Стефани Майер - Sielonešė

– Džiugu girdėti. Kaip laikosi jūsų partneris?

– Kurtui gerai sekasi, dėkui. Mūsų sielonešiai, atsižvelgiant į jų amžių, yra puikios formos. Manau, mudviejų laukia ilgas ir gražus gyvenimas.

Man buvo smalsu, ar atėjus tam laikui, ji liks šiame pasaulyje ir įsikūnys kitame žmoguje sielonešyje, ar išvyks. Tačiau privengiau užduoti klausimą, galintį pokalbį pasukti prie ankstesnės temos.

– Man patinka dėstyti, – pasakiau, užuot paklaususi. – Šis darbas panašus į tą, kuo užsiėmiau Reginčiųjų jūržolių planetoje, todėl ir sekasi geriau, nei būčiau pasirinkusi visai kitą profesiją. Aš dėkinga Kurtui, kad pasikvietė pas save.

– Jie taip pat negali atsidžiaugti jumis, – šiltai nusišypsojo Ketė. – Ar žinote, kiek mažai istorijos profesorių gali pasigirti tuo, kad gyveno dviejose planetose?! O keliose jūs gyvenote – beveik visose! Net Ištakose! Šioje planetoje nėra tokios mokymo įstaigos, kuri nenorėtų jūsų nuvilioti. Užtat Kurtas ir apkrovė jus darbais, kad neturėtumėte laiko nė pagalvoti apie perėjimą kitur.

– Garbės profesorių, – pataisiau ją.

Ketė nusišypsojo ir tuoj sunkiai atsiduso. Šypsena dingo.

– Taip seniai buvote pas mane, kad pamaniau, jog jūsų bėdos savaime išsisprendė. Bet paskui pagalvojau, kad gali būti ir priešingai: nesilankote, nes reikalai tik blogėja.

Žiūrėjau į savo rankas ir tylėjau.

Jos buvo šviesiai rudos – tas įdegis niekada nenusitrins, nesvarbu, būsiu saulėje ar ne. Ant kairės rankos, tiesiai virš riešo, tamsavo apgamas. Nagus visuomet kerpuosi trumpai. Nemėgstu ilgų, nes tokie man atrodo grėsmingi. Be to, mano pirštai ir taip ilgi ir ploni, tad su ilgais nagais jie atrodytų keistokai. Net žmogui.

Tylą nutraukė Ketė.

– Jei gerai suprantu, mano intuicija neapvylė.

– Ketė... – lėtai ištariau. – Kodėl pasivadinote žmogaus vardu? Ar taip jaučiatės... vientisesnė? Su savo sieloneše, turiu omenyje.

Norėjau to paties pasiteirauti ir apie Kurtą, tačiau nutylėjau, nes supratau, kad tai asmeniška. Būtų negarbinga klausti ne Kurto, o ko nors kito, – net jo žmonos. Būgštavau, ar ir taip nebūsiu peržengusi padorumo ribos, tačiau guodėja tik nusijuokė.

– Ką jūs, Klajokle, žinoma, ne! Ar aš jums nepasakojau? Hm. Gal ir ne, matote, toks jau mano darbas – daugiau klausytis, o ne kalbėti. Daugumai sielų, su kuriomis bendrauju, nereikia tokios pagalbos kaip jums. Ar žinote, kad į šią planetą atvykau viena pirmųjų? Žemės gyventojai tada nė neįtarė, jog įsiveržėme. Mus supo vien žmonės. Keletą metų mudu su Kurtu privalėjome apsimesti savo sielonešiais. Nors artimiausios teritorijos jau buvo mūsų, vis tiek reikėjo būti atsargiems – niekada nežinojai, kada šalia gali atsirasti žmogus. Taigi aš tapau Kete . Beje, ankstesnis mano vardas buvo iš keturiolikos žodžių ir gražiai jo nesutrumpinsi, – šyptelėjo moteris.

Saulės apšviestos jos akys sutvisko ir ant sienos šoktelėjo sidabriškai žalias atspindys. Akimirkai smaragdinės akių rainelės sutvisko visomis vaivorykštės spalvomis.

Tiesą sakant, nė neįtariau, kad ši švelni, maloni moteris buvo viena pirmųjų užkariautojų. Tik po minutės tai suvokiau. Pažvelgiau į ją nustebusi, net su tam tikra pagarba. Anksčiau niekada rimtai nežiūrėjau į guodėjus, tiesiog neturėjau su jais jokių reikalų. Tik silpnos, vidinių prieštaravimų draskomos sielos turėdavo guodėjus, todėl gėdinausi, kad dabar pati tokia tapau. Sužinojusi Ketės istoriją pasijutau daug drąsiau. Ji gerai žinojo, kokie stiprūs yra žmonės.

– Ar jums nebuvo sunku apsimesti viena iš žmonių? – paklausiau.

– Ne, nelabai. Matai, įsikūnijus žmoguje sielonešyje prie daug ko teko priprasti – tada mums viskas buvo nauja. Ypač jausmai... Jie tokie stiprūs ir įvairūs... Todėl iš pradžių įstengėme mėgdžioti vien įprastą elgseną.

