Стефани Майер - Sielonešė

Baltų operacinės lempų šviesoje maža būtybė sužėrėjo tarsi brangakmenis, ryškiau nei sidabrinis skalpelis jo rankoje. Siela mainėsi ir ribuliavo tarsi gyva stulbinamo grožio juosta, tiesėsi ir virpėjo iš džiaugsmo, kad pagaliau išsilaisvino iš ankšto kalėjimo. Liaunos plunksniškos galūnės – gal koks tūkstantis – bangavo tarsi vėjo plaikstomi šviesiai sidabriški plaukai. Nors gydytojui visos sielos atrodė pasakiškai gražios, šioji iš kitų išsiskyrė neapsakomu dailumu – ji buvo kerinti.

Ne vienas Brydis taip gėrėjosi: gydytojas išgirdo, kaip šalia palaimingai atsiduso Darenas, iš operacinės gilumos atsklido susižavėjusių studentų murmesys.

Užgniaužęs kvapą, atsargiai tarsi krištolą Darenas įleido mažą švytinčią būtybę į Brydžio prapjautą plyšį. Siela noriai įslydo į jai pasiūlytą vietą ir iškart pradėjo tyrinėti svetimą kūną. Brydis Giliame Vandenyje žavėdamasis stebėjo, kaip sumaniai ji stengiasi užvaldyti naują kūną, paversti jį savais namais. Daugybė čiuptuvėlių akimirksniu prisitvirtino prie nervų centrų, kur reikia, tįso, kad pasiektų atokiausias vieteles, ten, kur Brydžio akis jau negalėjo matyti, iš viršaus ir apačios apipynė smegenis, įsiskverbė į regos ir klausos nervus, sau pajungė visus pojūčius. Siela veikė greitai ir tiksliai. Netrukus plyšyje tebuvo matoma tik mažytė spindinčio jos kūnelio dalelė.

– Puikiai padirbėjai, – sušnibždėjo Brydis sielai, nors ir žinojo, kad ji negali girdėti. Šis pojūtis atgis kartu su merginos kūnu, o belaisvė kol kas kietai miegojo.

Teliko užbaigti smulkmenas. Gydytojas išvalė žaizdą, užpurškė vaistų, nuo kurių pjūvis akimirksniu aklinai užsitraukė, – ir siela liko įkalinta kūne. Tada ant rando užbėrė glotniklio miltelių, kad jis greičiau išnyktų.

– Tobula, kaip visada, – patikino padėjėjas. Iki šiol Brydis nesuprato, dėl ko Darenas pasiliko žmogaus, į kurį įsikūnijo, vardą.

Gydytojas atsiduso.

– O aš šiandien gailiuosi dėl to, ką padariau.

– Tu tik atlikai savo kaip gydytojo pareigą.

– Širdis man sako, kad tai vienas iš tų retų atvejų, kai gydydamas gali tik pakenkti.

Darenas nesumojo, ką atsakyti, ir pradėjo tvarkytis operacinėje. Brydis paprasčiausiai padarė tai, ko reikalavo jo profesija, todėl Darenui nekilo jokių klausimų.

Bet Brydis Giliame Vandenyje, skirtingai nei Darenas, buvo gydytojas iš prigimties, gydė iš pašaukimo, tačiau po šios operacijos jį kažkodėl apniko liūdnos mintys. Jausdamas nuoširdžią širdgėlą jis žvelgė į ramiai alsuojančią merginą: žinojo, kad jai prabudus ta ramybė suduš į milijoną šukių kaip trapus stiklas, kad paskutinių jos gyvenimo minučių siaubą teks išgyventi ir šiai nekaltai sielai, kurią jis savo rankomis ką tik įkūnijo žmoguje.

Brydis palinko prie merginos ir iš visos širdies trokšdamas, kad siela viduje jį išgirstų, į ausį sušnibždėjo:

– Linkiu tau sėkmės, mažoji klajokle. Kaip norėčiau, kad naujame gyvenime tau viskas klotųsi gerai.

1 S K Y R I U S

PRISIMINIMAI

Žinojau, kad viskas prasidės nuo pabaigos. Ir kad žiūrint šiomis akimis pabaiga reikš mirtį. Mane perspėjo.

Jau negaliu vadinti jų šiomis akimis. Dabar tai mano akys. Mano. Nuo šiol tai esu aš .

Kalba, kuria suvokiau mąstanti, man pasirodė keista, nors ir gebėjo perteikti esmę. Kapota, aštri, keistai ištempta ir tiesmuka. Lyginant su kitomis kalbomis, kurias aš mokėjau, per daug suvaržyta ir iškreipta, tačiau nepraradusi lankstumo ir išraiškingumo. Kai kada net savotiškai graži. Dabar tai mano kalba. Mano gimtoji kalba.

Pasinaudojusi svarbiausiu sielų instinktu kaip dėlė įsisiurbiau į naujo kūno mintis, įsiskverbiau į kiekvieną ląstelę, užvaldžiau kiek­vieną oro gurkšnį, atodūsį, visus jausmus ir pojūčius, kol nedalomai susiejau su juo savo esybę. Nuo šiol nebeegzistuoja dvi atskiros esybės – vien aš.

