Klaja... Palauk...

Bet aš jau nuskubėjau tuneliu, lėkiau kuo toliau nuo jo pažadų, nuo užburiančio melo, gundančio pasilikti, kol už nugaros liko vien gūdi tamsa ir tyla.

Jo skausmas taip neuždavė širdies kaip Jano sielvartas. Džaredo širdgėla greitai baigsis. Jo didysis džiaugsmas, jo laiminga pabaiga jau visai šalia.

Šį kartą pietinis tunelis man pasirodė vos kelių metrų ilgio. Priekyje jau mačiau degant blausią lempelę. Žinojau, kad daktaras manęs laukia.

Susigūžusi įžengiau į ligoninės urvą, ši patalpa iki šiol man kėlė šiurpą. Daktaras jau buvo pasirengęs. Tamsiausiame kampe pamačiau stovint dvi sustumtas loveles. Kailas šnarpštė apsikabinęs nejudantį Džodės kūną. Kita ranka spaudė prie savęs Saulės konteinerį. Jai tai patiktų. Kaip norėjau jai tai pasakyti.

– Dokai, – sušnibždėjau įėjusi.

Daktaras pakėlė akis nuo stalo, ant kurio dėliojo instrumentus. Jo skruostais jau ritosi ašaros.

O aš staiga pasijutau neįtikėtinai drąsi. Širdis ėmė plakti lygiai, kvėpavau giliai ir atsipalaidavusi. Sunkiausia jau praeityje.

Juk esu tai dariusi. Daugybę kartų. Tiesiog užsimerkdavau ir nugrimzdavau į nebūtį. Žinodama, kad visuomet atmerksiu kitas akis. Nieko nauja. Nėra ko bijoti.

Užšokau ant lovelės ir įsitaisiau sėdomis. Pasiėmiau buteliuką su užrašu „Nuo skausmo“ ir atsukau dangtelį. Padėjau po liežuviu mažytį popierinį kvadratėlį ir palaukiau, kol ištirps.

Nieko nepajutau. Šį kartą man ir taip nieko neskaudėjo. Jei neskaitysime širdies.

– Dokai, visuomet norėjau sužinoti. Kuo tu vardu?

Kažkodėl prieš išeidama norėjau gauti atsakymus į visus labiausiai knietėjusius klausimus, kad ir kokie keisti ar juokingi jie būtų.

Daktaras sušnarpštė ir atgalia ranka nusibraukė akis.

– Eustachas. Tai kaip šeimos relikvija, perduodama iš kartos į kartą. Kaip matai, mano tėvai buvo gana žiaurūs...

Aš nusijuokiau. Paskui atsidusau.

– Džaredas laukia ties įėjimu į didįjį urvą. Pažadėjau, kad praneši jam, kai viskas bus baigta. Tik neik, kol... aš visiškai sustingsiu, gerai? Tada jis jau negalės nieko padaryti.

– Klaja. Man nekyla rankos.

– Žinau. Ačiū tau už tai, Dokai. Bet aš neatleidžiu tavęs nuo pažado.

– Prašau. Maldauju.

– Ne. Tu davei žodį. Aš savo pažadą tesėjau, juk taip?

– Taip.

– Dabar tavo eilė. Leisk man amžiams atsigulti šalia Valterio ir Veso.

Liesas jo veidas persikreipė nuo pastangų sulaikyti ašaras.

– Ar tau... skaudės?

– Ne, Dokai, nesirūpink, – sumelavau. – Aš nieko nejausiu.

Vis laukiau, kol mane apims euforija, kol nuskausminamieji nušvies viską aplink kaip paskutinį kartą. Bet niekas nepasikeitė.

O gal tada taip suveikė ne vaistai nuo skausmo, o meilė? Aš vėl atsidusau.

Įsitaisiau kušetėje ant pilvo ir pasukau veidą į daktaro pusę.

– Pradėk, Dokai.

Išgirdau, kad atidaro buteliuką, kad sukratęs užpila ant skudurėlio vaistų.

– Tu kilniausia, tyriausia būtybė, kokią kada nors buvau sutikęs. Be tavęs Visata bus tuščia ir nyki, – sušnibždėjo jis.

Tai buvo žodžiai, ištarti prie mano kapo duobės, mano epitafija, ir man buvo malonu, kad galėjau juos išgirsti.

„Ačiū tau, Klaja, seserie mano. Aš niekada tavęs nepamiršiu.“

„Būk laiminga, Melani. Džiaukis gyvenimu. Ir už mane taip pat.“

„Būsiu“, – pažadėjo ji.

„Lik sveika“, – pagalvojome abi kartu.

Daktaro ranka švelniai prispaudė skudurėlį man prie veido. Aš giliai įkvėpiau stengdamasi nekreipti dėmesio į troškų, nemalonų kvapą. Įkvėpdama antrą kartą akies krašteliu vėl išvydau virš galvos tris žvaigždes. Jos nekvietė manęs, spingsėjo šaltos ir svetimos, jos leido man išeiti, palikti Visatą, kurioje praleidau tiek daug gyvenimų, ir išnykti nebūties užmarštyje. Ėmiau grimzti į juodumą ir palengva tamsa darėsi vis šviesesnė ir šviesesnė. Kol tapo nebe juoda, o mėlyna. Šilta, ryški, spinduliuojanti... Pasinėriau į ją be jokios baimės.