Джерри Дженкинс - Negandų pajėgos

— Tai tik rodo, kad turbūt jie nebuvo tokie jau nuostabūs.

— O vaikai ir kūdikiai?

Vyskupas pasijuto nepatogiai.

— Tai aš palieku Dievui, — sumurmėjo. — Tikiu, kad tikriausiai taip jis norėjo apsaugoti nekaltuosius.

— Nuo ko?

— Tiksliai nežinau. Aš nepriimu Apokrifų pažodžiui, tačiau yra baisių pranašysčių apie tai, kas mūsų laukia netolimoje ateityje.

— Taigi jūs nemanote, kad tie išnykę jauni žmonės buvo pagrobti šėtono?

— Ne. Daugelį pranykusių mažutėlių krikštijau aš pats, taigi žinau, kad jie yra Kristuje ir su Dievu.

— Ir vis dėlto jų nėra.

— Taip, jų nėra.

— O mes pasilikome.

— Tai didžiulė paguoda.

— Nedaugelis tuo guodžiasi, Ekscelencija.

— Savaime suprantama. Tai yra labai sunkus laikas. Aš taip pat išgyvenu sesers ir tetos netektį. Tačiau jos buvo palikusios bažnyčią.

— Jos paliko bažnyčią?

— Pasipriešino mokymui. Puikios, nuostabios moterys. Nepaprastai nuoširdžios, turiu pridurti. Tik aš bijau, kad jos buvo atskirtos kaip pelai nuo grūdų. Tačiau visi išlikusieji turi būti kaip niekada tvirti tikėjime Dievu.

Bakui užteko pasitikėjimo savimi paprašyti arkivyskupą pakomentuoti Šventojo Rašto vietas. Pirmiausia jis paklausė apie ištrauką iš laiško Efeziečiams: „Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų — tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų“.

— Dabar matote, — tarė arkivyskupas, — tai tiksliai atspindi mano požiūrį. Visais laikais žmonės iš konteksto išimdavo Rašto eilutes ir jų pagrindu bandydavo kurti doktrinas.

— Tačiau yra ir daug kitų epizodų, lygiai tokių pačių, — neatlyžo Bakas.

— Aš suprantu, bet, klausykit, juk jūs nesate katalikas, ar ne?

— Ne, sere.

— Na tai štai, jūs nesuprantate istorinės bažnyčios esmės.

— Atleiskite man, bet, jei jūsų hipotezė yra teisinga, tada paaiškinkite, kodėl liko ir tiek daug nekatalikų.

— Dievas žino, — atsakė arkivyskupas Metjusas. — Jis — širdžių tyrėjas. Jis žino daugiau nei mes.

— Tas tiesa, — nusileido Bakas.

Žinoma, Kameronas neįtraukė į straipsnį asmeninių komentarų ir savo nuomonės, tačiau galėjo pasinaudoti Šventuoju Raštu ir šitaip parodė arkivyskupo pastangas savaip paaiškinti malonės doktriną. Baigtą darbą Bakas planavo pasiųsti į „Global Weekly“ Niujorko biurą pirmadienį.

Dirbdamas vis laukė telefono skambučio. Tik keletas žmonių žinojo jo naująjį numerį: Stylai, Briusas ir Alisa — Vernos Zy sekretorė. Jis laukė atsiunčiant atsakiklio, kompiuterio, fakso aparato bei kitos biuro įrangos, taip pat ir duomenų bazės iš Niujorko raštinės. Visa tai pirmadienį turėjo atsirasti Čikagos biure. Tada jis bus visiškai pasiruošęs ir apsirūpinęs darbui namuose.

Dar Bakas tikėjosi sulaukti Chlojės skambučio. Vylėsi, kad Reifordas nepamiršo pasakyti, jog jis laukia to skambučio. Galbūt ji buvo tokia moteris, kuri apskritai neskambina vyrams, net jei yra prašoma. Antra vertus, Chlojei dar nebuvo nė dvidešimt vienerių, ir jis suprato, nieko nežinąs apie tos kartos pomėgius ir laisvalaikį. Galbūt ji matė jame vyresnįjį brolį ar net globėją ir mintis, kad Bakas galėtų ja susidomėti, buvo net atstumianti. Tačiau tai nesiderino su merginos elgesiu praėjusį vakarą, todėl Kameronas ir nervinosi.

Tiesiog jis norėjo pasielgti teisingai, pasikalbėti su ja — išaiškinti, kad laikas yra nepalankus ir kad jiems reikia tapti tik artimais draugais ir bendražygiais. Tačiau Bakas pasijuto kvailai. O ką, jei ji nė negalvoja apie ką nors daugiau? Tada jis kalbėtų apie tai, ko netgi nėra.

O gal Chlojė skambino, kai jis šį rytą lankėsi pas Briusą. Gal vertėtų tiesiog jai pasukti? Pakviesti apžiūrėti jo naująjį butą ir tuomet galėtų apie viską pasišnekėti. Jis galėtų išsiaiškinti, kokie yra Chlojės ketinimai, ir tada arba ją nuramintų, arba galėtų išvengti nemalonios temos.

