Стефани Майер - Sielonešė

Mano širdis stipriai sutvaksi. Žinau, kad lauksiu jo čia visą naktį, ir dvi, ir tris, tiek, kiek reikės.

Vyras tebelaiko suėmęs mano ranką. Pamažu atgniaužia pirštus, bet nenuleidžia nuo manęs akių. Žengia žingsnį atgal ir sustoja.

– Tik prašau, nespirk dar kartą, – sako lenkdamasis prie manęs. Švelniai suima smakrą ir pabučiuoja dar kartą. Dabar pajuntu visą bučinio saldybę, gerte geriu ją iš jo lūpų. Jos švelnesnės nei rankos ir karštesnės už dar naktį neatvėsusią dykumą. Man pakerta kojas. Nevalingai ištiesiu rankas ir paliečiu jo šiltus, apšepusius skruostus, pirštus sukišu į šiurkščius plaukus. Apkabinu per kaklą ir užčiuopiu po pakaušiu iškilų rumbą.

Sušunku.

Pabudau šlapia nuo prakaito. Pirštus laikiau ant savo kaklo ir bandžiau rasti randą, likusį po įkūnijimo. Plonytę, vos užčiuopiamą rausvą liniją. Vaistai, kuriais patepė gydytojas, puikiai atliko savo darbą. Pjūvis beveik nematomas.

Visai kitoks nei prastai sugijęs Džaredo randas, kurio neįmanoma nuslėpti.

Spustelėjau šalia lovos įtaisytą jungiklį ir uždegiau šviesą. Palaukiau, kol atgausiu kvapą ir liausis daužytis širdis – per daug tikroviškas buvo sapnas.

Naujas, bet nedaug kuo skyrėsi nuo kitų sapnų, neduodančių man ramybės pastaraisiais mėnesiais.

Ne, tai ne sapnas. Tai neabejotinas prisiminimas.

Lūpas degino Džaredo bučinys. Rankos prieš mano valią išsitiesė ir pradėjo naršyti po susiglamžiusią paklodę tarsi kažko ieškodamos ir nerasdamos. Tada nusviro, tokios tuščios ir suglebusios. Nevilties iškankintą širdį pervėrė neapsakomas skausmas.

Akyse ėmė tvenktis ašaros. Tankiau sumirkčiojau, kad nepravirkčiau. Nežinau, kiek dar įstengsiu visa tai ištverti. Kaip galima išgyventi šiame pasaulyje, šiuose kūnuose, kurių atmintis tokia didelė ir stipri, kad neišsitenka praeityje? Ką daryti su jų jausmais, kurių neištrina nei laikas, nei erdvė, kurie užvaldo taip, kad galiausiai pati nesuprantu, ką jaučiu aš .

Žinojau, kad rytoj jausiuosi išsekusi, bet po šio sapno išlakstė visi miegai. Prireiks kelių valandų, kol aprimsiu. Išnaudosiu šį laiką, kad atlikčiau savo pareigą. Gal tai padės nukreipti mintis nuo dalykų, apie kuriuos anksčiau retai susimąstydavau.

Išsiropščiau iš lovos ir nušlitiniavau prie kompiuterio. Išskyrus jį, stalas buvo visiškai tuščias. Po kelių sekundžių ekranas nušvito, dar kelias užtrukau, kol atsidariau elektroninį paštą. Nesunkiai radau ieškotojos adresą, nes adresų knygelėje tebuvo keturi asmenys: ieškotoja, gydytojas, naujasis darbdavys ir jo žmona, mano guodėja.

„Kartu su mano sieloneše Melani Straider buvo dar vienas žmogus.“

Pradėjau laišką nesivargindama pasilabinti.

„Jos brolis. Jis vardu Džeimis Straideris.“

Rašydama suvokiau, kaip stipriai ji kontroliuoja savo atmintį, ir mane trumpam apėmė panika. Praėjo tiek laiko, o aš nė neįtariau ją turint brolį, ir ne dėl to, kad jis nebūtų rūpėjęs, kaip tik priešingai, prisiminimus apie brolį ji saugojo taip atkakliai, nuožmiau nei visas kitas paslaptis. Ar ji turi dar svarbesnių paslapčių ir už šią? Tokių šventų, kad net sapnuose neaptinku užuominų apie jas? Nejau ji tokia stipri? Perduodant likusią informaciją mano pirštai drebėjo.

„Spėju, kad dabar jis paauglys. Gal trylikos. Jie gyveno laikinoje stovyklavietėje, regis, kažkur į šiaurę nuo Keiv Kriko, Arizonoje. Bent jau prieš kelerius metus. Galite palyginti žemėlapį su tomis linijomis, kurias buvau prisiminusi anksčiau. Jei sužinosiu ką nors dar, iškart pranešiu.“

Išsiunčiau laišką ir tą pačią akimirką mane sukaustė baimė.

„O, Viešpatie! Tik ne Džeimis!“

Jos balsas galvoje suskambo taip aiškiai, tarsi pati būčiau suvaitojusi balsu. Nugara perbėgo šiurpas.