– O Kurtas... Likote gyventi su savo sielonešės sutuoktiniu? Net kai planeta buvo visiškai užkariauta?

Šis klausimas palietė jautrią temą. Ketė iš karto tai suprato. Ji patogiau įsitaisė kėdėje: susikėlė kojas ir parietė po savimi. Susimąsčiusi įbedė akis į vieną tašką kažkur man virš galvos.

– Taip, aš pasirinkau Kurtą, kaip ir jis mane. Iš pradžių, aišku, toks pasirinkimas buvo užduoties dalis. Mus daug kas siejo, beveik visą laiką praleisdavome kartu, dalijomės pavojais, ir tai mudu labai suartino. Kurtas, kaip universiteto rektorius, turėjo ryšių. Mūsų namuose buvo įkūnyta daug sielų. Garsėjome kaip svetingi šeimininkai, nuolat rengdavome pobūvius, arbatėles, vakarėlius, pas mus lankydavosi daug žmonių. Jie išeidavo jau tapę mūsų rūšies individais. Dirbti reikėjo tyliai ir greitai, juk žinote, kokie tie žmonės agresyvūs. Gyvenome suvokdami, kad bet kurią akimirką galime žūti. Baimė ir jaudulys buvo kasdieniai mūsų palydovai. Tiek kartu patyrę, su Kurtu nusprendėme nesiskirti ir po to, kai pavojaus nebebuvo ir nereikėjo slapstytis. Aišku, nenorėdama jūsų dar labiau trikdyti, galėčiau sumeluoti ir pasakyti, kad tai ir buvo svarbiausia priežastis. Tačiau... – ji papurtė galvą, nugrimzdo krėsle ir įsmeigė į mane skvarbias akis. – Per tiek tūkstantmečių žmonės taip ir neperprato, kas yra meilė . Ar ji egzistuoja materialioje plotmėje ar dvasinėje? Ar ji randasi atsitiktinai, ar skirta mums likimo? Kodėl iš pažiūros idealios poros išsiskiria, o dvi priešingybės puikiai sutaria ir pragyvena ilgus metus? Lygiai kaip ir jie, aš nežinau atsakymo. Meilė tiesiog yra, ir viskas. Mano sielonešė mylėjo Kurto sielonešį, ir ši meilė nemirė net pasikeitus sąmonei.

Guodėja įdėmiai mane nužvelgė ir pamačiusi, kad gūžiuosi, vos vos susiraukė.

– Melani vis dar ilgisi Džaredo, – konstatavo ji.

Visai to nenorėdama linktelėjau.

– Jūs ilgitės jo.

Užsimerkiau.

– Ar tie sapnai kartojasi?

– Kiekvieną naktį, – sumurmėjau.

– Papasakokite man juos, – guodėjos balsas buvo švelnus, įtikinamas.

– Nenoriu apie tai galvoti.

– Žinau. Bet pabandykite. Tai gali padėti.

– Kaip? Kaip gali padėti, jei papasakosiu, kad jo veidą matau kiekvieną kartą, kai tik sumerkiu akis?! Kad prabundu ir verkiu, nes jo nėra šalia! Kad tie prisiminimai tokie stiprūs, jog jau negaliu atskirti, kurie jos ir kurie mano!

Tai išrėkusi taip staigiai susičiaupiau, kad net dantys kaukštelėjo.

Ketė išsitraukė iš kišenės baltą nosinaitę ir ištiesė ją man. Aš nepajudėjau, todėl ji pati atsikėlė, priėjo prie manęs ir padėjo nosinaitę ant kelių. Tada prisėdo ant fotelio atkaltės. Jaučiau, kad ji laukia.

Dar kokią minutę kiūtojau nejudėdama. Tada niršdama sugriebiau mažą keturkampę audinio skiautelę ir nusišluosčiau akis.

– Nekenčiu ašarų.

– Pirmaisiais metais verkia visi. Žmogiški jausmai dažnai būna nepakeliami. O dėl ašarų... visi mes esame truputį vaikai, norime to ar ne. Pavyzdžiui, aš verkdavau kaskart, kai pamatydavau gražų saulėlydį. Kartais paragavusi riešutų sviesto, – ji paglostė man galvą, švelniai perbraukė už ausies užkištą plaukų sruogą.

– Tokie gražūs blizgantys plaukai, – pastebėjo ji. – Kiekvieną kartą, kai čia ateinate, jie vis trumpesni. Kodėl? Nemėgstate ilgų plaukų?

Sėdėjau šlapia nuo ašarų, varvančia nosimi ir supratau, kad nesugebėsiu oriai gintis. Iki šiol sakydavau, kad taip lengviau juos prižiūrėti, bet daugiau meluoti nenorėjau. Galų gale atėjau išsikalbėti ir pasiguosti – turiu pagaliau su tuo susidoroti!

– Ją tai erzina. Jai patinka ilgi plaukai.