Nebėra dviejų kūnų – vien mano .

Pajutau, kad migdomųjų poveikis pamažu sklaidosi ir mintys ima skaidrėti. Su nerimu laukiau galingos pirmųjų prisiminimų griūties, tiksliau, paskutinių šio kūno išgyventų minučių – priešmirtinių akimirkų. Jau sakiau, kad įspėjo, kas manęs laukia, ypač dėl žmonių jausmų – jie būsią nepalyginamai stipresni ir gyvybingesni už kitų rūšių, kuriose buvau įsikūnijusi. Stengiausi būti pasirengusi.

Atmintis grįžo staiga. Prisiminimai užgriuvo kaip galinga banga – vargu ar tam įmanoma pasirengti, nors ir buvau perspėta.

Mane nutvilkė sodrios prisiminimų spalvos ir žeidžiamai šaižus skambesys. Nuo šalčio pašiurpusi jos oda, galūnes gręžiantis skausmas, nemalonus metalo prieskonis burnoje. Ir dar... įgavau naują – penktą – pojūtį, iki šiol mano nepažintą: ore plūkaujančias daleles jis jungė į visumą, iš jų kurpė keistus darinius ir siuntė mano smegenims. Jie buvo malonūs ir perspėjantys, kartais grėsmingi. Kvapai. Naujas pojūtis blaškė ir trikdė, kėlė sumaištį – man, nes atminčiai kvapai nerūpėjo – ją buvo apėmęs neapsakomas siaubas.

Išgąstis laikė sukaustęs kiekvieną merginos kūno ląstelę, nuo jo apsunko ir sustabarėjo kojos, kartu tas siaubas nenumaldomai ginė į priekį. Galvoje kirbėjo vienintelė mintis – bėgti, sprukti iš visų jėgų.

„Man galas.“

Ta svetima atmintis prisikėlė su tokia jėga ir taip aiškiai, kad negalėjau jos suvaldyti, mus skirianti riba akimirksniu išsitrynė, nebeatrinkau, kur tik prisiminimai, o kur aš, ir pragaištinga lavina nubloškė mane į paskutinių merginos gyvenimo minučių pragarą. Aš tapau ja ir mudvi bėgome.

Kaip tamsu. Aš nieko nematau. Neįžiūriu grindų, į priekį ištiestų rankų. Bėgu aklinoje tamsoje. Žinau, persekiotojai netoli, jaučiu juos, bet negirdžiu žingsnių – viską nustelbia garsūs širdies dūžiai.

Kaip šalta. Dabar neturėčiau galvoti apie šaltį, bet jis žeidžia. Aš sustirusi į ledą.

Įsitempiau: mergina tiesiog užuodė aplink tvyrantį pavojų. Šis pojūtis akimirkai atskyrė mane nuo jos atminties. Bet tik trumpam, paskui vėl nugrimzdau į šį siaubą ir mano akys prisipildė baimės ašarų.

Aš žuvusi, mes žuvę. Viskas baigta.

Jie jau netoli, lipa man ant kulnų, aiškiai girdžiu jų žingsnius. Kiek jų daug! O aš viena. Man galas.

Ieškotojai mane šaukia. Nuo jų balsų bjauriai nudiegia pilvą, šleikštulys sliuogia gerkle aukštyn. Mane tuoj supykins.

– Viskas gerai, viskas gerai, – meluoja viena, bandydama mane nuraminti, sustabdyti. Balsas dreba nuo greito bėgimo.

– Būkite atsargi! – perspėdamas šaukia kitas.

– Jūs galite susižeisti! – maldaujamai dudena trečias. Susirūpinęs.

Cha, rūpinasi!

Man užvirė kraujas, nuožmi neapykanta vos neuždusino.

Užplūdęs jausmas buvo toks stiprus, kokio nėra tekę patirti nė viename iš savo gyvenimų. Kitą sekundę, neatlaikiusi įtampos, vėl atsiskyriau nuo merginos atminties. Šaiži, kurtinanti rauda pervėrė ausis ir aidu supulsavo galvoje, užkimęs garsas veržėsi kvėpavimo takais aukštyn, it aštrus skaudulys žeidė gerklę.

„Tai šauksmas, – paaiškino man kūnas. – Tu šauki.“

Pastėrau iš nuostabos, balsas užlūžo ir šauksmas liovėsi.

Tai jau ne prisiminimai.

Mano kūnas... ta mergina... ji mąsto ! Ji su manimi kalbasi !

Tą akimirką atmintis vėl užgožė nuostabą.

– Saugokitės! – šaukia jie. – Priekyje pavojus!

„Pavojus man už nugaros!“ – rėkiu mintyse. O priekyje jau regiu tai, dėl ko jie bando mane sustabdyti: blausią, vos įžiūrimą šviesą koridoriaus gale. Tai ne ištisinė siena, ne užrakintos durys – ne aklavietė, kurios bijojau ir kurią nujaučiau esant. Prieš mane atsiveria juoda praraja.