Стефани Майер - Sielonešė

Puse lūpų buvo kalbama, esą žmonės sielonešiai tokie stiprūs, kad įkūnytos sielos yra priverstos juos palikti. Neva sielos negalinčios nuslopinti jų minčių, neva jie primetantys mums savo asmenybę, o ne priešingai. Nesibaigiančios istorijos. Nebūtos paskalos, išgalvotos nuogirdos, vienas už kitą spalvingesni gandai. Beprotybė.

Tačiau gydytojas kalbėjo tarsi kaltindamas...

Išmečiau iš galvos šią mintį. Veikiausiai pasibjaurėjimą jam kėlė pati ieškotojų profesija, tą jautė daugelis iš mūsų. Kas savo noru rinktųsi agresijos ir smurto kupiną gyvenimą? Kas norėtų dirbti tokį niekingą darbą: persekioti ir gaudyti maištininkus? Kas galėtų ištverti kasdienius susidūrimus su žiauriais barbarais, žudančiais lengvai ir nesigailint? Čia, šioje planetoje, ieškotojai tapo savotiška... „armija“ – nežinomos sąvokos atitikmenį pašnibždėjo naujasis protas. Manding, tik menkai civilizuotos, prasčiausiai išsivysčiusios sielos, kokių buvo vienetai, galėjo rinktis ieškotojo kelią.

Vis dėlto Žemėje ieškotojų profesija įgavo naują atspalvį. Dar niekada šis darbas neturėjo tokio prasto vardo. Dar niekada ieškotojai nebuvo įsivėlę į tokią nuožmią ir kruviną kovą, dar niekada nebuvo prarasta tiek sielų gyvybių. Šio pasaulio sieloms ieškotojai virto galingu apsauginiu skydu ir už tai jiems jautė didį dėkingumą: kad chaosą pavertė saugia buveine, kad kasdien savo noru žvelgė mirčiai į akis, ir už tuos naujus kūnus, kurių nuolat parūpindavo.

Tik pastaruoju metu padėtis iš esmės pasikeitė: pavojaus beveik neliko, taigi ir dėkingumas spėriai blėso. Tokie pokyčiai nepatiko ieškotojams, bent jau taip buvo galima spėti iš moters elgesio.

Nesunkiai įsivaizdavau, ko ji manęs klausinės. Mačiau, jog gydytojas stengėsi išlošti man laiko, kad galėčiau apsiprasti su nauju kūnu, bet iš esmės tai nieko nekeitė: žinojau, jog uoliai atsakinėsiu į visus ieškotojos klausimus ir padėsiu jai kuo galėsiu. Būti geru piliečiu kiekvienai sielai buvo būdinga iš prigimties.

Giliai įkvėpiau. Aparatas užregistravo judesį. Ar jau esu pasirengusi nubusti? Noriu nenoriu, bet turėjau pripažinti – aš bijojau. Kad ieškotoja gautų reikalingą informaciją, privalėsiu vėl išgyventi tuos košmarus, kuriuos prisimindama šaukiau iš siaubo. Maža to, baiminausi dėl balso, kurį taip neseniai ir taip aiškiai girdėjau savo galvoje. Dabar sielonešė tylėjo, taip ir turėjo būti. Viskas gerai, nusiraminau, ji taip pat tik prisiminimas.

Man nėra ko bijoti. Šiaip ar taip, vadinuosi Klajoklė – šio vardo esu nusipelniusi kaip niekas kitas.

Dar kartą giliai įkvėpiau ir sukandusi dantis stačia galva nėriau į bauginamus prisiminimus.

Jau galėjau ištverti siaubingą pabaigą – šį kartą ji manęs nesukrėtė taip stipriai. Kiek įkabindama perbėgau tamsą, krūpčiodama, stengdamasi nieko nejausti. Ir tuoj viskas baigėsi.

Kai peržengiau šią ribą, iškart pasidarė lengviau: ieškodama reikiamos informacijos pamažu sklendžiau per ne tokius grėsmingus prisiminimus. Sužinojau, kaip ji pateko į šį šaltą miestą: naktį atvažiavo niekuo neišsiskiriančiu, tam tyčia pavogtu automobiliu. Tamsoje slinko Čikagos gatvėmis, drebėdama iš šalčio, bergždžiai siausdamasi į palaikį paltą.

Ji irgi ieškojo. Dairėsi tokių pat kaip ji, bent jau tikėjosi jų čia rasti. Ypač vieną žmogų. Draugą... ne, kažką iš artimųjų. Seserį? Ak, taip, pusseserę.

Kad ir kaip stengiausi, vis sunkiau traukiau iš atminties reikiamus žodžius. Iš pradžių nesupratau kodėl. Nejau jie išsitrynė? Ar dėl to, kad ji buvo taip arti mirties? O gal aš dar ne visai atsigavau ir todėl mąstau taip vangiai? Sutelkiau dėmesį tikėdamasi, kad protas praskaidrės. Kodėl tokia sunki galva? Ar gali būti, kad kūną vis dar veikia migdomieji? Pati jaučiausi gana žvaliai, bet protas atsisakė dirbti ir aš niekaip negalėjau rasti atsakymų į savo klausimus.

