Стефани Майер - Sielonešė

Keista, Ketė nenustebo. Guodėja puikiai išmanė savo profesiją. Prabilo tik po minutės ir klausimas veikiau priminė užuominą.

– Jūs... Ji... ji vis dar... egzistuoja ?

Pasiryžau iškloti viską. Tik balsu ištarta tiesa pasidarė dar baisesnė.

– Kada pati to nori. Mūsų istorija jai neįdomi, todėl dažniausiai nurimsta tada, kai dirbu. Bet aš vis tiek ją jaučiu. Kartais taip pat tikroviškai kaip save pačią, – baigiau jau šnabždėdama.

– Klajokle! – sušuko baisėdamasi Ketė. – Kodėl man nepasakėte, kad taip blogai?! Ir kiek tai tęsiasi?

– Kasdien vis blogiau. Užuot išnykusi, ji tik stiprėja. Vis dėlto nesijaučiu taip prastai, kaip mano gydytojo pasakotu atveju. Pamenate, minėjau jums Keviną? Ji neužvaldys mano sąmonės. Neleisiu jai to padaryti! – vos nespiegiau. – Niekada!

– Žinoma, kad taip neatsitiks, – patikino guodėja. – Žinoma, kad to neleisite. Tačiau jei taip... kenčiate, turėjote pasisakyti man anksčiau. Reikia parodyti jus gydytojui.

Buvau taip susijaudinusi, kad ne iš karto supratau, apie ką ji kalba.

– Gydytojui? Norite perkelti mane į kitą sielonešį?

– O jei ir taip, Klajokle, tokio jūsų žingsnio niekas nepasmerktų. Tai suprantama, jei šis sielonešis pasirodė esąs su trūkumais...

– Su trūkumais? Ji nėra su trūkumais. Tai aš su trūkumais. Aš per silpna šiam pasauliui! – nebegalėdama ilgiau tverti tokio pažeminimo veidą užsidengiau delnais. Iš akių vėl paplūdo ašaros.

Ketė apkabino mane per pečius. Iš paskutiniųjų stengiausi susitvardyti, todėl nenumečiau jos rankos, nors šis jos gestas man pasirodė per daug intymus.

Melani tai irgi nepatiko, tiksliau – ateivio prisilietimas jai buvo koktus.

Be abejo, dabar Melani atgijo, buvo patenkinta kaip niekada, nes galų gale pripažinau jos galią. Džiūgavo nesislėpdama. Man visada būdavo sunkiau ją sutramdyti, kai užvaldydavo jausmai kaip dabar.

Pasistengiau nusiraminti – privalau jai parodyti, kur jos vieta.

„Tai mano kūnas, tai tu užėmusi mano vietą.“ Mintis buvo silpna, bet gana aiški. Mano reikalai nekokie, jeigu ji jau tokia stipri, kad gali kalbėtis su manimi kada panorėjusi. Jaučiausi bjauriai, kaip pirmosiomis prabudimo minutėmis.

„Tu įsibrovėlė. Nešdinkis iš mano kūno.“

„Niekada.“

– Ak, Klajokle, žinoma, ne. Jūs nesate silpna, ir mes abi tai puikiausiai žinome.

– Hm.

– Paklausykite manęs. Jūs stipri. Stebėtinai stipri. Mūsų rūšies individai dažniausiai nedaug skiriasi vienas nuo kito, bet jūs esate išimtis. Jūs daug pranašesnė už kitus. Tokia drąsi, kad negaliu nesistebėti. Ankstesni jūsų gyvenimai tai tik patvirtina.

Ankstesni gal ir patvirtina, bet šis?! Kur dabar dingo mano stiprybė?

– Žmonių asmenybės daug ryškesnės už mūsų, – tęsė Ketė. – Jos labai įvairios, vienos daug galingesnės už kitas. Esu tikra, kad jei į Melani būtų įsikūnijusi kita siela, ta mergina ją būtų sunaikinusi per kelias dienas. Nežinau, ar tai atsitiktinumas ar likimas, bet man regis, kad šį kartą stipriausia iš sielų buvo įkūnyta į stipriausią iš žmonių.

– Ir šis atvejis tikrai nėra naudingas sieloms, ar ne?

Guodėja suvokė nepageidaujamą mano žodžių potekstę.

– Ji nelaimėjo, Klajokle. Jūs esate ši miela būtybė, sėdinti šalia manęs. Ji tik šešėlis toliausioje jūsų sąmonės kertelėje.

– Ji kalbasi su manimi, Kete. Ji tebeturi savų minčių ir paslapčių.

– Bet nekalba už jus, ar ne? Abejoju, ar aš jūsų vietoje būčiau galėjusi pasakyti tiek daug.

Aš nutylėjau. Jaučiausi siaubingai.

– Manau, turėtumėte pagalvoti apie persikūnijimą.

– Kete, jūs ką tik sakėte, kad kitą sielą ji sunaikintų. Nežinau, ar galima tikėti jūsų žodžiais, veikiausiai jūs tik dirbate savo darbą ir stengiatės mane paguosti. Bet jeigu ji iš tikrųjų tokia stipri, ar sąžininga įkūnyti ją į kitą sielonešį vien dėl to, kad man nepasisekė jos užvaldyti? Kokiai sielai užkrautumėte tokią naštą?

