Джерри Дженкинс - Negandų pajėgos

Bakas atitraukė ranką nuo akių ir žvilgtelėjo į šviesą. Kas dabar? Ar Viešpats atsakys jam girdimai? Jis ras kaip tai padaryti. Bakas atsisėdo lovoje parėmęs galvą rankomis.

Kas jam pasidarė? Viskas, ką tenorėjo sužinoti, buvo tai, ar jis gali siekti Chlojės draugystės. Tuo pradėjo maldą ir staiga mintys nuklydo į vedybas ir vaikus. Kvailystė. „Galbūt taip veikia Dievas, — pamanė sau. — Jis veda mane prie logiškų ir nelogiškų išvadų“.

Remdamasis tuo, Bakas nutarė daugiau neskatinti Chlojės. Matė, kad ji yra susidomėjusi. Jei ir jis darytų tą patį, tai vestų juos tik viena kryptimi. Naujame chaotiškame pasaulyje, kuriame dabar gyveno, iškiltų daugybė problemų. Ar galima taip elgtis?

Šios svajos neturėjo prasmės. Kaip galima ugdyti tai, kas konkuruotų su Dievo troškimu? Betgi negali jos tiesiog ignoruoti, laikydamas lyg savo seserimi. Ne, jis pasielgs teisingai ir apie tai su ja pasikalbės. Chlojė tikrai to verta. Jis paskirs tam laiką ir pasišnekės. Tiesiai išklos jai viską, paliks savo norus ir troškimus ir tik sieks geriau ją pažinti. Tai leis Chlojei pasijusti geriau, argi ne? Bet ar užteks jam drąsos taip pasielgti ir pasakyti, ką iš tikrųjų galvoja, ir ar tuomet neprasidės romantiška draugystė?

Bakas nežinojo. Bet dėl vieno dalyko buvo tikras: jei to nepadarys dabar, tai niekada nebegalės padaryti. Jis pažvelgė į laikrodį. Buvo pusė vienuoliktos. Ar ji dar nemiega? Bakas surinko Stylų telefono numerį.

Kildamas laiptais, Reifordas išgirdo skambant telefoną. Jis girdėjo, kad Chlojė dar nemiega, bet jos kambaryje jau buvo tamsu.

— Aš atsiliepsiu, mieloji, — tarė jis.

Nuskubėjęs prie savo naktinio stalelio, atsiliepė.

— Pone Stylai, čia Bakas.

— Labas, Bakai, liaukis vadinęs mane ponu. Verti jaustis tikru seniu.

— Ar nesi senas? — nekaltai paklausė Bakas.

— Žavu. Vadink mane Rėjumi. Kuo galiu padėti?

— Norėjau paklausti, ar Chlojė dar nemiega?

— Žinai, nemanau, bet galiu pažiūrėti.

— Ne, nereikia, — tarė Bakas. — Tik paprašyk, kad paskambintų jai patogiu laiku, gerai? — Ir padiktavo Reifordui savo naują numerį.

— Tėti! — po kelių minučių šūktelėjo Chlojė. — juk žinojai, kad aš dar nemiegu!

— Tylėjai, kai sakiau, kad aš atsiliepsiu, — teisinosi jis. — Tad nebuvau tikras. Ar nemanai, kad taip geriau? Leisk jam palaukti iki ryto!

— Ak, tėti! — tarė ji. — Aš nežinau. Kaip manai, ko jis norėjo?

— Neturiu nė menkiausio supratimo.

— Och, nekenčiu to!

— Man tai patinka.

— Palauk, ir tu nekęsi!

Trys

Šeštadienio rytą Bakas išvažiavo į „Naujosios vilties“ bažnyčią, tikėdamasis raštinėje susitikti Briusą Barnsą. Sekretorė pasakė, kad pastorius jau baigia ruoštis pamokslui ir taip pat nori pamatyti Baką.

— Jūs Briuso grupės narys, ar ne? — paklausė ji.

Bakas linktelėjo. Bent jau manė esąs. Ar tai — garbė? Jis jautėsi naujokas tikėjime Kristumi, tarsi koks kūdikis. Ir kas galėjo pagalvoti, kad taip atsitiks? Apskritai kas gi svajojo, jog bus paimta Bažnyčia? Bakas papurtė galvą. „Tik tie milijonai, kurie buvo tam pasirengę“, — nusprendė jis.

Išgirdęs, kad Bakas laukia, Briusas nedelsdamas pašoko ir įėjęs į kambarį apkabino. Viljamsui tai buvo nauja, visi šie apsikabinimai, ypač tarp vyrų. Pastorius atrodė išvargęs.

— Dar viena ilga naktis? — paklausė Bakas.

Briusas pritariamai linktelėjo.

— Bet dar vienas ilgas pasimėgavimas Dievo Žodžiu. Bandau vytis prarastą laiką, pats žinai. Jau seniausiai turėjau šiuos turtus savo rankose ir niekada nesinaudojau. Bandau nuspręsti, kaip pasakysiu susirinkimui, kad jaučiu pašaukimą keliauti ir galbūt tai pradėsiu jau kitą mėnesį. Žmonės patys turi susiimti ir padėti man juos vesti.