Reifordas pakėlė telefono ragelį.

— Chloje! — šūktelėjo garsiai. — Tau skambina Bakas Viljamsas!

Jis išgirdo jos balsą iš rūsio.

— Gal gali pasakyti, kad aš pati vėliau jam paskambinsiu? O gal geriau pasakyk, kad susitiksime rytoj bažnyčioje.

— Aš tai girdėjau, — tarė Bakas. — Gerai, pasimatysime rytoj.

„Aišku, kad ji nekreipia dėmesio į mūsų santykius“, — nutarė Bakas. Jis surinko savo atsakiklio Niujorke numerį. Vienintelė žinutė buvo nuo Stivo Planko.

— Bakai, kas atsitiko? Kiek tau reikia laiko įkurtuvėms? Ar man skambinti į Čikagos biurą? Palikau žinutes ir ten, bet senasis Beilis pasakė, kad tu dirbi savo namuose. Ar gavai mano žinutę, jog Karpatijus nori su tavim pasikalbėti? Drauguži, jis nėra pratęs laukti žmonių, kuriems paskirti susitikimai. Aš vis prilaikau jį, aiškinu, jog tu dar vis kraustaisi ir visa kita. Tačiau Nikolajus viliasi dar šį savaitgalį galėsiąs tave pamatyti. Aš tikrai nežinau, ko jis nori, išskyrus tai, jog vis dar nepatenkintas tavimi. Vis negali atleisti už praleistą susitikimą. Tiesą sakant, Bakai, bet kuris naujienų apžvalgininkas būtų norėjęs ten būti ir tikrai dalyvautų. Tačiau tada tai ir tave priblokštų. Siaubinga savižudybė, kuri įvyksta tiesiog tavo akyse, nėra lengvai pamirštamas dalykas. Klausyk, paskambink man, kai būsite kartu su Beiliu. Senis sako, kad tu dedi paskutinius štrichus savo straipsnyje apie teorijas. Jei artimiausiu metu galėtum susitikti su Karpatijum, tai pridėtum ir jo idėjas. Jis nieko neslepia, ir išskirtinė citata nesugadintų viso reikalo, tiesa? Žinai, kur mane galima rasti, skambink bet kuriuo paros metu“.

Bakas įsirašė šią žinutę. Ką dabar reiktų daryti? Atrodo, Karpatijus norėjo pasimatyti su juo akis į akį. Ne taip seniai Bakas būtų pašokęs iš džiaugsmo dėl tokios galimybės. Tikrai puiku gauti interviu iš pasaulinio masto asmenybės svarbiausio straipsnio pristatymo išvakarėse. Tačiau dabar Bakas buvo naujai įtikėjęs ir tikras, kad Karpatijus yra Antikristas. Jis matė to žmogaus jėgą. O pats dar tik žengė pirmuosius žingsnius savo tikėjime. Jis nedaug žinojo apie Antikristą. Ar šis žmogus yra visažinantis kaip Dievas? Ar jis gali skaityti Bako mintis?

Karpatijus galėjo visiškai manipuliuoti žmonėmis ir įteigti jiems savo nuomonę. Bet ar tai reiškė, jog jis gali sužinoti ir ką žmonės mąsto? Ar Bakas gali atsilaikyti prieš Karpatijų vien todėl, kad jame gyvena Kristaus Dvasia? Jis norėjo, kad Biblijoje būtų pabrėžti Antikristo sugebėjimai. Tada tikrai žinotų, su kuo turi reikalą.

Karpatijui turėtų būti truputį neramu dėl Bako. Mat neaišku, kada Kameronas išėjo iš konferencijų salės, kur buvo įvykdytos žmogžudystės. Kita vertus, kam reikėjo iš visų protų ištrinti mintis ne tik apie žmogžudystes, bet ir patį faktą apie Bako dalyvavimą susitikime?

Aišku, kad Nikolajus taip bandė pasislėpti. Jei taip norėjo priversti Baką suabejoti savo paties sveiku protu, to pasiekti nebūtų pavykę. Tą dieną Dievas buvo su Baku. Jis matė tai, kas vyko iš tikrųjų, ir niekas negalėjo to pakeisti. Nebuvo jokių dviprasmiškų įvykio vertinimų, net šešėlio abejonių. Aišku viena — jis nepasakys Karpatijui to, ką žino. Jei Nikolajus tikrai žinotų, kad jam nepavyko paveikti Bako, tai turėtų žūtbūt atsikratyti nereikalingu liudytoju. Jei Kameronas galėtų Karpatijui parodyti, kad šiam pasisekė paveikti jo protą, tai gautų nedidelį šansą kovoje su šėtono jėgomis. Ką iš to išloštų Bakas ar „Negandų pajėgos“, jis negalėjo numatyti.

Tačiau Kameronas buvo įsitikinęs, kad tikrai neskambins Stivui Plankui iki pirmadienio.