Pabandžiau eiti kitu keliu, nes vyliausi, kad šįkart pasiseks. Koks buvo jos tikslas? Ji turėjo surasti... Šeron – pagaliau pasisekė prisiminti pusseserės vardą – ir jos ketino...

Vėl aklavietė.

Jokių prisiminimų, jokio atsakymo. Švarus lapas. Ėmiau sukti ratus aplink, bet vis patekdavau į tuštumą. Atrodė, kad informaciją, kurios ieškojau, kažkas lyg būtų ištrynęs.

Tarsi šios smegenys būtų buvusios pažeistos.

Staiga kūną supurtė įsiūtis, laukinis, nevaldomas. Aiktelėjau iš nuostabos – tokios reakcijos nesitikėjau. Buvau girdėjusi, kad žmonių kūnams būdinga jausmų kaita, tačiau tokio galingo pykčio protrūkio tikrai nelaukiau. Ką ten kalbėti, nieko panašaus nebuvau patyrusi per visus aštuonis savo gyvenimus.

Kraujas mušė į smilkinius ir užgulė ausis. Pirštai nevalingai susigniaužė.

Aparatas prie lovos užfiksavo padažnėjusį pulsą. Ieškotoja su gydytoju palatoje sujudo: išgirdau, kaip skubriai prie lovos atkaukšėjo moteris, jai iš paskos beveik negirdimai prisiartino ir vyras.

– Sveika atvykusi į Žemę, Klajokle, – suskambo moteriškas balsas.

3 S K Y R I U S

PASIPRIEŠINIMAS

Gydytojas sumurmėjo:

– Ji nesuvoks naujo vardo.

Netikėtai mano dėmesį patraukė visai kas kita. Ieškotojai prisiartinus, nosį pakuteno švelnus, malonus, kaip suvokiau, kvapas. Jis stipriai išsiskyrė sterilioje ligoninės palatoje, kur nieko neužuodžiau. „Tai kvepalai“, – pašnibždėjo naujasis protas. Sodrūs, dvelkiantys gėlėmis.

– Ar girdite mane? – paklausė ieškotoja nutraukdama mano mintis. – Ar jau atgavote sąmonę?

– Neskubėkite, – tuoj įsikišo gydytojas. Jo balsas buvo daug švelnesnis nei prieš akimirką.

Tebegulėjau užsimerkusi. Bandžiau susikaupti ir nenorėjau, kad mane blaškytų. Smegenys greitai rado reikalingus žodžius ir intonaciją, padėsiančius trumpai ir aiškiai perteikti tai, ką ketinau pasakyti.

– Ar norėdama gauti reikalingą informaciją įkūnijote mane į pažeistą sielonešį? – kreipiausi tik į ieškotoją.

Išgirdau aiktelėjimą, atmieštą nuostaba ir panieka, tada kažkieno šilti pirštai suėmė mano ranką.

– Žinoma, ne, Klajokle, – ramino vyras. – Net ieškotojai jaučia ribą.

Moteris vėl aiktelėjo. „Sušnypštė iš pykčio“, – pataisė protas.

– Kodėl tada šios smegenys neveikia taip, kaip reikia?

Tyla.

– Skenavimas neparodė jokių trūkumų, – tarė ieškotoja ne ramindama mane, o primygtinai teigdama, kad esu neteisi. Ar ji ketina ir su manimi ginčytis? – Kūnas visiškai sveikas, nelikę jokių sužalojimo pėdsakų.

– Po tik per plauką nepavykusio bandymo nusižudyti? – iškošiau pro dantis vis dar negalėdama suvaldyti pykčio. Nebuvau prie jo pratusi, tad jaučiausi bjauriai.

– Kaip jau sakiau, viskas atlikta be priekaištų...

Įsiterpė gydytojas:

– Kas jums kelia nerimą? – paklausė jis. – Matau, kad jau puikiai kalbate.

– Atmintis. Bandžiau sužinoti tai, ko reikia ieškotojai.

Nors abu tylėjo, kambaryje kažkas pasikeitė. Slogumas, stojęs po mano mesto kaltinimo, išsisklaidė, įtampa atslūgo. Nustebau, kad gebu tai jausti. Ramybės nedavė įkyri mintis, kad aplinką suvokiu daug aiškiau, nei gali padėti penki pojūčiai, kad esu apdovanota dar vienu , beveik nepastebimu, iki šiol nepažintu jausmu. Nuojauta? Beveik tinkamas žodis. Tarytum bet kuriai gyvai būtybei neužtektų turimų penkių.

Ieškotoja kostelėjo ketindama kažką sakyti, bet gydytojas ją aplenkė.

– Ak, – pradėjo jis, – nesijaudinkite dėl tam tikrų atminties... sutrikimų. Nors, atvirai kalbant, tai ne visai įprasta , bet taip gali būti.