Стефани Майер - Sielonešė

Patikau sau nuo galvos iki kojų. Neleisiu, kad tai, kas priklauso man, būtų sunaikinta.

6 S K Y R I U S

PERSEKIOJAMA

Lauke beveik sutemo. Diena, kovo mėnesiui per karšta, ištįso iki begalybės ir vis nesibaigė, tarsi norėdama, kad aš amžinybę kiurksočiau šitame kambaryje.

Nusišnypščiau ir nežinodama, ko imtis, gniaužiau nosinaitę.

– Kete, jūs tikriausiai turite ir kitų pareigų. Kurtas nerimaus, kad taip ilgai užtrukote.

– Jis supras.

– Negaliu čia sėdėti amžinai. Be to, šis pokalbis neduoda jokios naudos, mes neradome atsakymo nė į vieną klausimą.

– Greiti sprendimai ne mano būdui. Kaip suprantu, jūs nenorite keisti sielonešio...

– Taip.

– Vadinasi, taip greitai jūsų problemų neišspręsime.

Iš nevilties sugriežiau dantimis.

– Viskas vyktų daug greičiau, jei neatsisakytumėte pagalbos iš šalies.

– Pažadu, kad ateityje pasistengsiu nepraleisti mūsų susitikimų.

– Sutinku, susitikimai irgi svarbu, ir džiaugiuosi, kad tai suprantate, tačiau aš ne visai tai turėjau omenyje.

– Tada apie kokią pagalbą kalbėjote... ne apie save? – susigūžiau pagalvojusi, kad reikės susitikti su dar viena svetima siela. – Esu tikra, jog savo darbą išmanote ne blogiau už kitus guodėjus – netgi geriau.

– Kalbėjau ne apie kitą guodėją, – ji pasirąžė ir kitaip atsisėdo. – Ar daug turite draugų ?

– Galvoje turite bendradarbius? Su daugeliu dėstytojų matomės kiekvieną dieną. Taip pat yra keletas studentų, su kuriais pasikalbame po paskaitų koridoriuje ar...

– O ne universitete?

Pažvelgiau į ją nesuprasdama, kur link suka.

– Žmonėms priimta bendrauti. Susipažinkite, pradėkite vaikščioti į svečius. Jūs nepratusi prie vienatvės, mieloji. Jūs dalijotės mintimis su visa planeta...

– Tik į svečius ten nevaikščiodavome, – pajuokavau, tiesa, nelabai vykusiai.

Ji šyptelėjo ir kalbėjo toliau:

– Jūs taip pasinėrusi į savo rūpesčius, kad daugiau nieko aplink nematote. Gal nereikėtų to taip sureikšminti. Sakėte, jog kai dirbate, Melani pradeda nuobodžiauti ir nėra tokia aktyvi. Galbūt, jei užmegztumėte daugiau ryšių su savo aplinkos žmonėmis, ji paliktų jus ramybėje.

Susimąsčiau. Melani, pavargusi nuo pastangų išsikovoti viršenybę, anaiptol nesusižavėjo šia mintimi.

Ketė linktelėjo.

– Gyvenkite savo gyvenimą ir pasistenkite kuo mažiau galvoti apie ją.

– Jūs teisi.

– Be to, šie kūnai turi ir fizinių poreikių, ir pagal stiprumą jiems neprilygsta niekas. Vienas iš stipriausių instinktų, kurį mes, pirmieji ateiviai, turėjome nugalėti, buvo dauginimosi. Patikėkite, jeigu jo neįveiksite, žmonės tai pastebės, – ji vyptelėjo ir užvertė akis į lubas lyg kažką prisiminusi. Kai pamatė, kad mano reakcija visai ne tokia, kokios tikėjosi, atsiduso ir nervingai sunėrė ant krūtinės rankas. – Ak, liaukitės, Klajokle, nejau nieko panašaus nesate pajutusi?

– Na... taip, žinoma, – sumurmėjau aš. Melani sunerimo. – Manau, taip... aš juk pasakojau jums apie sapnus...

– Aš kalbu ne apie prisiminimus. Ar tikrovėje nesutikote nieko, į ką jūsų kūnas būtų sureagavęs... kaip čia pasakius... fiziologiškai?

Susikaupusi apmąsčiau jos klausimą.

– Nemanau. Bent jau aš nepajutau.

– Patikėkite manimi, – sausai tarė Ketė, – jei taip būtų buvę, iškart būtumėte supratusi, – ji papurtė galvą. – Gal vertėtų plačiau atsimerkti ir gerai apie tai pamąstyti, turint omenyje tai, ką jums ką tik pasakiau. Jums tai išeitų į naudą.

Mano kūnas nuo tokios minties net sudrebėjo. Pajutau, kaip pasibjaurėjo Melani, aš... taip pat.

Ketė suprato, kas man darosi.

– Neleiskite jai kištis, kai bendraujate su savo rūšies individais, Klajokle. Neleiskite jai valdyti.

