Стефани Майер - Sielonešė

Jis pralėkė didįjį urvą nekreipdamas dėmesio į nustebusius ir atsargius žvilgsnius. Darže triūsę žmonės: Violeta, Džefris, Endis, Peidžė, Aronas, Brandtas ir kiti, kurių veidų nespėjau įžiūrėti, baugščiai nulydėjo mus akimis – per daug nesuprantamų ir paslaptingų dalykų dabar vyko urvuose. Pamatę Janą pykčio sudarkytu veidu, kaip žaibas skriejantį pro šalį su manimi ant rankų, jie aiškiai sunerimo.

Po akimirkos urvas liko už mūsų. Janas sustojo, kai atsidūrėme prie dviejų durų, saugančių įėjimą į jo ir Kailo miegamąjį. Vienu spyriu nubloškęs raudonąsias duris, šios, skambiai trinktelėjo ant grindų, sviedė mane ant čiužinio.

Pats liko stovėti, krūtinė kilnojosi nuo įtampos ir pykčio. Sekundei nusisuko durų užremti. O tada įsistebeilijo į mane.

Atsidusau ir atsiklaupiau ištiesusi rankas delnais į viršų, tarsi tikėdamasi, kad štai juose atsiras burtų lazdelė, kad įvyks stebuklas ir aš galėsiu duoti jam tai, ko jis trokšta, kad rasiu žodžius, nuraminsiančius širdį. Tačiau mano delnai buvo tušti.

– Tu nepaliksi manęs, – jo ryškios akys dabar liepsnote liepsnojo, svaidėsi mėlynais žaibais, dar nebuvau jų tokių mačiusi.

– Janai, – sušnibždėjau, – nejau nesupranti, kad... kad aš negaliu pasilikti. Privalai mane suprasti.

– Ne! – sušuko jis.

Išsigandusi atšlijau, o tada jis negrabiai suklupo ant kelių, įkniaubė galvą man į skreitą ir apkabino rankomis liemenį, su gaivališka jėga spaudėsi prie manęs. Jo kūnas nevaldomai drebėjo, iš gerklės išsiveržė kimus, trūkčiojantis verksmas.

– Ak, Janai, prašau, liaukis, – maldavau. Jo kančia mane žudė labiau nei pyktis. – Meldžiu tavęs, neverk.

– Klaja, Klaja, – pro ašaras vapėjo skausmo palaužtu balsu.

– Janai, nesielvartauk taip, man plyšta širdis. Prašau. Man taip gaila, atleisk man.

Aš irgi prapliupau raudoti tirtėdama jo glėbyje.

– Tu negali išeiti.

– Aš turiu. Taip reikia, – kūkčiojau.

Ir mes abu ilgai tylėdami liejome savo skausmą.

Jis liovėsi pirmas. Atsitiesė ir stipriai apglėbė mane. Palaukė, kol aš irgi apsiraminsiu ir galėsiu kalbėti.

– Atleisk, – sušnibždėjo jis. – Aš tave išgąsdinau.

– Ne, ne. Tai tu man atleisk. Turėjau iškart tau paaiškinti, o ne laukti, kol susiprotėsi. Aš... tiesiog negalėjau... Nenorėjau tau sakyti, nenorėjau tavęs įskaudinti, nes... nes tada pati būčiau kentėjusi. Atleisk, elgiausi kaip tikra savanaudė.

– Mums reikia apie tai pasikalbėti, Klaja. Aš to taip nepaliksiu. Tik ne tokia pabaiga, ne.

– Tai jau nuspręsta.

Jis papurtė galvą ir sugriežė dantimis.

– Kada? Kada tai sugalvojai?

– Kai sugavo ieškotoją, – prisipažinau tyliai.

Jis linktelėjo, regis, ir taip žinojo atsakymą.

– Ir pamanei, kad mainais už jos gyvybę turi atskleisti savo didžiąją paslaptį. Bet tai nereiškia, kad turi kažkur išvykti. Vien dėl to, kad Dokas dabar žino, kaip... Bet tai nieko nereiškia. Jei bent trumpai būčiau susivokęs, kuo tai baigsis, nebūčiau leidęs tau parodyti, kaip tai daroma. Niekas negali priversti tavęs gultis ant prakeikto operacinio stalo! Tegul tik pabando tave paliesti! Prisiekiu, sulaužysiu Dokui rankas!

– Janai, prašau...

– Jie tavęs neprivers, Klaja! Girdi mane? – jis vėl ėmė šaukti.

– Janai, niekas manęs neverčia. Daktarui parodžiau, kaip atskirti, visai ne dėl to, kad išgelbėčiau ieškotoją, – sušnibždėjau. – Kai ji atsirado, aš... tiesiog aš greičiau apsisprendžiau. Janai, tai darau dėl Melani.

Jo šnervės suvirpėjo.

– Ji uždaryta manyje kaip spąstuose, ar gali tai suprasti? Kaip kalėjime, dar blogiau, nemoku net apsakyti. Ji tarsi šmėkla. O aš galiu ją išlaisvinti. Galiu grąžinti jai pačią save.

