Стефани Майер - Sielonešė

– A, hm, gerai, – sutiko dėdė.

– Bijo žmonių? – sumurmėjo Kailas.

– Juk mes blogiukai, – priminė jam Janas spausdamas man ranką.

Pamaloninta šiltų, tvirtų pirštų prisilietimo stipriau suėmiau jo plaštaką.

Ar ilgai man dar lemta jausti žmogaus rankų šilumą? Kada paskutinį kartą eisiu šiuo tuneliu? Gal dabar?

„Ne. Dar ne“, – sušnibždėjo Melani.

Staiga kūną nukrėtė drebulys. Janas dar tvirčiau suėmė riešą, Džaredas irgi.

Kelias akimirkas žingsniavome tylėdami.

– Kailai? – baikščiai kreipėsi Saulė.

– Taip?

– Aš nenoriu grįžti pas lokius.

– Tau ir nereikės. Galėsi keliauti kur nors kitur.

– Ar negaliu likti čia?

– Ne. Atleisk, Saule.

Jos alsavimas sutrūkčiojo. Džiaugiausi, kad tunelyje tamsu, nes man iš akių pasipylė ašaros. Abi rankas spaudė vyrų pirštai, todėl negalėjau nusišluostyti ir ašaros gėrėsi į mano marškinėlius.

Pagaliau pasiekėme tunelio galą. Pro angą liejosi saulės šviesa ir nutvieskė ore plevenančias smulkias dulkeles. Išgirdau, kaip viduje tyliai kalba daktaras.

– Labai gerai, – šnekėjo jis. – Galvokite apie smulkmenas. Jau prisiminėte savo buvusį adresą, neabejoju, kad tuoj atmintyje išplauks ir vardas. Ką jaučiate? Ar ne aiškiau?

– Elkitės atsargiai, – sušnibždėjau.

Kailas stabtelėjo ties įėjimu, Saulė nė akimirkai neatlipo nuo jo šono, ir mostelėdamas galva parodė man eiti pirmai.

Sunkiai atsidususi pamažu įžengiau į daktaro valdas. Stengiausi kalbėti kuo tyliau.

– Sveiki.

Gydytojos sielonešė sukrūpsėjo ir vos girdimai aiktelėjo.

– Čia tik aš, – patikinau ją.

– Tai Klaja, – priminė Dokas.

Moteris jau buvo atsisėdusi, šalia įsitaisęs daktaras laikė ją už rankos.

– Tai siela, – nerimastingai sušnibždėjo moteris.

– Taip, bet ji draugė.

Ji nepatikliai dirstelėjo mano pusėn.

– Dokai? Su manimi atėjo dar keli. Ar jie gali įeiti?

Daktaras klausiamai pažvelgė į moterį.

– Nebijokite, tai draugai. Jie gyvena čia su manimi. Nė vienas iš jų niekada nepadarytų jums nieko bloga. Ar jie gali užeiti?

Moteris kiek padvejojo, tada įsitempusi linktelėjo.

– Gerai, – sukuštėjo.

– Tai Janas, – pasakiau stumtelėdama jį į priekį. – Džaredas, Džebas, – abu vienas po kito įžengė į kambarį ir atsistojo šalia manęs. – O čia Kailas ir... hm, Saulė.

Pamatęs į kambarį įlinguojantį Kailą su prie šono prisiklijavusia Saule, daktaras išpūtė akis.

– Ar čia yra ir daugiau žmonių? – sušnibždėjo moteris.

Daktaras atsikrenkštė, kad išloštų laiko.

– Taip. Mūsų čia daug. Visi... hm, beveik visi žmonės, – pridūrė stebeilydamas į Saulę.

– Tuoj ateis Trudė, – pasakiau daktarui. – Gal ji... – greitosiomis žvilgtelėjau Saulės ir Kailo pusėn, – ...suras jai vietą, kur galėtų... pailsėti? – pasakiau omeny turėdama atsigavusią gydytoją.

Daktaras supratingai linktelėjo vis dar išsproginęs akis.

– A... gerai.

– Kas ta Trudė? – pašnibždom paklausė atsigavusioji.

– Labai miela moteris. Ji tavimi pasirūpins.

– Ar ji žmogus, ar tokia kaip ji? – linktelėjo mano pusėn.

– Ji žmogus.

Regis, moteriai palengvėjo.

– A! – aiktelėjo Saulė man už nugaros.

Atsisukusi pamačiau, kad ji spokso į kriogeninius konteinerius, stovinčius ant daktaro stalo, abiejų lempelės viršuje švytėjo blausiai raudonai – juose gydytojų sielos. Po stalu ant žemės netvarkingai į krūvą sumesti dar septyni konteineriai.

Saulės akyse vėl sutvisko ašaros ir ji įsikniaubė Kailui į krūtinę.

– Aš nenoriu išvykti! Noriu likti su tavimi, – maldavo šio didžiulio vyro, kuriuo, regis, visiškai pasitikėjo.

– Žinau, Saule. Atleisk man.