Mano šnervės suvirpėjo. Mane apėmė laukinis pyktis, kokio iki šiol nebuvau jautusi, ir tik po šiek tiek laiko jį sutramdžiau.

– Ji manęs nevaldo.

Ketė pakėlė antakius. Dabar pyktis suspaudė man gerklę ir pritrūkau kvapo.

– Jūs savo dabartinio partnerio toli neieškojote. Ar tokį savo pasirinkimą pati valdėte?

Guodėja apsimetė nepastebinti mano įtūžio ir ramiai apgalvojo klausimą.

– Galbūt, – galiausiai pratarė. – Sunku pasakyti, – ji nulenkė galvą ir pradėjo pašioti palaidinukės apykaklę, paskui, suvokusi, kad vengia mano žvilgsnio, pakėlė akis ir vėl ryžtingai susidėjo ant krūtinės rankas. – Kas žino, kokią įtaką bet kurioje iš planetų mūsų gyvenimui turi mums skirtas sielonešis? Kaip jau sakiau, atsakyti padės tik laikas, jums – taip pat. Kas žino, gal pamažu ji apsiramins ir leis jums pasirinkti ką nors kitą, o ne Džaredą, o gal... Šiaip ar taip, ieškotojai gerai dirba. Jie jau paskelbė jo paiešką ir... galbūt prisiminsite dar ką nors, kas padėtų jį rasti.

Suvokusi jos žodžių prasmę sustingau. Sėdėjau praradusi amą, tik ji, regis, to nepastebėjo.

– Galbūt jie suras Melani meilę ir jūs galėsite būti kartu. Jeigu jo jausmas toks pat stiprus kaip jos, naujoji siela galbūt bus paklusnesnė.

– Ne! – taip ir nesupratau, kuri iš mūsų sušuko. Galėjau ir aš . Abi su Melani pašiurpome iš baimės.

Pašokau, kojos tirtėjo. Nors pastaruoju metu pravirkdavau dėl kiekvieno menkniekio, šįkart akys buvo sausut sausutėlės. Sugniaužtos rankos drebėjo.

– Kas jums, Klajokle?

Apsisukau ir puoliau prie durų iš paskutiniųjų tvardydamasi, kad nepasakyčiau to, kas sukosi ant liežuvio galo. Žodžių, kurie nebūtų tokie ypatingi, jei priklausytų jai, bet jie buvo mano . Tai neįmanoma. Tokių žodžių aš nė už ką nebūčiau galėjusi ištarti. Balsu.

„Tai jį nužudys! Jis mirs! Man reikia Džaredo , o ne ateivio jo kūne! Kūnas be jo nieko nereiškia!“

Paknopstom išlėkiau į gatvę. Užpakaly girdėjau Ketės balsą, šaukiantį grįžti.

Gyvenau visai netoli guodėjos kabineto, tačiau gatvėje buvo taip tamsu, kad praradau nuovoką. Pralėkiau du kvartalus, kol suvokiau, kad pasukau ne ta kryptimi.

Žmonės gręžiojosi man pavymui. Buvau be sportinio kostiumo, visai nepanaši į merginą, išėjusią pabėgioti. Aš ne bėgau – sprukau, tarsi ant kulnų būtų mynę persekiotojai. Laimei, niekas nebandė manęs sulaikyti, tik mandagiai nusukdavo akis ir apsimesdavo nieko nepastebintys. Tikriausiai spėjo, kad esu naujokė ir bandau apsiprasti su savo sielonešiu. Kad džiaugiuosi juo kaip vaikas nauju žaislu.

Sulėtinau žingsnį ir pasukau į šiaurę, kad galėčiau lanku apeiti Ketės biurą.

Tebeėjau sparčiai, pusiau bėgte. Tylioje naktyje aidėjo trankūs žingsniai, tarsi būčiau šokusi ant šaligatvio ritmingą šokį: dunkst, dunkst, dunkst . Skubėjau persekiojama to duslaus garso. Ką jis man primena? Būgną? Ne, ritmas per daug sunkus, kupinas pykčio ir prievartos. Dunkst, dunkst, dunkst . Supratau: panašiai skamba smūgiai. Sudrebėjau nuo siaubingo vaizdo, iškilusio prieš akis.

Jau mačiau lempelę virš savo buto durų. Po minutės būsiu namie. Tik nežinia kodėl sustojau kitapus gatvės ir negalėjau pajudėti.

Man pasidarė bloga. Nors niekada nebuvau vėmusi, atmintis pakuždėjo, kad mane tuoj supykins. Kaktą išmušė šaltas prakaitas, burnoje ėmė rinktis seilės.

Prie šaligatvio augo veja, čia pat stovėjo gatvės žibintas. Iš vienos pusės jį juosė dailiai nukirpta gyvatvorė. Nebuvo kada ieškoti kitos vietos. Nusvirduliavau į šviesos ratą ir atsirėmiau į stulpą, kad neparvirsčiau. Šleikštulys atsinaujino, akyse staigiai aptemo. Dar sekundė ir susivemsiu.