– Mieloji, pasakiau tai ne todėl, kad norėčiau jus paguosti.

– Tada kodėl?

– Nemanau, kad šis sielonešis būtų panaudotas dar kartą.

– O!

Nugara perbėgo šiurpas. Ši mintis pribloškė ne mane vieną.

Iš karto atmečiau tą mintį. Aš ne iš tų, kurie nebaigia, ką yra pradėję. Ankstesnėje planetoje, Reginčiųjų jūržolių, kaip ją čia vadino, pragyvenau daugybę ilgų sukimosi aplink Saules ciklų, ir visą tą laiką kantriai laukiau. Nors augti viename lopinėlyje įgriso iki gyvo kaulo, nepaisant to, kad reginčių piktžolių gyvenimas matuojamas šios planetos šimtmečiais, aš nepalikau savo sielonešio, kol jis buvo gyvas. Antraip tai būtų buvę negarbinga ir nedora. Taip pasielgusi būčiau paneigusi pačią sielų būties esmę. Kiekvieną pasaulį mes stengėmės padaryti geresnį – tokia esminė sielų taisyklė, antraip nenusipelnytume juose gyventi.

Ir mes išties buvome geresnės. Kad ir ko imdavomės, viską padarydavome greičiau, gražiau ir taikiai. O žmonės... Jie išsiskyrė žiaurumu ir nežabotu pykčiu, vieni kitus žudė taip dažnai, kad veikiai tai tapo neatsiejama jų gyvenimo dalimi. Ką jau kalbėti apie tuos šiurpius kankinimo būdus, kuriuos sugalvojo žmonija, ir tai tik per kelis pastaruosius tūkstantmečius! Mane apimdavo siaubas net klausantis glaustų ataskaitų. Karai griaudėjo beveik visuose žemynuose. Teisėtos, kruopščiai suplanuotos ir negailestingos masinės žudynės. Tie, kurių tai nelietė, gyveno sau taikiai ir sočiai, apsimesdami, kad nemato, jog kaimynystėje iš bado ir nuo kančių miršta milijonai. Nors planetoje gausu išteklių, juos dalijo toli gražu ne po lygiai. Tačiau blogiausia, kad jų palikuonys – jaunoji karta, kurią mano rūšis kone garbino dėl jų pažadų, – per daug dažnai tapdavo siaubingų nusikaltimų aukomis. Ir žūdavo ne tik nuo svetimų rankos, bet ir nuo tų, kuriems buvo patikėta jais rūpintis. Dėl žmonių aplaidumo, besaikio godumo ir klaidų visas Žemės rutulys atsidūrė pavojuje. Nė vienas, palyginęs dabartinį pasaulį su buvusiu, nepaneigs, kad planeta mūsų dėka pasidarė geresnė.

„Išžudote ištisas rūšis ir dėl to manote esą verti pagyrimo.“

Mano rankos susigniaužė į kumščius.

„Nepamiršk, kad galiu tave sunaikinti“, – priminiau jai.

„Tad ko lauki? Pirmyn!“

Aš, lygiai kaip ir Melani, gąsdinau apgaulingai.

Ji buvo įsitikinusi, kad nebijo mirties – juk tada šoko į lifto šachtą. Tačiau tą sykį mergina buvo apimta panikos ir neturėjo kitos išeities. Visai kas kita mąstyti apie mirtį ramiai, sėdint patogiame fotelyje. Pajutau, kaip man pradėjus galvoti apie persikėlimą į nuolankesnį kūną, jos kraują užkaitino iš baimės plūstelėjęs adrenalinas.

Kaip būtų puiku vėl pasijusti vienai! Tik su savo mintimis. Koks nuostabus ir turtingas šis pasaulis, kiek naujų, malonių pojūčių manęs dar laukia! Norėčiau geriau jį pažinti ir suprasti, jei netrukdytų ši pikta, pagiežinga būtybė, greičiau fikcija nei tikrovė. Kodėl ji negali susiprasti ir išnykti.

Kai pabandžiau viską protingai apsvarstyti, Melani susigūžė atokiausiame mano proto kamputyje. Gal man reikėtų tiesiog pasiduoti...

Krūptelėjau nuo tokios minties. Kad aš, Klajoklė, pasiduočiau? Atsisakyčiau savo užduoties? Susitaikyčiau su nesėkme ir sutikčiau persikelti į silpną, bestuburį sielonešį, su kuriuo neturėčiau jokio vargo?

Papurčiau galvą. Niekada! Vien nuo tokios minties man darėsi bloga.

Ir... šis kūnas mano . Pripratau prie jo ir jis man patiko. Maloniai jaučiau, kaip juda kaulus jungiantys raumenys, kaip lankstosi sąnariai, įsitempia sausgyslės. Patiko žiūrėti į save veidrodyje: į saulės nuauksintą odą, pailgą veidą ryškiais skruostikauliais, trumpų raudonmedžio atspalvio plaukų kupetą, žaliai rudas akis – tai buvau aš.