Saulė neištvėrė ir ėmė gailiai raudoti.

Tankiai sumirksėjau, kad irgi nepravirkčiau. Priėjau prie jos ir paglosčiau juodas šilkines garbanas.

– Kailai, leisk man minutėlę su ja pasikalbėti, – sumurmėjau.

Jis susirūpinęs linktelėjo ir švelniai stumtelėjo merginą nuo savęs.

– Ne, ne, – ėmė sriūbauti ji.

– Nebijok, – pažadėjau, – jis niekur nedings. Aš tik noriu tavęs kai ko paklausti.

Kailas apsuko Saulę ir ji baugiai įsikibo į mane abiem rankomis. Nusivedžiau ją į atokų urvo kampą, kuo toliau nuo bevardės moters. Nenorėjau, kad nugirdusi mūsų pokalbio nuotrupas gydytojos sielonešė dar labiau sutriktų ar išsigąstų. Kailas nusekė iš paskos neatsilikdamas nė per žingsnį. Atsisėdome ant žemės ir nusisukome į sieną.

– Po perkūnais! – sumurmėjo Kailas. – Išties negalvojau, kad viskas taip pasisuks. Regis, įklimpau į tikrą mėšlą.

– Kur tu ją radai? Kaip pagrobei? – paklausiau. Mergina nesiklausė mūsų pokalbio, tik garsiai kūkčiojo įsikniaubusi man į petį. – Kas atsitiko? Kodėl ji taip... keistai elgiasi?

– Iš pradžių ketinau vykti į Portlandą, bet paskui pamaniau, kad ji galėtų būti Las Vegase, taigi patraukiau tenai. Džodė buvo labai prisirišusi prie savo mamos, o Doris gyveno Las Vegase. Na... aš stebėjau tave ir Džaredą... ir tą vaiką... ir pagalvojau, kad gal ji grįžo pas tėvus net nebūdama Džode. Ir neklydau. Visi jie gyveno tame pačiame sename name: Doris, jos vyras Vorenas, tik dabar jie vadinosi kitais vardais, gerai jų nenuklausiau, ir Saulė. Namą stebėjau visą dieną, kol sutemo ir Saulė nuėjo į senąjį Džodės kambarį. Palaukiau, kol visi sumigo, ir įsmukau tenai. Pastvėriau Saulę, persimečiau per petį ir iššokau pro langą. Maniau, kad ji šauks, ir iš visų jėgų pasileidau link džipo. Bet ji tylėjo ir aš velniškai išsigandau. Kybojo ant peties be jokių gyvybės ženklų. Pamaniau, kad ji... na, supranti. Kaip tas vaikinas, kurį kažkada buvome pagrobę.

Krūptelėjau, mano atminty atgijo daug naujesni prisiminimai.

– Nusitraukiau Saulę nuo peties, bet ji buvo gyva, spoksojo į mane išpūtusi akis. Nė nemanė šaukti. Nusinešiau prie džipo. Iš pradžių norėjau surišti, bet... ji neatrodė išsigandusi. Bent jau nesiveržė atgal. Todėl tik prisegiau saugos diržu ir kuo greičiau moviau iš ten. Visą tą laiką ji stebeilijo į mane, paskui pasakė: „Tu – Kailas.“ – „Aha, – atrėžiau aš, – o kas tu?“ – ir ji pasisakė savo vardą. Koks ten tas vardas? Vis pamirštu.

– Pro Ledą Prasiskverbusi Saulės Šviesa, – vargingai sušnibždėjo siela. – Bet gali vadinti mane Saule, tikrai. Labai gražu.

– Tai va, – atsikrenkštė Kailas, – ji šnekėjo su manimi kaip niekur nieko. Ir visai nebijojo manęs, įsivaizduoji? Ir mes įsikalbėjome, – jis užtilo. – Na... žodžiu, ji apsidžiaugė mane pamačiusi.

– Aš visą laiką svajojau apie jį, tik jį, – sušnibždėjo man Saulė. – Sapnuodavau kasnakt. Vis laukiau, kad ieškotojai jį suras... taip jo ilgėjausi. Kai pamačiau savo kambaryje, pamaniau, kad vis dar sapnuoju.

Garsiai nugurkiau seiles.

Kailas persilenkė per mane ir priglaudė delną jai prie skruosto.

– Ji tokia miela, Klaja. Ar galime išsiųsti ją į kokią tikrai gražią vietą?

– Kaip tik to ir norėjau jos paklausti. Kur esi gyvenusi, Saule?

Ausies krašteliu išgirdau, kaip kiti prislopintais balsais pasveikino atėjusią Trudę. Mes sėdėjome nugaromis į juos. Man buvo smalsu, kas ten vyksta, bet geriau nesiblaškyti. Visą dėmesį sutelkiau į man ant peties raudančią sielą.

– Tik čia ir su lokiais. Ten praleidau jau penkis gyvenimus. Bet čia man labiau patinka. Dar nepragyvenau nė ketvirčio man skirto laiko!