— Bijai, kad tikintieji jausis apleisti?

— Būtent. Bet aš nepalieku bažnyčios. Būsiu čia, kiek tik galėsiu. Jau vakar sakiau, šią naštą gavau iš Dievo. Tai teikia džiaugsmo — aš tiek daug išmokstu, sužinau. Bet taip pat ir baugu, nes žinau, kad atskirtas nuo Šventosios Dvasios aš nieko negalėčiau nuveikti. Manau, jog tai kaina, kurią turiu sumokėti už savo klaidas. Bet tikriausiai atvykai ne tam, kad klausytumeisi mano skundų.

— Turiu du neatidėliotinus klausimus, o po to tu vėl galėsi pasinerti į studijas. Pirma, ką aš keletą pastarųjų dienų vis bandžiau išmesti sau iš galvos, tai Hetės Diuram likimas. Prisimeni ją? Reifordo skrydžių instruktorę...

— Moterį, kurią tu pristatei Karpatijui? Žinoma. Reifordas taip pat negalėjo jos apsaugoti.

— Taip, manau, jis irgi dėl jos jaudinasi.

— Aš negaliu kalbėti už jį, Bakai. Bet, kiek pamenu, tu stengeisi ją perspėti dėl Karpatijaus.

— Tik pasakiau, kad ji gali tapti jo žaisliuku, bet tuo metu dar gerai nežinojau, kas jis yra iš tikrųjų.

— Ji savo noru nuvyko į Niujorką. Pati taip nusprendė.

— Bet, Briusai, jei nebūčiau jų supažindinęs, Karpatijus nebūtų prašęs vėl su ja susitikti.

Briusas atsisėdo ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

— Nori ją išgelbėti nuo Karpatijaus, taip?

— Žinoma.

— Aš nežinau, kaip tai padaryti nestatant savęs į pavojų. Be abejo, ji tiesiog pakerėta savo naujo gyvenimo. Iš skrydžių instruktorės tapo galingiausio pasaulyje žmogaus padėjėja.

— Asmenine padėjėja ir kas žino kuo dar.

Briusas pritardamas linktelėjo.

— Galbūt. Aš negaliu įsivaizduoti, kad ją pasirinko tik kaip raštinės tarnautoją. O kuo tu esi užsiėmęs? Paskambink Hetei ir pasakyk, jog jos naujasis bosas yra Antikristas ir verčiau jau pasipustytų padus, kol dar nevėlu.

Bakas pritarė:

— Todėl aš ir esu čia. Nežinau, ką daryti.

— O tu manai, kad aš žinau?

— Tikėjausi.

Briusas kreivai šyptelėjo.

— Dabar suprantu, ką turėjo omenyje mano buvęs vyresnysis pastorius Vernas Bilingsas, sakydamas, kad žmonės mano, jog jų pastorius turi žinoti viską.

— Tai tu negali patarti?

— Gal nuskambės kiek banaliai, bet, Bakai, tu privalai daryti tai, ką privalai.

— Kaip tai suprasti?

— Na, jei tu dėl to meldiesi ir jauti, kad Dievas ragina pasikalbėti su Hete, tai taip ir daryk. Bet gali įsivaizduoti pasekmes. Kitas asmuo, kuris sužinos šią naujieną, bus Karpatijus. Matai, kaip jis pasielgė su tavimi.

— Tai tik rezultatas, — tarė Bakas. — Kažkaip turiu išsiaiškinti, ką žino Karpatijus. Ar jis mano, kad ištrynė iš mano atminties informaciją apie dalyvavimą tame susitikime, kaip padarė visiems kitiems? O gal žino, jog aš atsimenu, kas vyko iš tikrųjų, ir todėl pasistengė, kad mane pažemintų pareigose, perkeltų į kitą vietą ir panašiai?

— Ir tu stebiesi, kodėl aš toks pervargęs? — paklausė Briusas. — Esu tikras, jei Karpatijus žinotų, kad tu jau esi tikintysis ir buvai apsaugotas nuo smegenų praplovimo, tai jau būtų tave nužudęs. Jei jis mano, jog vis dar gali tave valdyti, kaip tai daro su visais netikinčiais Kristumi, būtinai bandytų tave išnaudoti.

Bakas atsisėdo ir užvertęs galvą įsmeigė žvilgsnį į lubas.

— Įdomu. Tavo žodžiai ragina mane pasikalbėti ir apie kitą dalyką, dėl kurio čia atvykau.

Visą rytą Reifordas praleido prie telefono, baigdamas susitarti dėl savo peratestavimo skraidymui su „Boeing 757“. Pirmadienį jis turėjo skristi kaip keleivis iš O’Hare į Dalasą, kur kariniame oro uoste mokytųsi pakilti ir nusileisti.

— Atleisk, Chloje, — atsiprašė jis, baigęs kalbėti telefonu. — Pamiršau, kad šįryt norėjai paskambinti Bakui.