– Klaja, bet tu irgi nusipelnai gyvenimo. Prašau, pasilik.

– Janai, aš ją myliu .

Jis užsimerkė. Blyškios lūpos pasidarė dar baltesnės, kaip negyvėlio.

– O aš myliu tave , – sušnibždėjo jis. – Ar tai nieko nereiškia?

– Reiškia. Labai daug. Nejau nesupranti? Dėl to kuo greičiau viskas...

Jis atsimerkė ir plačiai išsprogino akis.

– Nejau mano meilė tau tokia nepakeliama? Ar dėl to nusprendei... Klaja, aš tylėsiu, tikrai, daugiau apie tai nekalbėsiu. Gali būti su Džaredu, jei to trokšti. Tik pasilik. Pasilik, meldžiu tavęs.

– Ne, Janai! – ir abiem rankomis suėmiau jo veidą. Jaučiau, koks jis įsitempęs. – Ne. Aš... aš irgi tave myliu. Aš, mažytis sidabrinis kirminas jos galvoje. Bet... tik ne šis kūnas. Būdama šiame kūne niekada negalėsiu tavęs mylėti. Mano širdis plyšta pusiau. Aš to nepakelsiu.

Aš dar būčiau pajėgusi tai ištverti. Bet negalėjau matyti, kaip dėl mano kūno bejėgiškumo kenčia jis . Tai buvo ne mano jėgoms.

Jis užsimerkė. Tankios, juodos blakstienos blizgėjo nuo ašarų.

„Ak, – atsiduso Melani. – Daryk, ką privalai. Aš... aš netrukdysiu. Išeisiu kur nors... į kitą kambarį“, – sausai pridūrė ji.

„Ačiū.“

Apsivijau Janui kaklą ir lenkiau tol, kol mano lūpos susilietė su jo.

Jis tvirtai apglėbė mane, priglaudė prie krūtinės ir mūsų lūpos susiliejo bučinyje. Tą akimirką atrodė, kad šitas bučinys niekada nesibaigs, kad stovėsime taip amžinai gerdami vienas kito meilę ir niekada nesiskirsime. Pajutau ašarų skonį – mūsų abiejų.

Kažkas pradėjo keistis.

Kai Melani kūną liesdavo Džaredas, tai buvo panašu į gaisrą, nevaldomą liepsną, besiritančią išdžiūvusia dykuma, išdeginančią viską, kas pasitaiko kelyje.

Jano prisilietimai sukėlė visai kitokių jausmų, nes Melani kūnas nemylėjo jo taip kaip aš. Jano aistra buvo lėtesnė ir švelnesnė, tarsi po Žemės pluta tekėtų išsilydžiusi magma. Per daug giliai, kad pajustum jos kaitrą, bet toje iš pažiūros ramioje tėkmėje slypėjo nenumaldoma jėga, pakeičianti pačius planetos pamatus.

Mano kūnas stojo tarp mūsų tarsi rūko siena, bet užtektinai skaidri, kad galėčiau ją permatyti kiaurai, kad suvokčiau, kas vyksta.

Tas bučinys pakeitė mane , ne ją. Tarsi pačioje Žemės šerdyje siaučianti žaizdro ugnis būtų išlydžiusi mano vidų, o Janas tuo ilgu, nepertraukiamu bučiniu, lyg auksarankis kalvis tik būtų užbaigęs šį kūrinį ir naują mano esybę, nenugludintą, dar karštą ir šnypščiančią, įmetęs į šaltą vandenį, kur ji užsigrūdino ir tapo tvirtesnė už plieną.

Aš vėl pravirkau deginančiomis ašaromis, nes supratau, jog šis bučinys negrįžtamai pakeitė ir jį, vyrą, tokį švelnų, kad galėjo būti siela, ir kartu tokį tvirtą, koks gali būti tik žmogus.

Janas užspaudė lūpomis man vokus, bet buvo per vėlu. Viskas baigta.

– Neverk, Klaja. Neverk. Tu lieki su manimi.

– Aštuoni gyvenimai, – šnibždėjau prigludusi jam prie skruosto. – Aštuoni išbaigti gyvenimai ir per tą laiką neradau nieko, dėl ko būtų vertėję pasilikti planetoje, nė vieno, paskui ką būčiau sekusi, kad ir kur jis eitų. Aš taip ir neradau savo išrinktojo. Kodėl dabar? Kodėl tu? Tu net ne siela. Kaip man tave mylėti?

– Keista ta Visata, – sumurmėjo jis.

– Bet tai nesąžininga, – pasiskundžiau kaip aidas atkartodama Saulės žodžius. Ir tai išties buvo neteisinga: pagaliau suradau savo vienintelę meilę ir jau turiu ją palikti? Todėl, kad taip pat stipriai pamilau Melani ir kad dėl to mano kūnas ir siela negali susitaikyti?

Kodėl Janas turi taip kentėti? Jis nusipelnė būti laimingas labiau nei bet kuris kitas. O aš pasmerkiau jį kančioms ir tai man atrodė neišpasakytai nedora, neteisinga, net... nenormalu . Kodėl jį?