Kol bandžiau atgauti savitvardą, mane apėmė liguistas noras vėl kreiptis į ieškotoją ir atsiprašyti, kad prirašiau kliedesių. Prisipažinti, kad rašiau pusiausnūda, nelabai skirdama sapną nuo tikrovės, ir neapsižiūrėjusi išsiunčiau tą laiškelį.

Tik tas noras buvo ne mano.

Išjungiau kompiuterį.

„Nekenčiu tavęs“, – galvoje suurzgė balsas.

– Tai gal išnyksi? – atšoviau balsu. Supratusi, kad vėl kalbuosi su ja, sudrebėjau.

Pirmosiomis mano buvimo čia akimirkomis ji su manimi nebendravo. Akivaizdu, kad bėgant laikui ji vis stiprėja. Kaip ir jos sapnai.

To užteko, kad apsispręsčiau, – rytoj būtinai turiu apsilankyti pas guodėją. Vos apie tai pagalvojau, iš akių pabiro nusivylimo ir pažeminimo ašaros.

Grįžau į lovą, veidu įsikniaubiau į pagalvę ir pasistengiau apie nieką negalvoti.

5 S K Y R I U S

PAS GUODĖJĄ

Mindžikavau ant guodėjos kabineto slenksčio ir nesiryžau žengti vidun.

– Sveika, Klajokle! Užeikite, sėskitės. Jauskitės kaip namie.

Ji nusišypsojo, veikiau kilstelėjo lūpų kampučius. Pakankamai gerai išmaniau žmonių mimiką: keli mėnesiai stebint veido išraiškas, kartais tik nuspėjamas ar intuityviai pajuntamas, nepraėjo veltui – galėjau perprasti ir įvardyti net menkiausią raumenų krustelėjimą. Supratau, kad mano drovumas jai atrodė juokingas, tačiau kartu jautėsi nejaukiai matydama mano užslėptą nenorą bendrauti.

Tyliai atsidusau supratusi, kad pokalbio neišvengsiu, ir įžengiau į nedidelį ryškiai dažytą kabinetą. Atsisėdau į minkštą raudoną fotelį – savo mėgstamiausią, nes stovėjo toli nuo guodėjos krėslo.

Ji stipriai susičiaupė.

Kad išvengčiau guodėjos žvilgsnio, pasisukau į pravirą langą ir įsispoksojau į dangumi plaukiančius debesis. Vėjas atnešė sūrsvą vandenyno kvapą.

– Nuo mūsų paskutinio susitikimo prabėgo nemažai laiko, ar ne, Klajokle?

Mudviejų akys susitiko ir aš kaltai nulenkiau galvą.

– Palikau jums žinutę. Juk paaiškinau, kodėl anąkart negalėjau susitikti. Vienam studentui turėjau skirti daugiau laiko, nei tikėjausi...

– Žinau, – ji vėl šykščiai vyptelėjo. – Gavau jūsų žinutę.

Guodėja, jau pagyvenusi moteris, buvo gana išvaizdi. Plaukų nedažė, todėl su amžiumi jie įgavo šviesų sidabrinį atspalvį, greičiau baltą nei žilą, ilgas sruogas nešiojo laisvai surištas į uodegėlę. Akys spindėjo ypatinga žalia spalva, tokių nemačiau turint kurį nors kitą.

– Aš atsiprašau, – sumurmėjau, nes ji nenuleido nuo manęs akių – laukė atsakymo.

– Gerai, pamirškim. Suprantu, jums nelengva pas mane lankytis. Visada sunku pripažinti, kad neišsiverti be guodėjo. Juk anksčiau jums manęs neprireikė, ar ne? Ir jus tai gąsdina.

Sėdėjau bukai įbedusi akis į grindis.

– Taip, guodėja.

– Juk prašiau vadinti mane Kete.

– Taip, Kete.

Moteris skambiai nusijuokė.

– Matau, kad vis dar nepriprantate prie žmonių vardų, ar ne, Klajokle?

– Ne. Jei atvirai, man tai panašu... į kapituliaciją.

Pakėliau galvą ir pamačiau ją lėtai linktelint.

– Galiu suprasti, kodėl jums – ypač jums – taip atrodo.

Tai išgirdusi garsiai gurktelėjau seiles ir vėl įsispoksojau į grindis.

– Gerai, pakalbėkime apie ką nors lengviau, – nusileido Ketė. – Ar jums patinka jūsų darbas?

– Taip, – ši tema išties buvo „lengvesnė“. – Prasidėjo naujas semestras. Maniau, kad bus nuobodu vėl kartoti tą patį kursą, bet ne, iki šiol nenusibodo. Ateina kiti studentai, užduoda naujų klausimų, taigi...

– Kurtas apie jus labai gerai atsiliepia. Sako, jūsų paskaitos – vienos populiariausių universitete.

Išgirdus tokį pagyrimą skruostus nudažė švelnus raudonis.